Kai kurie antropologai mano, kad bučiavimasis atkeliauja iš „maitinimo bučiniu“, kai mama maitina vaiką prieš tai sukramčiusi jo maistą. Kiti mano, kad tai tiesiog instinktyvus elgesys.
Literatūroje nuo senų senovės
Nepriklausomai nuo to, kaip bučiniai prasidėjo, žinoma, kad žmonija tai darė ilgą laiką. Pirmasis aprašytas bučinys literatūroje buvo prieš 3,5 tūkst. metų šumerų poezijoje. Bučiniai taip pat aprašomi senovės egiptiečių, indų ir žydų literatūroje.
Apie bučinius rašoma taip seniai, nes jie iš tikro atlieka svarbią funkciją pasirenkant romantinį partnerį. Bučiavimasis parodo, koks esi suderinamas su kitu žmogumi. Kai bučiuojiesi, pasiimi kito žmogaus feromonus, kurie arba trauks tave prie to žmogaus toliau, arba atbaidys.
Per arti?
Atrodytų, kad, kai perduodama tiek daug informacijos, norėtųsi amerkti akis, kad matytum, kas vyksta. Visgi jei paklausi bet kurio, kuris atsimerkė bučinio metu, jis tau pasakys, kad jausmas yra labai, labai keistas. Kodėl?
Psichologai vienu metu galvojo, kad žmogus negali susikoncentruoti į kažką tokio artimo kaip kito žmogaus veidas. Dabar jau žinome, kad ši teorija yra neteisinga.
Per sunki koncentracija
Bučiuodamiesi užsimerkiame todėl, kad mūsų smegenims labai sunku susikoncentruoti į lytėjimo ir vaizdo pojūčius vienu metu. Mūsų smegenys apdoroja bučinio lytėjimo funkcija ir koncentruoja visą savo energiją į tai. Kai mes atmerkiame akis, mes perkrauname smegenis informacija ir jos nežino, kur koncentruotis. Kai esame užsimerkę, leidžiame smegenims koncentruotis ten, kur svarbu.
Bučiavimasis užsimerkus taip pat sustiprina pojūčius. Kadangi mūsų smegenys susikoncnetravusios į lytėjimą lūpomis, mes gauname daugiau pojūčio iš bučinio, o tai yra labai malonus jausmas.
Daugelis mūsų instinktyviai užmerkia akis, kai me sesame susikoncentravę į lytėjimo pojūčius – kartais to net nesuvokiame.
Tad bučiavimasis užsimerkus visiškai nėra keistas elgesys – priešingai, tai mums leidžia visiškai mėgautis bučiniu nesiblaškant dėl vaizdų, kuriuos matytume atmerktomis akimis.
