Parengė Sergejus Stonkus
Jeigu manote, kad važinėtis riedučiais sudėtinga, pavojinga ir išvis dera tik jaunimui, skriaudžiate ir save, ir savo sveikatą.
Iš tikrųjų riedučius be jokių problemų pirmąsyk gyvenime apsiauna ir anksčiau niekada nesportavę penkiasdešimtmečiai. O jeigu moterys žinotų, kad pačiūžos su ratukais buvo tarsi specialiai išrastos kovai su figūros trūkumais, išvis jų turbūt nenusiautų. Būtina paminėti ir tai, kad važinėtis riedučiais yra saugiau nei, pavyzdžiui, užsiimti laipiojimo aerobika ir net bėgioti ristele. Tačiau yra taisyklių, kurias turėtų žinoti kiekvienas pradedantis riedutininkas.
Sveikiausia – ant vienos kojos
Pasivažinėjimas riedučiais yra visavertė aerobikos treniruotė, ne ką prastesnė už dviračio minimą ar bėgiojimą. Žinoma, jei tik nesvirduliuojate įsikibę parko suolelio bijodami jį paleisti, o uoliai darbuojatės kojomis. Tuomet jūsų pulsas pasiekia 135–160 tvinksnių per minutę taip sudarydamas optimalias sąlygas nereikalingiems riebalams organizme deginti.
Specialistai yra suskaičiavę: pasivažinėję riedučiais po 30–40 minučių 4–5 kartus per savaitę sustiprinsite širdį ir sustangrinsite ne tik šlaunų bei sėdmenų raumenis, bet ir taliją. Jeigu per 4,5 minutės sugebate nusiirti kilometrą (beje, riedučiais tai – labai lėtai!), per valandą sudeginate apie 400 kilokalorijų.
Svarbiausia, jog važinėjantis riedučiais dirba praktiškai visos raumenų grupės: kojų, nugaros, pilvo preso, net pečių ir rankų. Ypač tai juntama važiuojant įkalnėn. Todėl kalnelių įveikimas riedučiais pripažintas puikiausiu būdu atsikratyti pilvo srityje susikaupusių riebalų ir netrukus pradėti puikuotis visiškai plokščiu pilvuku. O balansavimas ant vienos kojos treniruoja giliuosius kūno raumenis. Tuo metu pagrindinis krūvis tenka priekinei klubų daliai ir sėdmenims.
Beje, tai dar vienas didelis važinėjimosi riedučiais pliusas: jie priverčia dirbti ir išorinius, ir vidinius klubų raumenis, nes esame priversti nuolat čia ištiesti koją (atsispirdami), čia vėl ją pritraukti. Sutikite – taip daug smagiau, nei daryti tą patį sporto salėje specialiu treniruokliu.
Universalūs, deja, ne visiems
Labai gaila, bet yra žmonių, kuriems nelemta – ar bent jau nerekomenduojama patirti važinėjimosi riedučiais malonumų.
Jeigu jums diagnozuotas koks nors vestibulinio aparato sutrikimas, ši pramoga ir sportas jums draudžiami: tokių sveikatos sutrikimų turintieji prastai išlaiko pusiausvyrą, o tai gresia nuolatiniais griuvimais ir traumomis. O po galvos traumos riedučių negalima autis mažiausiai du mėnesius.
Silpnaregiams riedutininkams būtina iškeisti akinius į kontaktinius lęšius – važiuojant riedučiais, pasiekiamas labai didelis greitis, reikia spėti susiorientuoti, taigi ir menkiausia klaidelė gali ne tik kainuoti akinius, bet ir baigtis skaudžiais ir pavojingais sužalojimais.
Esant pirmo antro laipsnio plokščiapėdystei į riedučius būtina įkloti specialius vidpadžius. Važinėjantis riedučiais išvis reikia būti labai atsargiems. Nepamirškite apsaugų – ypač riešų ir delnų, bet taip pat alkūnių, kelių (jos apsaugos ir nuo mėlynių), jau nekalbant apie šalmą.
Nors iš tikrųjų riedutininkai griūva gerokai rečiau, nei manote. Jeigu vis dėlto parvirtote, pasistenkite ne dribtelėti ant žemės, bet lengvai prašliuožti – taip sumažinsite smūgį, tenkantį kaulams ir sąnariams, o jeigu būsite pasirūpinę galūnių apsaugomis, tai odos irgi nenusibrozdinsite net išsitiesę ant asfalto.
