Apie 2018 metais nutikusią nelaimę, kai ją sužalojo užkritęs stiklas, Lietuvos rusų dramos teatre dirbanti aktorė kol kas nėra linkusi kalbėti garsiai. Taip ji nusprendė ne todėl, kad tai daryti būtų sunku, bet dėl to, kad nutikęs įvykis ir jo pasekmės yra dvi skirtingos temos ir šiandien ji renkasi kalbėti apie pastarąją.
„Per dvejus metus man pavyko susitvarkyti su savimi, praėjau gana ilgą psichoterapijos kursą, manau, kad visos nuoskaudos, baimės liko praeityje. Bet turėjau apsispręsti, apie ką noriu kalbėti, o tuo metu kaip tik pradėjau reabilitaciją, todėl man buvo svarbu kalbėti apie grįžimą į sceną, profesiją, naują gyvenimą.
Istorija apie nutikusią nelaimę yra labai sudėtinga, kol kas ją atidedu kitam laikui. Neabejoju, kad ją papasakosiu, bet dabar savo novelėje „Stigmos“ kalbu apie kitus dalykus“, – atvirą pokalbį pradeda Jevgenija.
Iš naujo mokėsi vaikščioti
Moteris savo istoriją pasakoti pradeda nuo pirmosios operacijos, kuri buvo atlikta iškart po nelaimės.
„Atrodė, kad nieko tokio neįvyko, nes tiesiog susiuvo žaizdas, atsiradusias nuo ant manęs užkritusio stiklo, ir po kelių dienų išleido namo. Aš tikrai negalvojau, kad taip pasisuks viskas. Planavausi savo darbus, projektus, repeticijas, nes daktarai sakė, kad žaizdos sugis ir po truputį galėsiu pradėti vaikščioti“, – prisimena aktorė.
Tačiau laikas bėgo, o Jevgenijos savijauta vis blogėjo. Ji negalėjo pajudinti kojos, o netrukus pradėjo jausti ir duriantį skausmą. Aktorei vėl atsidūrus ligoninėje, gydytojai dar ilgai negalėjo suprasti, kur slypi problema, kol galiausiai paaiškėjo, jog arterijoje yra infekcija.
„Man darė operacijas, o aš vis negijau. Iki dabar negaliu suprasti, kodėl man iš karto neėmė pasėlio, tai padarė tik tada, kai jau buvo labai blogai. Paaiškėjo, kad arterija yra stipriai infekuota dviem bjauriomis bakterijomis, kurios labai sunkiai pagydomos, joms reikėjo atskiro antibiotiko.
Kai jį paskyrė, buvo per vėlu siūti žaizdą, nes buvo per daug nekrozės, todėl teko gydytis antriniu būdu, perrišimais“, – pasakoja Jevgenija.
Maždaug du mėnesius ji gydėsi infekuotą žaizdą, o per tą laiką sužinojo ir tai, kad kojoje yra nupjautas nervas, todėl reikės atlikti sudėtingą sausgyslių transpozicijos operaciją. Po jos Jevgenija turėjo iš naujo mokytis vaikščioti.
„Tai, kas sveikam žmogui yra įprasta, man reikėjo išmokti iš naujo. 2 mėnesius nešiojau gipsą, o kai jį nuėmė, reikėjo skirti laiko tam, kad nustočiau galvoti apie tai, kaip aš vaikštau, nes mano vaikščiojimas buvo – kelk, lenk“, – dalijasi aktorė.
Paneigė gydytojų prognozes
Ji priduria, kad kelis kartus ligoninėje iš arterijos buvo prasidėjęs itin stiprus kraujavimas, galėjęs baigtis ir pačiu liūdniausiu scenarijumi:
„Visa laimė, kad aš buvau ligoninėje ir man galėjo suteikti pagalbą. Abejoju, ar namie aš būčiau išgyvenusi. Galėjau mirtinai nukraujuoti, nes tikrai buvo aukšto slėgio kraujo fontanas.“
Jevgenija neslepia, kad tuo metu jos psichologinė būsena buvo itin prasta, o galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys ir klausimai.
„Aš labai daug apie viską galvojau. Vieną kartą išgirdau kalbas apie amputaciją, tai pradėjau fantazuoti, kaip liksiu be kojos, kaip man teks gyventi su neįgalumu. Tačiau susipažinau su plastikos chirurgu ir nemanau, kad dabar turėčiau tokį rezultatą, jei ne jis, nes šis gydytojas buvo nusiteikęs labai optimistiškai, mane palaikė.
Nebeliko laiko galvoti – už ką ir kodėl čia man taip, nes reikėjo veikti, reikėjo save statyti ant kojų“, – sako vilnietė.
Ji pradėjo itin daug laiko skirti reabilitacijai: darė mankštas, lankė baseiną ir masažo procedūras. Atkaklus darbas ir pastangos atsipirko, mat Jevgenija paneigė visas medikų prognozes.
„Man sakė, kad aš šlubuosiu, niekada negalėsiu nešioti aukštakulnių, šokti. Bet aš visa tai dabar darau, reabilitacijos buvo tikrai naudingos. Mano koja yra dalinai paralyžiuota, raumenys kaip ir yra, bet jie atrofavosi, o sausgyslė prisiūta prie vieno raumens, kuris ir turi pakelti visą krūvį.
Pastebėjau, kad kuo mažiau judu, tuo labiau skauda koją. Todėl netinginiauju, daug sportuoju ir dabar jaučiuosi labai gerai“, – džiaugiasi pašnekovė.
