„Jūsų vaikas elgiasi agresyviai“ – skundžiasi tėvams darželio auklėtoja. „Marius tyli per pamokas ir nenori atsakinėti“ – sako pirmaklasio mokytoja. Praeis – numoja ranka tėvai. O gal tai pirmas skambutis, kad reikalinga psichiatro konsultacija?
Tėvai kaip ugnies bijo ne tik konsultacijos pas psichiatrus, bet vien pasiūlymo apsilankyti. O kaip rodo statistika, apie 10 proc. vaikų ir paauglių turi psichikos sutrikimų ir dažniausiai jie yra sėkmingai pašalinami, jei laiku kreipiamasi pagalbos.
Kada sunerimti?
Viskas priklauso nuo situacijos ir reakcijos į ją. Štai paprastas pavyzdys. Vaikas su tėvais eina per gatvę ir staiga iš už kampo išlėkusi mašina pravažiuoja visai šalia, vos neužkliudydama pėsčiųjų. Vaikas išsigąsta, jis visą vakarą tik apie tai ir kalba, negali užmigti. Tokia vaiko reakcija yra normali. Tėvams šiuo atveju reikia būti kantriems ir rūpestingiems, nuraminti vaiką. Kitą dieną vaikas dar atsimena įvykį, su nerimu eina iš namų, tačiau vis dėlto eina per gatvę. Tai rodo, kad vaikas pernelyg jautriai reaguoja į įvykį. Tačiau tėvai dar gali patys padėti vaikui, sukurdami jam komfortiškas sąlygas.
Tuo tarpu, jeigu vaikas po tokio įvykio bijo ne tik išeiti į gatvę, bet jį gąsdina mašinų ūžimas, kiti stiprūs garsai, jei galų gale jis ieško bet kokių pasiteisinimų, kad tik neitų į gatvę, – visa tai turi sufleruoti tėvams, jog būtina specialisto konsultacija.
Kur kreiptis?
Psichologas ar psichiatras? Tėvams tinkamai pasirinkti sunku. Jie dažniausiai kreipiasi į šeimos gydytoją skųsdamiesi, kad vaikas prastai miega, dažnai verkia, yra apatiškas arba, priešingai, pernelyg susijaudinęs. Tačiau, kaip pastebi specialistai, retai kada šeimos gydytojai siūlo kreiptis specializuotos pagalbos, nors tėvų skundai ir rodo, kad vaikui reikalinga psichiatro pagalba.
Su mokyklinukais paprasčiau, nes daugelyje mokyklų yra psichologai, kurie iš mokytojų sužino apie neadekvatų vaiko elgesį. Skirtingai nei psichiatrai, jie gali kalbėtis su vaiku be tėvų leidimo, tačiau negali diagnozuoti sutrikimų bei skirti gydymo, tiesa, gali rekomenduoti tėvams kreiptis pagalbos.
Žinoma, galima įsivaizduoti tėvų reakciją, kai jiems pasakoma, kad jų vaikui reikalinga psichiatro konsultacija. „Negali būti. Mūsų sūnus auga geroje šeimoje, čia jūs nemokate su juo elgtis“ – piktinasi tėvai. Dažniausiai tokiu emocijų protrūkiu ir baigiasi psichologo konsultacija. Per prievartą pas psichiatrą gi nenusiųsi.
Tuo tarpu vaikų psichiatrai teigia, kad pas juos tėvai ateina su vaikais, kurie 3-5 metus buvo vedžioti pas įvairiausius kitus specialistus, bijant atvesti pas tuos, į kuriuos reikėjo kreiptis pirmiausia.
Dažniausiai ši baimė gimsta iš įsitikinimo, kad vaiką būtinai „nugydys“. Pasak psichiatrų, tai - klaidinga nuomonė. Dažnai sutrikimai koreguojami net neskiriant vaistų, o tik pasitelkus psichoterapines ir psichologines priemones. Žinoma, yra ligų, kurios be vaistų neišgydomos. Čia kaip apendicitas – gali maigyti pilvą kiek nori, tačiau be operacijos neišsiversi.
Žymė visam gyvenimui?
Viena didžiausių baimių, trukdančių tėvams kreiptis pagalbos į vaikų psichiatrus, kad apie tai sužinos darželyje ar mokykloje. Visuomenės nuomonės tyrimai keletą metų atskleidė neigiamą lietuvių požiūrį į proto negalią turinčius, psichikos ligomis sergančius ar psichologinių problemų turinčius asmenis. Tačiau dabar galiojantys įstatymai draudžia gydytojams kalbėti apie paciento ligą su svetimai žmonėmis. Galų gale dabar gi ne sovietų laikai, kai apie viską reikėdavo pranešti valdžiai. O ir tėvai turėtų pasirinkti, kas jiems svarbiau – visuomenės nuomonė ar jų vaiko sveikata ir visavertis gyvenimas.
Verta žinoti:
Požymiai, liudijantys, kad vaikas turi psichikos problemų:
Neadekvati reakcija į aplinkos dirgiklius.
Vienkartinė reakcija į įvykį ar situaciją, pamažu apimanti visas gyvenimiškas situacijas, nesusijusias su pradine situacija.
Patologinis elgesys, užsitęsiantis ilgą laiką.
Baimė, trukdanti įprastam gyvenimo ritmui.
