Pradėjus kalbėtis su pašnekove ji papasakojo, kad šizofrenija mamai buvo nustatyta dar jaunystėje. Tuo metu moters mama dar nebuvo ištekėjusi ir susilaukusi dukters.
„Kai mama manęs laukėsi, ji jau turėjo šizofrenijos sindromą. Būdama maža daug jos klausinėjau, galvojau, kaip čia taip galėjo susilaukti manęs.
Pasirodo, kad nėštumas vyko su gydytojų priežiūra ir ji tam tikrą laiką nevartojo vaistų“, – apie mamos sindromą ir nėštumą pasakojo Rita.
Manė, kad viskas gerai
Rita gimė sveika, tačiau savo vaikystę prisimena lyg per miglą. Kiek moteris prisimena, jai vaikystėje atrodė, kad šeimoje viskas gerai, tačiau tik pradėjusi lankyti psichoterapiją moteris suvokė, kad išgyveno gausybę trauminių nutikimų.
„Iki kol pradėjau eiti į psichoterapiją, iki tol man atrodė, kad viskas buvo gerai. Mano tėvai išsiskyrė ir aš augau su tėčiu.
Man atrodė, kad viskas gerai, nes neleidau sau jausti, visada norėdavau būti stipri. Bet paskui psichoterapijoje išlindo daug traumų, nes tu nori ar nenori mažo vaiko, paauglio gyvenimą tokie dalykai pažeidžia“, – pasakojo Rita.
Nors po tarp tėvų įvykusių skyrybų moteris gyveno su tėčiu, tačiau su mama susitikdavo gana dažnai. Ji prisimena, kad lankydavo mamą net per pertraukas mokykloje.
„Su mama mes susitikdavome. Aš palaikiau su ja bendravimą. Ten, kur ėjau į mokyklą, tai mama netoliese gyveno.
Tai aš užbėgdavau per pertraukas, savaitgaliais nakvodavau, ateidavau su drauge pas ją. Tai, palyginus, tikrai nemažai bendravau“, – kalbėjo moteris.
Leisdavo laiką kartu
Pašnekovė įvardijo, kad turinčiai šizofrenijos sindromą mamai pasireikšdavo pagerėjimo ir pablogėjimo momentai. Per geruosius momentus Rita leisdavo laiką kartu su mama.
„Matote, kai mamai būdavo geroji fazė, tai net nebūtum pasakęs, kad žmogus turi sutrikimą. Tai daugiausiai pamenu, kad tada su ja grybaudavome ir uogaudavome.
Atsimenu, kad tada tikrai buvo nedidelės išmokos negalią turintiems asmenims, o dirbti mama negalėjo, tai reikėjo prasimanyti pinigų pragyvenimui.
Grybai ir uogos būdavo papildomas uždarbis. Pamenu, kad man net nusibosdavo grybauti, nes mašinos neturėjome ir reikėdavo visur vaikščioti. Bet vis tiek, liko geri prisiminimai, miške būdavo visokių linksmų nutikimų. Mama būdavo įprasta, kai viskas būdavo gerai“, – tikino Rita.
Tačiau apie šizofreniją moteris su mama ir kitais artimaisiais atvirai pasikalbėti negalėjo. Rita mano, kad galbūt taip nutiko dėl tuometinių visuomenės normų.
„Atvirai su mama pasikalbėti negalėdavome. Aš užaugau sovietmečio dvasioje, tai apie šizofreniją niekas nekalbėjo. O ir jokios pagalbos artimiesiems nieks neteikė, netgi būdavo jaučiama gėda iš suaugusiųjų.
Nežinau, galbūt jie nenorėdavo kalbėtis, o ir aš pati buvau uždara. Turėjau anksčiau už mamą užaugti. Nuo mažų dienų suprasdavau, kad suaugęs taip neturi elgtis, kaip elgiasi mama. Ypač per pablogėjimus“, – paaiškino Rita.
Bijodavo, kad nusižudys
Ritos mamai pablogėjimai pasireikšdavo itin stipriai. Moteris pasakoja, kad tada mama susidurdavo su manija arba depresija.
„Pasunkėjimo momentai nutikdavo palaipsniui. Mamai būdavo dvi fazės – depresijos ir manijos.
Tai būdavo arba depresyvus etapas, kada mama norėdavo nusižudyti, arba manija, kuri pasireikšdavo taip, kad ji galvodavo, jog viską gali, nemiegodavo naktimis, sumąstydavo išleisti visus pinigus. Ji būdavo visiškai nekontroliuojama.
Dėl to, manau, nuo vaikystės turiu tokį labai didelį pajautimą, jeigu žmogui negerai, nes maža būdama turėdavau suvokti, kokia mamos nuotaika, jai geriau ar blogiau. Kai prasidėdavo pablogėjimai, tai jie, praktiškai, eidavo iki tol, kol reikdavo gultis į ligoninę“, – atsiduso pašnekovė.
Vieną iš depresijos fazių moteris prisimena iki šiol. Jos metu Rita pajuto, kad mama nori nusižudyti.
„Mamos depresyvioje fazėje ją užklupdavo suicidinės mintys ir bandymai nusižudyti. Tai skaudžiausia, kai sužinai, kad tavo mama bandė nusižudyti ir su tavimi niekas nekalba.
