Moteris yra kirpėja ir Raseiniuose turi atsidariusi savo kirpyklą, tačiau nuosavas verslas jai nesutrukdė ištiesti pagalbos ranką į itin sudėtingą situaciją patekusiems globos namų darbuotojams. Rasa pasakoja, kad socialiniame tinkle ji pamatė vieno politiko įrašą, jog įstaigai reikalingi žmonės, galintys padėti.
„Vienos iš savo klienčių, dirbančių globos namuose socialine darbuotoja, paklausiau, ar situacija tikrai tokia prasta, kad reikia žmonių. Ji atrašė, kad situacija katastrofiška, reikia pagalbos, nes pusė darbuotojų iškritę dėl koronaviruso, nėra kam pasirūpinti gyventojais“, – prisimena pašnekovė.
Rasa manė, kad mieste paskelbus karantiną viskas vėl užsidarys, ji negalės dirbti kirpykloje, todėl savo laiką nusprendė skirti prasmingai veiklai:
„Pagalvojau, kodėl nepabandžius padėti tiems žmonėms, kaip nors naudingai praleisti laiką. Pamaniau, ką aš blaškysiuosi po miškus per karantiną, tai galiu blaškytis po globos namus“, – juokdamasi pasakoja moteris.
Jautė ir baimę, ir būtinybę padėti
Tiesa, ji nė nenumanė, kokius kelius reikės nueiti, norint padaryti gerą darbą.
„Savaime suprantama, reikėjo pasidaryti testą, tačiau man niekaip nepavyko prisiskambinti karštąja linija, skambinau net 25 kartus. Norint padėti, tiek visko reikia praeiti, kad realiai gali dingti ir noras...“, – neslepia Rasa.
Tačiau ji buvo atkakli, vėl susisiekė su globos namų darbuotoja ir galiausiai buvo užregistruota tyrimui. Testo rezultatas buvo neigiamas, tad pašnekovė dukrą dėl saugumo išvežė pas savo mamą, o pati spalio 8 dieną pradėjo darbus globos namuose.
„Žinojau, kad einu dirbti į židinį. Tikrai buvo ir baimių, nes pati turiu šiokių tokių gretutinių ligų, suvokiau, kad jei susirgsiu, aš greičiausiai sirgsiu labai sunkiai. Bet iš kitos pusės supratau, kad jeigu ne aš, tai greičiausiai niekas, tokių kvaišų daugiau neatsiras“, – juokiasi Rasa.
Ji puikiai prisimena ir pirmąsias akimirkas globos namuose:
„Situacija ten nedėkinga... Iš pradžių mane paskyrė dirbti prie sveikų žmonių, nes savus žmones jie skyrė prie covidinių ligonių. Pirmą dieną dirbau su tokia Kristina, ji buvo vienintelė likusi tame skyriuje ir dirbo 10 dienų be išeiginių.
Ji pasakė – ačiū Dievui, man pagaliau nusimato laisvų dienų, jei tu po šiandienos nepabėgsi. Tada man dar labiau sąžinė pradėjo graužti, kad negaliu aš pabėgti, turiu ją išleisti pailsėti, nes kitaip jai nučiuoš stogas.“
Darbo globos namuose netrūko
Globos namuose gyvena senyvo amžiaus žmonės ir turintys įvairias negalias. Todėl pirmą dieną Rasa su kolege pasimokė, ką ir kaip turi daryti, o jau po kelių dienų skyriuje darbavosi viena.
„Buvau vienas žmogus, aptarnaujantis 54 žmones, tai realiai visas skyrius laikėsi ant vieno žmogaus pečių. O darbo ten tikrai netrūksta – reikia valyti kambarius, patiekti maistą, surinkti drabužius, pakeisti patalynę, sauskelnes, paduoti vaistus“, – pasakoja Rasa.
Ji pamainomis keisdavosi su kolege, o pati dirbdavo nuo pirmadienio iki ketvirtadienio:
„Ryte atvažiuoji 8 valandą ir vakare 20 valandą išvažiuoji. Vienas turi atlaikyti tas visas valandas, tai yra pakankamai daug vienam žmogui, tikrai nėra lengva.“
Vaizdas priminė karo lauko ligoninę
Nors iš pradžių Rasa dirbo ne su koronavirusu užsikrėtusiais ligoniais, situacija netrukus pasikeitė.
„Vieną dieną iškėlė kelis sergančius, tada dar kelis ir taip staigiai kaip lapai pradėjo kristi mūsų aukštas. Dar kitą savaitę kai atėjau, mūsų aukštas jau skaitėsi covidinis. O šita patirtis buvo visiškas kosmosas...
Tave įkiša į tuos maišus, uždeda apsaugas, po darbo pasilenki ir matai, kaip varva vanduo. Galvoji, ar čia nuo stogo parbėga tas vanduo, nes iš pradžių tai atrodo nesuvokiami dalykai“, – neslepia raseiniškė ir priduria, kad tuo metu vaizdas globos namuose priminė karo lauko ligoninę:
„Kadangi tai globos namai, o ne medicininė įstaiga, jie daug kam buvo nepasiruošę. Tai batų pritrūksta, tai chemijos, tai kombinezonų – toks vaizdas, kad visko deficitas. Realiai atrodė kaip karo lauko ligoninė. Kadangi medikų nėra, todėl tu atlieki ir jų funkcijas. Jeigu reikia, paduodi vaistus ir net suleidi juos.“
Sunkų darbą atpirko gyventojų šypsenos
Rasa pasidalija ir dar viena ją sukrėtusia patirtimi.
