Medikai spermos donorų trūkumą Jungtinėje Karalystėje nori kompensuoti mirusių vyrų sperma. Akademikai teigia, kad ši liguistai skambanti praktika, prostatų stimuliavimas elektros šoku arba speciali chirurginė procedūra, „etikai neprieštarautų“, nes taip būtų padedama nevaisingoms poroms.
Dr. Nathanas Hodsonas iš Lesterio universiteto ir Joshua Parkeris iš Vitenšeivo ligoninės Mančesteryje, JK, šiuos teiginius publikavo žurnale „Journal of Medical Ethics“.
Jie rašė: „Vyrų savanoriška pomirtinė spermos donorystė nepažįstamiesiems būtų tiek įmanoma, tiek etiška, kad būtų galima užtikrinti pakankamą kiekį reikiamos kokybės spermos. Jei moraliai priimtina norintiesiems aukoti savo audinius, kad būtų palengvintos kančios tų, kurie laukia gyvybiškai reikalingos operacijos nuo sunkių ligų, nematome, kodėl ši praktika negalėtų būti išplėsta ir kitokioms kančioms - pavyzdžiui, toms, kurias sukelia nevaisingumas, kuris gali būti sukeltas ir tam tikrų ligų.“
Straipsnyje taip pat rašoma, kad būsimieji tėvai greičiausiai pageidautų, kad jų spermos donoras būtų miręs - taip būtų daug lengviau, turint omenyje ateities planus dėl galimo vaiko kontakto su donoru.
Straipsnio autoriai pripažįsta, kad „kebliausias klausimas“ būtų donoro šeimos teisės „vetuoti“ mirusiojo artimojo valią, kaip ir įprastinės organų donorystės atvejais.
Jie rašo: „Nors tai - daug žadantis alternatyvus spermos donorų gavimo metodas, vis dėlto išlieka keletas klausimų. Kai kurie iš jų nesiskiria nuo lygiagrečių debatų, šiuo metu vykstančių organų donorystės srityje, bet paaukotų reprodukcinių medžiagų naudojimas gali pakeisti su sutikimu ir šeimos veto teise susijusių klausimų pobūdį.
Kiti klausimai, susiję su sutikimo kokybė ir donoro anonimiškumo būtinybe taip pat yra lygintini su lytinių ląstelių donorystės atvejais. Galiausiai, dirbtinio apvaisinimo metodai Jungtinėje Karalystėje vis dar yra ginčytini, todėl neaišku, kieno lėšomis būtų atliekama savanoriška, nenurodomoji pomirtinė lytinių ląstelių donorystė.“
