Man 21 metai, su vaikinu draugaujame 3,5 metų, pusę metų jau gyvename kartu. Abu studijuojame ir dirbame. Vaikinui 23 metai. Viskas lyg ir būtų gražu, bet aš pradėjau tarsi dusti nuo mūsų santykių. Ne vieną kartą verkdama sakiau draugui, kad nuo visko pavargau ir noriu skirtis, noriu pabūt viena ir pagyventi tik dėl savęs.
Nuo 12 metų nesu buvusi be vaikino. Matyt todėl, kad trūko tėviško rūpesčio. Net neatsimenu, ką reiškia būti vienai, bet to noriu. Mano draugas mane atkalbinėja, sako, kad baigsim universitetą ir tada bus lengviau, ir panašiai. Po tokių pokalbių palengvėja, o tada vėl apima mintys apie skyrybas. Dažnai įsivaizduoju, kaip gyvenčiau viena ir kaip būtų gera…
Žinau, kad jis mane myli, tik nežinau, ar aš jį myliu. Grįžtu namo ir apima apatija, nesinori nieko daryti, pykstu ant jo dėl visokių smulkmenų ir dažnai verkiu. Mes neturime daug draugų, mūsų abiejų šeimos yra labai problemiškos, dėl to ir taip anksti apsigyvenome kartu. Stengdamiesi pabėgti iš tėvų namų galvojome, kad išgelbėsime vienas kitą, bet taip neatsitiko…
Pradėjome draugauti todėl, kad abu buvome nusivylę santykiais, abu buvome palikti savo „didžiųjų gyvenimo meilių“. Didelių jausmų vienas kitam niekada nejautėme, tiesiog esame labai prisirišę vienas prie kito.
Mūsų seksualinis gyvenimas yra miręs – geriausiu atveju mylimės kartą per mėnesį. Kai tik pradėjome draugauti, viskas lyg ir buvo neblogai, bet dabar draugas nustojo manimi domėtis, jam užtenka pornografijos ir rankos (daro tai kasdien), nors sako, kad esu jam graži ir pyksta, jei juokais vadinu jį kambarioku.
Dar jis yra labai pavydus ir nenori manęs kur nors išleisti. Kitiems pavydi, tačiau pats prie manęs neprisiliečia. Kaip tai suprasti? Nors ir miegame po viena antklode, apsikabinę sakom „myliu“ ir kartais pasibučiuojam, bet vienas kito kažkaip netraukiam.
Praėjusią vasarą buvau išvykusi į užsienį uždarbiauti ir jį išdaviau su kitu. Buvo gera jaustis geidžiamai. Dabar dėl to graužiuosi, nežinau, ar jam prisipažinti, nes jis labai pyktų ir turbūt neatleistų. Šią vasarą vėl išvažiuoju, bijau, kad bus tas pats, bet baisiausia tai, kad aš iš dalies to laukiu, noriu pasilinksminti, atsipalaiduoti. Suprantu, kad elgiuosi netinkamai, bet nesugebu savęs sustabdyti.
Nežinau, kaip jam pasakyti, kad nebenoriu būti kartu, juk tiek daug kartu išgyvenome. Labai bijau jį įskaudinti, nes puikiai žinau, ką reiškia būti paliktam, o jam tai jau būtų antras kartas… Taip pat gaila visų tų metų, praleistų kartu, nors ir nepamenu kelionės ar išvykos, kad nebūtume susipykę ir viskas būtų buvę gerai.
Jaučiu pareigą jį palaikyti, nes jam dabar sunku (rašo bakalauro darbą), bet taip pat negaliu priversti savęs to daryti, ir tai veda mane iš proto. Dar jaučiu atsakomybę prieš tėvus ir gimines, juk jau visi vieni kitus puikiai pažįsta, kaip jiems pasakyti, kad jo nebebus? Prašau, patarkite ką nors, nes tokios būsenos negaliu nieko daryti, negaliu susikaupti, o juk turėčiau džiaugtis gyvenimu…
Atsako šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė
Dėkoju už jūsų ilgą ir išsamų laišką, iš kurio suprantu, kad iš tiesų išgyvenate labai intensyvius jausmus, bei esate labai sutrikusi.
Visų pirma norisi atkreipti jūsų dėmesį, kad tikrai nėra taip, jog privalote džiaugtis savo gyvenimu. Kai jaučiatės, kad turite džiaugtis, tačiau nesidžiaugiate, tikriausiai kyla įvairių papildomų jausmų, galbūt kaltė, galbūt dar kažkas, kas tikriausiai tik dar labiau pasunkina situaciją.
Jei nesidžiaugiate savo gyvenimu, vadinasi, nesidžiaugiate juo ir jaučiate būtent tokius jausmus, kokius jaučiate. Pasakymas, kad turėtumėte jaustis kitaip, vargu ar padės jums pasijusti kitaip. Suprantama, kad labai sunku yra dabar, kuomet stovite savotiškoje savo gyvenimo kryžkelėje, kuomet reikia priimti svarbius sprendimus, vienaip ar kitaip nulemsiančius tolimesnį jūsų gyvenimą. Ir tai jus tikriausiai labiausiai gąsdina. Anksčiau ar vėliau tuos sprendimus teks priimti, o priėmus sprendimą ir jūsų situacija tikriausiai nebeatrodys tokia kankinanti.
Tačiau ką gi jums daryti dabar, kad pasijustumėte geriau ir kad sprendimą priimti būtų lengviau? Ką daryti su visa jausmų puokšte, kurią šiuo metu išgyvenate ir kuri net sukelia jausmą, kad tuoj išprotėsite?
Pirmiausia jums būtų svarbu priimti savo pačios jausmus tokius, kokie jie yra, ir pamėginti suvokti jų priežastis. Galite mėginti tai daryti pati, tačiau aš būčiau linkusi jums rekomenduoti kreiptis rimtesnės psichologinės pagalbos. Su specialisto pagalba jums bus lengviau susidėlioti savo jausmus, mintis ir poreikius.
