Abejonės apėmė visą mane
Abejonės pas mane yra visur, pradedant nuo vaikų auklėjime priimtų sprendimų, dvejoju, po to nerimauju, ar gerai priėmiau sprendimą, o gal vyras buvo teisus, per daug išlepinau savo berniukus, per daug esu minkšta, o gal kaip tik dabar per aštriai suregavau. Labai abejonės persekioja dėl mažojo vedimo nuo spalio mėnesio į darželį, jam jau virš dviejų metukų, bet vyresnėlį leidau nuo 3,5 metuku, bet tik pusę dienos.
Kartu labai norisi grįžti į darbo rinką, prisidėti prie šeimos biudžeto ir socializuotis, nes 5 metus auginau savo berniukus, jei mažasis gerai adaptuosis, planuoju grįžti į darbą lapkričio mėnesį. Dėl šio sprendimo sukyla daug dvejonių, ar gerai elgiuosi, ar bus gerai mano berniukams ir man, kai nuolat galvosiu, ar jiems viskas gerai. Gal įprasiu ir jie įpras. Ir vėl abejonės. Ką daryti?
Kokia gi šitos situacijos išklotinė?
1. Abejonės – tai proto žaidimai. Protas veikia kaip šuo: kai jis yra išauklėtas, loja tik su reikalu; kai jis nėra išauklėtas, loja bet kada. Ir tai labai vargina žmogų. Ypač moterį. Taip jau nutiko, kad moterys įprato ieškoti patvirtinimo savo elgesio tinkamumui įvertinti kituose. Ir nebūtinai tinkamuose žmonėse. Jos ieško jo visur: pas mamą, pas tėtį, pas brolį, pas vyrą, pas draugę. Moterys, kurios per mažai myli save, nuolat klausia: ar aš normali? Pasakykit, ar su manimi viskas gerai?
Pasakykit, ar aš esu gera mama ir gera žmona? Moterys net nebežino, ar jos gerai atrodo, gerai elgiasi. Kas gi mums nutiko? Mes tiesiog pametėme savo ašį. Vietoj jos yra tėvai, vėliau – vyras, dar vėliau vaikai. Taip ir blaškomės. Tad abejonės puola tas, kurios pametė save, pametė savo pagrindą. O jis yra stabilus. Tai – širdis, savastis, Dievas. Rinktis tikrai yra iš ko.
2. Mes labai dažnai norime elgtis tobulai. Mes nenorime daryti klaidų ar nesėkmingų ėjimų. Todėl įsitempiame. Verta atsipalaiduoti ir nebijoti susimauti. Padarei klaidą? Atsiprašei, padarei išvadas, pasirūpinai savimi ir pirmyn į gyvenimą.
3. Moterys, mamos, žmonos galvoja, kad jos nulemia labai daug. Už save, už vaikus ir vyrus. Tai – tikėjimo stoka. Yra gi Aukščiausioji galia. Ji yra virš mūsų. Pagaliau, yra likimas. Jis yra ir mūsų rankose. Bet ne tik. Moterys tiek įtiki savo galia, kad pradeda pergyventi, ar viską daro gerai. Ir tai yra dėsninga susireikšminimo pasekmė. Aš siūlau mamoms ir žmonoms: dalinkitės atsakomybe. Pirma, su žmonėmis, kuriuos šalia užgyvenote. Su vyrais. Jiems irgi augti reikia. Gana jiems krauti naštą žmonoms ant pečių už viską. Dalinkitės atsakomybe su Dievu. Viskas vyksta su jo valia. Viskas. Ir laimės, ir nelaimės.
4. Kuo žmogus daugiau nori garantijų, tuo daugiau nerimo ir abejonių bus. Todėl verta mokytis pasikliauti gyvenimu tokiu, koks jis yra. Viskas vyksta taip, kaip reikia. Moteriai verta praktikuoti gyvenimą it plaukimą. Ne pasroviui. Tačiau neverta išnaudoti daug savo jėgų nulemti vienus ar kitus įvykius. Prasidės darželis, bus matyt, kaip vaikas ten jaučiasi ir moteris galės daryti atitinkamus sprendimus. Neforsuokite. Eikite į darbą tik tada, jei vaikui bus gerai. Mamoms verta susitaikyti su mintimi, kad bent 21 vaikų gyvenimo metus yra normalu nuolat galvoti apie vaikus. Kad ir kur būtume. Tai yra motinystė. Tai yra tarnystė vaikams. Ir ji netrunka amžinai.
5. Duokite protui darbo kas kartą, kai jis „loja“. Tai gali būti malda, mantra, daina, šokimas, grindų plovimas. Kartokite : viskas yra ir bus gerai. Gražiai, garsiai, ritmingai. Ir jūs nustebsite, kad proto beždžionė moka patylėti. Sėkmės.