Prisimenu, kad tada buvau penktokė ar šeštokė. Mamai buvo didelis nerimas, depresija ir prisimenu, kad tada bendravau su ja ir jaučiau, kad ji gali nusižudyti.
Mamai sakiau tada: „Mama, koks gražus pasaulis, paukščiukai čiulba, kiek daug galime dar kartu nuveikti, ar tau viskas gerai?“. Ji man pasakė kad taip, viskas gerai. Aš jos neklausiau taip tiesiogiai, ar ji nori nusižudyti, bet kažkaip į tą temą paklausiau. Ji patikino mane, kad ne, ir man palengvėjo.
Prisimenu, kad gana greitai po to sulaukiau skambučio, iš kurio sužinojau, kad mama bandė nusižudyti. Man tai buvo toks protu nesuvokiamas jausmas, kad ji bandė tai padaryti“, – apie baisiausią nutikimą kalbėjo Rita.
Tapo mama savo mamai
Mamos liga Ritai tapo tikru išbandymu. Moteris turėjo anksti subręsti ir, kaip pati sako, turėjo tapti mama savo mamai.
„Man reikėjo psichoterapijos, kad aš viską suprasčiau. Žinoma, kai būdavau maža, tai neveždavau mamos į ligoninę, ją veždavo jos mama arba sesė. Bet kai užaugau, tai labiau ją prižiūrėdavau, kad su tinkamais žmonėmis bendrautų.
Pamenu, kad manijos fazėje ji, pavyzdžiui, nuspręsdavo, kad jai vyrų reikia. Aš ją atkalbinėdavau, vos ne sekdavau pasimatymus, sakydavau, kad nebendrautų, nes jai netinkamas žmogus.
Dažnai sakydavau ir kad nepirktų, neišlaidautų ar, kai prasidėdavo tos fazės, išveždavau į ligoninę.
Šitas pasikeitė, kai įkūriau socialinį verslą ,,Uniq dance“ ir pradėjau vesti šokių pamokas asmenims su negalia, kurioje pamačiau ir kitas nei mamos negalia iš arti. Tada negalią pamačiau iš kitos pusės ir stengiausi pamatyti, kad mama pati gali.
Aš negaliu būti mama savo mamai, negaliu būti stipresnė už ją, turiu leisti jai prisiimti atsakomybę. Ji juk jaučia, kai aš su ja bendrauju, kaip su mažu vaiku. Ir čia dirbti reikia su savimi“, – apie ankstyvą brandą kalbėjo Rita.
Tačiau moteris pridėjo, kad jai patirtis leido pasisemti žinių, kaip reaguoti į sunkias situacijas. Būtent dėl mamos ji jaučia, kad gali geriau tvarkytis su stresu ir yra išvysčiusi empatijos jausmą kitiems.
„Galbūt išmokau, kad kartais, kai nutinka sunkesni dalykai gyvenime, gana greitai viską transformuoti, greitai mobilizuotis.
Man atrodo viskas, kas vyksta gyvenime, kas nesusiję su sveikata – praeis. Nes nuo vaikystės supratau, kad kai mama išvažiuoja į ligoninę tai tu nieko negali padaryti. Tai trunka mėnesį-du. Tiesiog mamos nėra šalia.
Tu jau žinai, kad tie atkritimai įvyks. Tai jei kažkas nutinka, ne taip stipriai reaguoju. Man patirtis pridėjo stiprumo ir jautrumo.
Savo vaikus augina kitaip
Šiuo metu Rita jau yra sukūrusi savo šeimą. Ji turi du sūnus – vienam 12-a, kitam 5-eri. Ji pasakojo, kad dėl vaikų stengėsi kovoti su savo traumomis ir mokyti juos nebijoti savo emocijų.
„Kai susilaukiau pirmojo sūnaus mano emocinis intelektas buvo labai silpnas. Aš buvau užrakinusi jausmus. Dabar kalbu jautriai, nes daug su tuo dirbau, bet, kai buvau maža, neleidau sau jausti.
Jau nuo mažų dienų neleisdavau jokiose situacijose išleisti sau ašaros. Net per prosenelės laidotuves, prie kurios buvau labai prisirišusi, neleidau sau verkti. Tai buvo toks visiškas užsiblokavimas.
Paskui, kai pradėjau domėtis, tai tiems, kas turi trauminių nutikimų, vienos zonos smegenyse nustoja aktyvuotis tam, kad išvengtum sunkumų. Smegenys suvokia, kad tu neturi paramos, dėl to užsidarai.
Tai daug dėmesio skyriau pirmajam sūnui, daug reikalavau iš savęs, mylėjau jį labiau už viską ir norėjau tai parodyti. Tam prireikė domėjimosi traumomis, psichoterapijos.
Tai dėl išmoktų pamokų savo vaikus stengiuosi šviesti apie emocijas, stengiuosi dalintis jomis, pasakau, kad aš pikta ar liūdna. Dėl jų stengiuosi nebūti šaltu žmogumi.
Progresas jaučiasi, nes mažasis sūnus jau supranta apie savo emocijas. Matau, kad kažką darau gerai, kai jis sako man „mano pikta širdelė“ arba „skauda širdelę“, jei su kokiu draugu išsiskiria“, – šyptelėjo ir baigė pokalbį Rita.
