Daugiau apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis".
Vienatvė, tai – žodis, kurį išgirdus turbūt daug kam prieš akis iškyla liūdno ar atsiskyrusio žmogaus paveikslas. Tačiau dabartiniame pasaulyje daugybė žmonių renkasi gyventi vieni arba gyvenimas sudėlioja taip, jog lieka vieniši.
„Reikia susirūpinti, tik tai tas susirūpinamas turėtų būti ne visai toks, kaip įsivaizduojama. Susirūpinti reikia todėl, kad tai yra neišvengiamybė. Yra vienišėjimo tendencija. Susirūpinti reikėtų nedramatizavus šito fenomeno, ne katastrofavus tos tendencijos, o būtent susirūpinti, kad vienišiems žmonėms – parūpinti, organizuoti patogesnį, geresnį, saugesnį gyvenimą. Tiesiog, reikia tai pripažinti, gana kovoti su tuo vienišumu“, – pasakojo psichologas Andrius Kaluginas.
Psichologas apibrėžia vienatvę, sakydamas, kad būti vienam ir vienišam – du skirtingi dalykai. Jis priduria, kad vienišumo stigmatizavimas turėtų liautis, nes jis nėra teisingas ir juolab pagrįstas.
„Dažnai pasitaiko, mokslinėje literatūroje rečiau, monografijose, kur nagrinėjamas vienišumas, ten yra toks skirstymas – vienatvė ir sąmoningas vienatvės pasirinkimas arba vienišumas. Arba liaudiškai, kaip sakoma, žmogus gali būti vienas, bet ne vienišas ir atvirkščiai ne vienas, bet vienišas.
Čia reikėtų kalbėti apie tokį, jeigu žmogus yra socialinėje apsuptyje, turi draugų, lanko būrelius ir yra socialiai aktyvus, gyvena vienas arba, kaip sociologai sako, vieno žmogaus gyvenamasis ūkis, tai nemanau, kad čia yra kažkokia tragedija. Ir būtent šį aspektą aš nemanau, kad reikėtų dramatizuoti, o valstybė, tai taip – rūpinasi, viskas tvarkoje. Pakankamai ar nepakankamai rūpinasi, čia gal kitas klausimas, tačiau aš turiu omenyje, kad vienišėjimo tendencija, sakydamas, kad su ja nereikia kovoti, turiu omenyje, kad gana gal stigmatizuoti vienišumą ir vienatvę?“ – sakė jis.
Baimė būti viename ne tik su savimi, bet ir visuomenėje – opi ir dažna problema. Psichika.eu įkūrėjas Edvardas Šidlauskas atliepia, sakydamas, kad socialiniai tinklai prisideda prie problemos gylio.
„Stigmatizacija galbūt daugiau yra priežastis vienatvės, o gal ir pasekmė gali būti, nes mes žinome žmogus socialus padaras. Visais laikais viena didžiausių bausmių, tai būdavo išvarymas iš sociumo.
Ir tie patys, dabartiniai socialiniai tinklai, – žmonės džiaugiasi, kada gauna palaikymą ir dėmesį, turi daug draugų ir puikuojasi tuo. Gana nemalonu parašyti žinutę, kada niekas į tave nereaguoja. Draugų turėjimas savotiškas statuso arba sėkmės turėjimas, toks analogas arba yra siekiamybė – tai bet kuriuo atveju draugai yra svarbūs. Nes vienatvė yra – pozicija draugų turėjime, aš taip apibrėžčiau, emocinis ryšys“, – sakė jis.
E. Šidlauskas: „Yra išskiriami trys vienatvės tipai“
„Čia truputėlį buvo paminėta jau kolegos mokslinė literatūra, tai aš pastebėjau, kad yra išskiriami trys vienatvės tipai, moksliniuose straipsniuose – socialinė vienatvė, priminė vienatvė ir romantinė vienatvė. Jeigu taip paprastai, kas yra vienatvė? Tai emocinio ryšio nebūvimas. Ta prasme, kas yra draugystė arba santykiai? Emocinis ryšys. Tai taip, tas emocinis ryšys yra glaudesnis, intymesnis su artimaisiais ir jis yra mažiau toks su kolegomis.