„Mano darbo pradžioje buvo ir vieno gyventojo mirtis, tai pirmą kartą gyvenime turėjau paruošti lavoną. Atnešė lavonmaišį, pasakė, kad reikės žmogų nurengti ir į jį įdėti. Aš sakiau – Dieve, jūs turbūt juokaujat, pas mane kirpykloj dar nemirė nė vienas žmogus, aš nežinau, kaip tai daryti. Tikrai buvo kosmosas, kaip savanoriui tokia patirtis yra kažkas baisaus“, – atvirai kalba moteris.
Tačiau net ir esant itin sudėtingai situacijai, globos namuose netrūko ir gražių emocijų. Štai, pavyzdžiui, Rasa su šypsena veide pasakoja apie gyventojus, kurie matydami, kaip sunku yra darbuotojams, ir patys jiems padėdavo.
„Kaip aš sakau, visas pirmo korpuso antras aukštas tapome chebra. Buvo moteryčių, kurios geriau jautėsi, matydavo, kad viena turi kažkaip tą pamainą atlaikyti, ateidavo, pasiimdavo šluotą, padėdavo išsiplauti grindis. Tikrai patys gyventojai visapusiškai padėjo, buvo labai malonūs, su šypsenomis“, – dalijasi raseiniškė.
Žinoma, būdavo ir nelengvų akimirkų, kai šypsenų veiduose likdavo kur kas mažiau. Tada gelbėjo, atrodytų, paprastos smulkmenos: Rasa sugalvojo į globos namus atvežti didžiulę dėžę saldainių ir bent taip visus pradžiuginti:
„Tos žvaigždutės, ta laimė akyse viską atperka. Už nieką tu tokių pinigų negausi, ką gauni su jų šypsenom, džiaugsmu, vidine padėka už tai, ką tu darai, už tai, kad tu esi.“
Neslepia apmaudo dėl politikų elgesio
Rasa aštrių žodžių negaili politikams, kurie į globos namuose buvusią situaciją reagavo ne taip, kaip daugelis norėtų tikėtis.
„Politikai bando susirinkti garbę, įdeda žinutes, kad mes čia buvom, bet jie tik pasitrainioja lauke, pabūna prie balkonų ir viskas. Kai gydytoja pasiūlo dėtis aprangą ir eiti dirbti, padėti, tai apsisuka ir dingsta.
Man atrodo, kad taip elgdamiesi jie nerodo pavyzdžio visuomenei, todėl jais ir nepasitikima. Labai apmaudus reikalas. Jie turėtų būti į pavyzdys, į kuriuos turėtume lygiuotis, kuriais turėtume didžiuotis, bet nei vienas iš jų neatėjo ir nepaklausė, kuo padėti, ko trūksta. Pasitrainioja lauke, pasidaro politinę reklamą ir viskas“, – apmaudo neslepia moteris.
Susirgo koronavirusu
Rasa globos namuose dirbo iki spalio 22 dienos. Pamačiusi, kad į darbą sugrįžta pasveikę darbuotojai ir situacija gerėja, moteris suprato, jog gali grįžti į savo įprastą gyvenimą.
„Atlikau savo pareigą, buvau ten tada, kai manęs reikėjo, o dabar galiu pailsėti, skirti laiką savo verslui. Išsiskirti tikrai buvo labai sunku, žmonės man sakė – pažadėk, kad pas mus sugrįši. Atsirado tas ryšys šioks toks“, – šiltai kalba pašnekovė.
Tačiau dar prieš išėjimą Rasa pasijuto nekaip. Tiesa, iš pradžių ji buvo tikra, kad tai viso labo peršalimas.
„Dirbant aš pradėjau kosėti, mane ėmė dusinti, bet buvau įsitikinusi, kad mane perpūtė. Įsivaizduokit, jus įkiša į storą celofaninį maišą ir jūs turit išvalyti 20 kambarių, tualetus, dušus, pakeisti patalynę, ką reikia numaudyti. Realiai tame maiše išbūni 5 valandas be pertraukos, būni permirkęs – net pilvas tirpsta, o apie nugarą aš net nekalbu.
Todėl buvau įsitikinusi, kad mane supūtė vėjas, garantuotai užsikabinsiu plaučių uždegimą arba bronchitą. Dar išgėriau vitaminų, pasijutau geriau, bet vis tiek buvau pasidariusi testą dėl šventos ramybės“, – pasakoja Rasa.
Ji spalio 24 dieną sužinojo, kad serga koronavirusu ir iš pradžių negalėjo tuo patikėti, mat jautėsi pakankamai gerai. Tačiau jau tos pačios dienos vakare jos savijauta pablogėjo ir pasireiškė ligai būdingi simptomai.
Sveikti padeda kitų palaikymas
Dabar moteris jaučiasi geriau, o sveikti jai padeda ir buvę gyventojai, siunčiantys gražias mintis ir žodžius.
„Man vis parašo, kaip laikausi, kaip sekasi, perduoda linkėjimus nuo aukšto. Gavau ir tokią žinutę – sveik, nes tu padėjai mums, o tau Dievas padės už mus. Tai nepaprastai gražu, jaučiasi toks palaikymas. Atrodo, iš karto ir pradedi įsikibti, susiimti ir laikytis.
Tokiomis akimirkomis ir supranti, kad viską darei ne be reikalo. Kažkam tuo metu tavęs reikėjo ir tu buvai ten.“
Todėl Rasa visiems siūlo niekada nepalikti kitų žmonių bėdoje, mat ji gali ištikti kiekvieną.
„Nežinia, kada žmonės gali atsidurti tuose pačiuose globos namuose ar tokioje situacijoje, kur gali likti be pagalbos. Mes nei vienas nežinom, kad mūsų laukia už kampo. Labai tikiu, kad vis dėlto yra likimo bumerangas, karma, todėl matau prasmę savanorystėje ir darbe, kurį dariau“, – sako pašnekovė.