Visais kitais atvejais riedučiai daug saugesni net už bėgiojimą, nes čiuožiant keliams tenka dukart mažesnis krūvis nei bėgant. Tad jeigu turite bėdų dėl sąnarių, pėdų ir blauzdų, stuburo arba kenčiate dėl antsvorio, bet esate pasiryžę pradėti aktyviai sportuoti, jums vertėtų pasirinkti būtent riedučius.
Ratai naujokams
Pradėti riedutininko karjerą derėtų nuo riedučių modelių, skirtų laisvalaikiui arba lengvam sportavimui – jie paprastai ir įvardijami atitinkamais angliškais terminais: „recreation“ ir „fitness“.
Pirmosios rūšies riedučiai kiek pigesni, nes skirti visiškai žaliems riedutininkams. Kokybe jie nė kiek nenusileidžia kitiems riedučiams – tiesiog rieda lėčiau, taigi yra lengviau valdomi.
„Fitness“ klasės riedučiai greitesni ir manevringesni, gaminami pagal šiuolaikines technologijas, tad visi šie pliusai neišvengiamai atsispindi kainoje. Tokius riedučius atpažinsite iš elegantiškų pusiau perregimų ratukų iš poliuretano. Tačiau turėkite omenyje: jeigu niekada gyvenime nestovėjote ant jokių pačiūžų, apsiavę tokio modelio riedučius galite toli nenuvažiuoti tiesiogine šių žodžių prasme.
Kita vertus, jeigu lengvai čiuožiate įprastomis pačiūžomis ar išsilaikote ant kalnų slidžių, turėtumėte nesunkiai įveikti ir „fitness“ riedučius.
Svarbu niekur neskubėti. Pirmiausia išmokite taisyklingai stovėti ant riedučių. Atsistokite prie kokios nors tvorelės, stulpo, suolelio – nesvarbu, kad tik būtų už ko laikytis. Tada pabandykite pėdas sudėti kaip balerina: kulnus suglauskite, pirštų galus – praskėskite. Sulenkite kelius ir šiek tiek palenkite į priekį liemenį (ne tik pečius – lenkitės visu kūnu!). Jeigu jausitės gana drąsiai, galite pabandykite atsispirti, tačiau specialistai pataria iš pradžių priprasti vaikščioti su riedučiais. Tą galite daryti ir ant pievelės, jei bijote, kad ratukai pradės riedėti pačią netinkamiausią akimirką.
Išmokite griūti
Jeigu pajusite, kad griūvate, jokiu būdu neatsiloškite – ratukai akimirksniu išslys iš po jūsų į priekį ir žnektelėsite ant nugaros. Aišku, lengviau pasakyti nei padaryti, todėl būtinai pasitreniruokite taisyklingai griūti – į priekį, ant kelių ir delnų. Tik nepamirškite remtis į žemę sulenktomis rankomis, nes kritimas ant ištiestų įtemptų rankų gali baigtis riešo trauma, net lūžiu. O jeigu tikrai niekaip nepavyksta nuvirsti į priekį, bent griūkite ant šono – tik ne ant nugaros.
Išmokę taisyklingai stovėti ant riedučių ir vaikščioti, pamažu pereikite prie važiavimo. Remdamiesi viena koja, kitą pakreipkite pačiūžos nosimi kiek į išorę ir atsispirkite visais ratais. Iš pradžių galite tik taip ir važinėti – vieną koją laikydami tiesią, kita atsispirdami. Kai pasijusite tvirčiau, kojas galėsite sukeisti. Jūsų tikslas – išmokti kuo ilgiau slysti po vieno vienintelio atsispyrimo ir kad jūsų judesiai būtų tokie pat sklandūs, platūs, kaip profesionalių riedutininkų.
Nepamirškite, kad riedant į priekį didžiausias svoris tenka dviem paskutiniams kiekvienų riedučių ratukams, riedant atgal – dviem priekiniams.
Galite būti tikri, kad jau po poros savaičių važinėjimasis riedučiais jums atrodys beveik toks pat natūralus procesas, kaip ir vaikščiojimas. Tai taip pat bus ir ženklas, kad jūsų kūnas jau įvertino šio smagaus sporto teikiamą naudą.