Vis tiek yra tie tipai, jie visi kažkiek svarbūs yra ir ta socializacija, kaip sako „išėjimas į žmones“, profesine prasme, kolegų pabuvimas, jis irgi yra prasmingas. Bet aišku tai neatstos artimųjų bendrumo, kažkokie darbo kolegos arba ta romantinė vienatvė, intymumas, tikrai negali būti pakeistas galbūt darbu, nors kai kada tai virsta, galbūt dėl to darboholizmas atsiranda ir panašiai, bet tai vis tiek nėra sprendimas“, – pasakojo E. Šidlauskas.
Vis tik ar vienišumo jausmas neturint antros pusės yra svaresnis, kuomet draugai ar darbo kolegos neužpildo vienatvės jausmo? Psichologas sako, kad žmonės jaučiasi labiau vieniši, kai praranda antras puses, ypatingai vyresnio amžiaus, tačiau kokie psichologiniai procesai vyksta tuomet?
„Manyčiau, ta kokybė intymumo arba emocinio ryšio su romantiniu partneriu yra gilesnė ir stipresnė negu šiaip su kažkokiu pažįstamu, kaimynu, draugu ar darbo kolega. Be abejo tai yra didelė netektis, plius senatvėje žmonės tam vis labiau vieniši. Dėl to, kad išmiršta bendramžiai, nėra panašių žmonių, su panašiomis vertybėmis, patirtimi ir tiesiog su naujos kartos žmonėmis, nauja generacija, kultūra jie neranda ryšio, kalbos ir jie neužmezga tų santykių. Tada lieka žmona arba vyras ir jeigu miršta tai sunku kažką naujo surasti.
Kiek atsimenu iš straipsnių, Didžioji Britanija netgi apmoka ligonių kasos, kad žmogus įsigytų šuniuką arba kačiuką, nes tai irgi sušvelnina kažkiek tą emocinį vienišumą, sumažina širdies ligų skaičių ir panašiai. Žodžiu, apsimoka, finansiškai tokie dalykai valstybei“, – pasakojo E. Šidlauskas.
A. Kaluginas papildo kolegą sakydamas, kad būtent Didžiojoje Britanijoje šita problema yra rimtai svarstoma ir vertinama. Pajungtos ne tik ligonių kasose yra pajungtos, bet ir daugybė fondų, valstybinių institucijų. 2018 metais Didžioji Britanija įsteigta vienišumo ministerija.
Kodėl žmonės renkasi gyventi vieni, dėl to, kad savam burbule, kuriuo galima užsidaryti nuo aplinkos, saugiau? Ar tam yra svarios priežastys, baimės? Į tai atsakė psichologas A. Kaluginas.
„Nes vienišumas, kolega sakė labai teisingai, yra apie tris dalykus, – apie emocinį ryšį, apie reikalingumo pojūtį ir apie saugumą, visų pirma psichologinį arba tokį gyvenimišką.
Kaip ir minėjau sociume grėsmių žmogui yra gerokai daugiau, nei gyvenant vienam. Gerokai daugiau. O grėsmes yra tokios – išdavystės, neištikimybės, sužalojimai, nuvylimai, nusivylimai, lūkesčiai, frustuacijos, pavedimai, pavėlavimai. Yra ypatingai daug dalykų, psichologinių visų pirma, kur žmogus yra pažeidžiamas.
Labai daug porų, kurios yra patyrusios stiprias psichologines traumas sako: „Aš niekada daugiau nekursiu šeimos, nes aš patyriau baisingą, siaubingą išdavystę. Aš netikiu žmonėmis“. Taigi čia atsiranda pasitikėjimo klausimas“, – sakė jis.
