Pati Rita net 35-erius metus dirbo virėja, tačiau pastaraisiais metais moterį buvo užklupusios sveikatos problemos. Per šį laikotarpį vilnietei kilo gana unikali idėja – pradėti gaminti kankorėžių uogienę.
„Kažkada Lietuvoje vyko viena paroda, kurios metu buvo atvykę svečiai iš Rusijos. Kai lankiausi toje parodoje, man jie pasiūlė paragauti jų gamintos uogienės. Iš pradžių jie man nepasakė iš ko ji pagaminta, tik vėliau sužinojau, kad tai buvo kankorėžių uogienė.
Taip apie ją sužinojau, paklausinėjau ir kilo mintis, jeigu mes turime tokius puikius miškus, laukus, kodėl turime pirkti produkciją iš užsienio, o ne gaminti patys?“, – apie idėjos atsiradimą pasakoja Rita.
Nepažįstamoji papasakojo apie naudą
Dar vėliau, kai Rita gulėjo vienoje ligoninėje, gretimai gulėjusi pagyvenusio amžiaus moteris pasakojo istorijas, kuomet ji buvo ištremta į Sibirą. Taip Rita apie kankorėžių ir pušų spyglių naudą sužinojo ir dar daugiau informacijos.
„Ji pasakojo, kad pagrindinis maistas ir gydymo šaltinis buvo pušų spyglių sirupas, nuoviras žaizdoms gydyti. O kankorėžių uogienė atstodavo ir maistą, ir vaistą. Kankorėžiai padėdavo ir nuo bronchito, laringito ar peršalimo. Tokia uogiene jie gardindavo savo maistą, rytines košes“, – kankorėžių naudą vardija pašnekovė.
Moteris atvirauja, kad jai labai skaudu matyti, kai tokią gamtos naudą lietuviai tiesiog mindo po kojomis ir neišnaudoja kankorėžių, pušų spyglių teikiamų gerųjų savybių.
Iš pradžių gamino sau
Atėjus pavasariui, Rita drauge su savo vyru pagal panaudos sutartį išsinuomojo dalį miško, ten prisirinko mažų kankorėžių, nuvežė juos ištirti į laboratoriją ir pradėjo gaminti kankorėžių uogienę, pušų spyglių sirupą sau, draugams ir artimiesiems.
„Pati dėl savęs gaminau porą mėnesių, gaminau ir draugams, kitiems pažįstamiems, jog daugiau žmonių sužinotų apie šį nuostabų produktą. Galiausiai vieną dieną vyras mane paragino, kad pradėčiau jos pardavinėti daugiau, nes tai be galo naudinga ir sveika“, – šypteli Rita.
Vienintelė uogienė Lietuvoje
Tiesa, daugiausiai vargo kyla dėl kankorėžių rinkimo, mat juos per metus galima rinkti tik dvi savaites, maždaug gegužės – birželio mėnesiais. Kankorėžiai turi būti vieno – keturių centimetro dydžio, kitaip jie uogienei nebėra tinkami.
„Kol kas, kiek domėjomės, tokio produkto daugiau niekur nėra. Niekur neradome, kad dar kažkas gamintų tokią kankorėžių uogienę Lietuvoje. Mes taip pat gaminame ir pušų spyglių sirupą, jį galima pagardinti imbieru, kedro riešutais, ateityje galbūt būtų galima gaminti ir kriaušes pušų spyglių sirupe“, – sako ji.
Paklausus, kuo tokios uogienės gaminimas skiriasi nuo, tarkime, uogų ruošimo uogienei, Rita atvirauja, kad pagaminti kankorėžių uogienei prireikia kur kas daugiau laiko:
„Iš pradžių reikia perrinkti kankorėžius, nupjauti jų galiukus, mirkyti porą valandų, jog nebeliktų purvo. Vėliau mes juos nublančiruojame ir verdame sirupe. Kankorėžis ne uoga, nepaimsi ir neišvirsi uogienės per pusvalandį, tai dviejų dienų darbas“.
Skonio paslaptis – meilė
Tokios uogienės skonis yra sunkiai apibūdinamas, tačiau kankorėžių viduriukas turi įdomų dervos poskonį, o sirupas suteikia trokštamo saldumo.
Rita išduoda, kad maždaug keturi šimtai gramų tokios uogienės kainuoja apie aštuonis eurus, o paklausus moters, kokia yra skanios naminės uogienės paslaptis, moteris šypteli, kad pagrindinis tokios uogienės ingredientas – meilė.
„Manau, kad ruošti uogienę reikia su didele meile, mėgautis tuo, ką darai, o tuomet ir produktas gausis nuostabaus skonio“, – priduria ji.
