„Su lėlėmis esu nuo vaikystės, nes mano mama irgi kolekcionavo lėles, siūdavo joms drabužius, rekonstruodavo jas. Jei kas nors išmesdavo senas lėles, mes jas visuomet priglausdavome“, – pasakoja Rasa.
Tačiau didelis įvykis jos gyvenime buvo gaisras, kuris sunaikino dalį senų kolekcinių lėlių, bet tai moterį tik dar labiau įkvėpė pradėti kurti naujas lėles ir atsistatyti savo kolekciją.
„Po gaisro mes vėl pradėjome kolekcionuoti, nors, žinoma, kai kurių senovinių lėlių jau neberandu įsigyti, nes jos tiesiog išnyko“, – pasakoja moteris.
R. Kuncaitienei lėlės yra ne tik vaikystės prisiminimas, bet ir hobis, kuriuo ji pradėjo užsiimti rimčiau ir kūrybiškiau prieš penkerius metus, kai jos sūnus parodė realistiškas „Reborn“ lėles. Tai buvo tikras atradimas, nes tokių lėlių gamyba, kaip sako Rasa, yra tikras menas.
Lėlių kolekcininkams svarbu ne tik kūrinių senovinė vertė, bet ir jų unikalumas: „Vertingiausios tos, kurios liko nuo vaikystės. Turėjau keramikinę lėlę, kuri buvo sunki kaip tikras kūdikis, tokią šiais laikais rasti labai sunku. Norėčiau ją vėl turėti, bet niekur jų neberandu. Senoviškos lėlės yra reti egzemplioriai.“
Kūrimo procesas
Realių lėlių kūrimas yra ypač ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu reikia naudoti įvairias priemones ir kruopščiai kurti kiekvieną detalę.
„Pradžia buvo sunki, nes Lietuvoje nebuvo jokios informacijos apie lėlių kūrimą, todėl turėjau mokytis iš įvairių šaltinių internete – anglų, rusų kalbomis. Sūnus man padėjo įsigyti reikiamas priemones ir detales“, – šypteli Rasa.
Kūno gamybai Rasa naudoja silikoną, kuris yra tvirtas ir sunkus, todėl lėlėms suteikiama tikroviška kūno struktūra – jos sveria iki 5 kilogramų, kaip tikras kūdikis.
„Kai paimi į rankas tokią lėlę, ji tikrai atrodo kaip gyvas vaikas – galvutė nusvyra, rankos ir kojos juda“, – pasakoja ji. Be to, Rasa pabrėžia, kad lėlės kūno viduje naudojamos smėlio ar stiklo granulės, kurios padeda užtikrinti sunkumą ir tikroviškumą.
Dažai, kuriais Rasa dažo lėles, privalo būti ypatingai kokybiški: „Pirmiausia lėlės kūnelį reikia nuplauti su spiritu, kad pašalintume visus riebalus, tada pradedame dengti gruntą ir pamažu dedame keliasdešimt sluoksnių dažų.
Pirmi sluoksniai nesimato, tik vėliau jie pradeda atsiskleisti, kai naudojame skirtingas spalvas ir atspalvius“, – paaiškina lėlių kūrėja. Svarbiausia – kantrybė, nes po kiekvieno sluoksnio reikia palaukti, kol jis visiškai išdžius.
Didelis iššūkis yra plaukų įsodinimas į lėles: „Perku žmogaus plaukus, nes tik jie atrodo natūraliai. Tai labai ilgas ir kruopštus darbas, nes plaukai neturi slinkti“. Įsodinus plaukus ji taip pat formuoja ir lėlių blakstienas, kurios taip pat daromos iš žmogaus plaukų.
Kaina, kuria Rasa parduoda savo lėles, priklauso nuo daugybės faktorių – nuo lėlės dydžio, detalių kokybės ir, žinoma, darbo trukmės. Vienos lėlės gamyba užtrunka ir kelis mėnesius.
Tokių lėlių kainos svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklauso nuo to, koks meistras jas gamina. Lėlės taip pat gali būti pritaikomos kaip interjero detalės arba kaip kolekciniai kūriniai, todėl, nors jų kaina gali būti aukšta, pirkėjai vis tiek vertina šį unikalų meną.
Reakcijos į lėles ir jų kūrimą
Pradžioje Rasa susidūrė su labai neigiamomis reakcijomis apie savo lėles. Kaip pasakoja pati moteris, žmonės vertino ją kaip nesveiką ir sakė, kad šios lėlės yra skirtos tik „nesveikiems žmonėms“.
Rasa pastebi, kad tokių komentatorių, kurie viską kritikuoja, tikrai pasitaiko, tačiau ji stengiasi žiūrėti į šį kūrybos procesą kaip į meną. Pasak jos, kiekvienas žmogus mato tai, ką nori matyti – jei lėlės kažkam baisios, jos tikrai taip ir atrodys, tačiau, jei žiūrima kaip į meno kūrinį, tuomet jos gali būti suprantamos kitaip.
Nors kai kurie žmonės klausia, ar lėlės tikrai skirtos vaikams, Rasa paaiškina, kad šios lėlės iš tikrųjų yra skirtos suaugusiems kolekcininkams. Ji taip pat pastebi, kad mūsų šalyje žmonės kartais linkę vertinti kitų kūrybą per labai siaurą prizmę ir jei kažkas daro tai, ko jie nesugebėtų – ima kritikuoti.
Štai dėl to kai kurie žmonės netgi pradėjo komentuoti jos išvaizdą, tačiau Rasa į tai neatsižvelgia. Ji pastebi, kad užsienyje šios lėlės priimamos žymiai lengviau, o Lietuvoje, deja, vis dar sunkiai suvokiama, kaip galima kurti ir vertinti tokio tipo meno kūrinius.