Savo pasikeitusį kūną priima ramiai
Po nelaimės Jevgenija neteko dalies blauzdos ir dabar kojoje turi „duobę“. Ji neslepia, kad iš pradžių su tuo susitaikyti buvo be galo sunku, tačiau dabar ji dėl to nebesuka galvos:
„Kai tik pradėjau reabilitaciją, pasižiūrėdavau į tą koją ir apsiverkdavau, negalėjau to priimti. Dabar tokių emocijų nebeturiu. Vis dar analizuoju šitą dalyką ir man patinka tai daryti, patinka analizuoti, ką aš jaučiu tam tikromis situacijomis, kodėl aš taip reaguoju. Dabar visiškai save priimu, ramiai žiūriu į savo kūną ir labai jį lepinu.
Žiūrėdama į randą pradėjau fantazuoti, kas tai galėtų būti, į ką jis panašus – flamenko šokėją ar jūrų arkliuką. Mano pamąstymai dabar yra tokie.“
Jevgenija atvirai kalba apie tai, kad bene įdomiausias dalykas jai yra tai, kaip santykiuose ją priima kitas žmogus.
„Kai atsiranda naujas partneris, anksčiau ar vėliau turi apnuoginti savo kūną ir aš visiškai laisvai galiu tai padaryti, aš nebijau. Man labai svarbu, kad žmogus mane priimtų tokią, kokia aš esu. Ačiū Dievui, nebuvau sutikusi blogų žmonių, kurie galėtų pabandyti mane įskaudinti.
Mane labai įkvepia, kai matau, kaip mano partneris priima mano kūną ir kad tai jam visiškai netrukdo. Jis tai priima kaip mano ypatumą, kaip dalį manęs“, – dalijasi aktorė.
Sulaukė ir klausimų dėl randų pašalinimo
Tačiau jai teko susidurti ir su ne itin maloniais išgyvenimais. Jevgenija dar lankydama reabilitacijos centrą sugrįžo dirbti į teatrą. Ten ji sulaukė kai kurių kolegų replikų, kurios jai iki dabar yra įstrigusios širdyje.
„Tos pirmos reakcijos tikrai buvo durnos. Rytais eidavau į reabilitacijos centrą, ten gaudavau daug palaikymo, mane motyvavo, gyrė, pasikraudavau daug teigiamos energijos. O po pietų važiuodavau į teatrą ir ten man sako – tai dar bus operacijų, ane? Darysi kažką su savo randais, estetika?
Aš galvojau, kodėl mes šnekame apie tai, o ne, pavyzdžiui, apie tai, kokie mano pasiekimai, ką aš planuoju daryti, kaip jaučiuosi. Man buvo labai keista. Jau praėjo pusė metų, bet jei tai išliko mano atmintyje, vadinasi, tai mane labai paveikė ir įskaudino“, – atvirai kalba aktorė.
Ji sako, kad tada prasidėjo savotiškas jos maištas – kuo daugiau aplinkiniai kalbėjo apie plastines operacijas ir randų naikinimą, tuo pati Jevgenija to labiau nenorėjo.
„Manyje pradėjo augti toks protestas ir tam tikrą akimirką aš tiesiog pagalvojau, kad sustoju ir daugiau nebetęsiu to klausimo. Aišku, galutinis taškas buvo tas, kad aš apsilankiau pas vieną plastikos chirurgą, kuris pasiūlė padaryti 4 operacijas. Man iškart tapo suprantama, kad aš nesileisiu į tokią kelionę.
Dabar galvoju, kad jei tada būčiau buvusi tokioj psichologinėj ir emocinėj būklėj kaip dabar, aš net neičiau pas plastikos chirurgą, nes man to tiesiog nereikia“, – dalijasi pašnekovė.
Savo patirtimi dalijasi su kitais
Susikaupusios Jevgenijos patirtys ir išgyvenimai visai neseniai sugulė novelėje „Stigmos“, kurioje ji atvirai dalijasi savo istorija.
„Reikia kurti apie save, apie tai, ką žinai geriausiai, ir kas yra aktualu. Tai yra aktualu daugeliui žmonių – traumos, randai, nesusipratimai ligoninėje. Ši problema labai ryški Lietuvoje, todėl aš nusprendžiau parašyti tekstą ir tuo pasidalinti“, – kaip gimė novelės, o vėliau ir performanso idėja pasakoja aktorė.
Ji ryžosi ir atvirai fotosesijai pas fotomenininką Iridijų Švelnį, kuris fotografijų ciklui kaip tik ieškojo žmonių, turinčių įvairiausius randus. Bendradarbiaudami jie jau netrukus pristatys performansą „Stigmos“, kuriame bus galima pamatyti žmonių fotografijas ir išgirsti asmeninę Jevgenijos istoriją.
„Randai nėra kažkoks defektas, apie kurį mes neturėtume šnekėti, tai neturėtų būti stigma. Mano žinutė yra tokia, kad kiekvienas žmogus suprastų, jog jis yra ypatingas turėdamas randų, ir mes neturėtume jaustis priklausantys stigmatizuotai grupei, nes tai yra normalu.
Aš neturiu aukos vaidmens, niekada taip nesijaučiau, tad čia būtų dar viena mano žinutė. Jeigu su tavimi kas nors nutinka, tu turi iš karto pradėti kovoti, toks turi būti tavo kelias. Aš labai tikiuosi, kad tai nebus projektas, kuris rūpi tik man. Tikiuosi, kad jį pajaus ir kiti žmonės“, – viliasi aktorė.
