85 tūkstančius dolerių uždirbo neurochirurgas Walteris Freemanas, praskėlęs keliems tūkstančiams žmonių galvas peiliu, skirtu ledui skaptuoti. Tokiu metodu W. Freemanas gydė psichines ligas, imdamas už kiekvieną „operaciją“ viso labo 25 dolerius. W. Freemano metodas buvo vadinamas lobotomija. Kitas kovotojas už psichinę sveikatą – daktaras Henry Cottonas – krovėsi turtą išpjaudamas žmonėms su psichine negalia gyvybiškai svarbius organus. Psichiatrijos metodai neretai keldavo siaubą to laiko žmonėms, bet neretai juos pakeisdavo kiti, dar baisesni, rašo Komersant.ru.
I dalį skaitykite čia
II dalį skaitykite čia
Netrukus Niudžersio senatas sudarė komisiją situacijai Trentono ligoninėje tirti. Tuo metu jau buvo gauti keli mirusių ligonių giminaičių skundai, tad komisijai darbo užteko. Nustatyta, kad kai kurie pacientai mirdavo, net neišgyvenę iki operacijos. Jų kūnai buvo nusėti mėlynėmis ir brėžiais. Sanitarai teigė, kad tai kritimų, pamišėlių tarpusavio muštynių ir panašių priežasčių pasekmė. Bet komisija buvo linkusi manyti, kad šie pacientai tiesiog labai aršiai kovėsi už savo gyvybę, priešindamiesi, kai juos tempė į operacinę. H. Cottoną tyrimas taip įširdino, kad jis nebegalėjo tvardytis ir komisijos posėdyje puolė į isteriją. Kurį laiką jis atrodė visiškai išsekęs, bet, galų gale, susitvardė ir liepė išrauti jam keletą dantų. Atsikratęs visų ligų šaltinio, H. Cottonas vėl buvo kupinas gyvybės ir su dviguba energija ėmė kovoti už savo gerą vardą.
Labai jau daug garsių gydytojų kadaise pritarė H. Cottono metodui, labai daug kas būtų praradęs reputaciją, jeigu H. Cottoną būtų nuteisę. Komisiją ėmė spausti medicinos šviesuoliai ir net politikai. Rezultatas buvo tas, kad tyrimas buvo nutrauktas, ir daktaras H. Cottonas grįžo prie savo siaubą keliančios praktikos su nugalėtojo aureole.
P. Greenacre neleido baigti tyrimo, nušalinus nuo iš darbo Trentone, H. Cottonas vadovavo ligoninei iki 1930 metų, kai išėjo į garbingą pensiją. Jeigu H. Cottonas būtų nuteistas 1925 metais, gal būt, psichiniams ligoniams būtų pavykę išvengti to siaubo, kuris brendo medicinos mokslo gelmėse.
Trentono psichiatrinėje ligoninėje pasveikdavo tik tie ligoniai, kurie nebuvo gydomi.
Nepavykus nuteisti H. Cottono, pasaulio psichiatrija veikiai pasipildė keliais naujais gydymo metodais. 1927 metais Austrijos daktaras Manfredas Zakelis (Manfred Joshua Sakel), beje, gimęs dabartinės Ukrainos teritorijoje, leisdamas cukralige sergančiai narkomanei insuliną, atsitiktinai sukėlė jai komą. Sąmonę atgavusi moteris pasakė, kad jai daugiau nebereikia narkotikų. M. Zakelis nusprendė, kad psichikos ligas galima gydyti, pacientams dirbtinai sukeliant komą, ir jo metodas, kaip atrodė, duodavo tam tikrų teigiamų rezultatų. Komos ištikti ligoniai bent jau netriukšmaudavo, o ir pabudę iš komos kurį laiką būdavo gana ramūs. Vėlesni tyrimai parodė, kad tokia terapija apčiuopiamų rezultatų neduoda, bet ir didelės žalos nepadaro.
1933 metais Budapešte jaunas gydytojas Ladislas J. Meduna priėjo išvadą, kad šizofrenijai ir epilepsijai yra būdingas „biologinis antagonizmas“. Kitaip tariant, šizofrenikai neserga nuomariu, ir atvirkščiai. L. Meduna nutarė, kad jeigu šizofrenikui sukels epilepsijos priepuolį, tai šizofrenija negalės pakęsti nekenčiamos ligos draugijos ir pasitrauks. Gydytojas ėmė sukeldinėti pacientams traukulius, įšvirkšdamas jiems įvairių preparatų, kol, galų gale, pasirinko metrazolį. Ligoniams prasidėdavo tokie traukuliai, kad 42 procentai jų patirdavo stuburo traumas, įskaitant lūžius. Šizofrenija, aišku, niekur nedingdavo, tačiau ligoniai tam tikrą laiką būdavo šoko būsenos ir tiesiog nepajėgdavo kliedėti. Beje, protingai mąstyti jie taip pat dažniausiai nepajėgdavo. Kai klinikoms tekdavo pasirinkti komą ar metrazolinį šoką, jos paprastai pasirinkdavo šoką, nes metrazolis buvo pigesnis už insuliną. Taip prasidėjo pergalingas šoko terapijos žygis, sukėlęs ligoniams daug kančių.
1938 metais italų gydytojas Ugo Čerleti (Ugo Cerletti) sužinojo, kad kiaulės, kurias skerdykloje užmušinėja elektra, iš tikrųjų nemiršta, kol nepribaigiamos peiliu. Jeigu kiaulei būtų leista pagulėti, ji vėl atsigautų, bet būtų ramesnė, negu iki tol. Atlikęs visą eilę bandymų su gyvūnais, U. Čerleti nusprendė praleisti elektros srovę per vieno iš savo pacientų smegenis. 400 voltų iškrova nepadarė ligonio priimtinu visuomenės nariu, tačiau gerokai sumažino jo agresyvumą. U. Čerleti kolega – daktaras Liučio Bini (Lucio Bini) spėjo, kad srovę galima naudoti vietoje metrazolio, tad netrukus revoliucinę metodiką imta naudoti masiškai. Pasirodė, kad elektros šokas yra dar pigesnis už metrazolį, ir todėl viso pasaulio gydytojai pirmenybę ėmė teikti jam. Kai kada elektros šokas iš tikrųjų padėdavo – sunkios depresijos ir katatonijos (psichikos sutrikimo, kuris reiškiasi judėjimo ir elgsenos pakitimais) atvejais, bet jį panaudojus gana dažnai ligoniai prarasdavo atmintį. Kai kuriems pacientams tai net patiko.
Kiek anksčiau, 1936 metais, portugalas Egašas Munišas (Egas Moniz) parengė ir pradėjo naudoti metodą, kurį jis pavadino leukotomija. Neurochirurgas darydavo ligonio kaukolės trepanaciją (atvėrimo operaciją) ir perskrosdavo baltąją medžiagą (kitaip tariant, nupjaudavo smegenų laidus), jungiančią kaktines skiltis (lot. lobus frontalis) su likusia smegenų dalimi. Operacija negrįžtamai pakeisdavo ligonio asmenybę, o kai kada po tokios operacijos žmogus panėšėdavo į augalą – jis tiesiog vegetuodavo. Nepaisant to, 1949 metais E. Munišui buvo paskirta Nobelio premija.
Jeigu E. Munišas leukotomiją laikė kraštutine priemone beviltiškose situacijose, kai pacientas patiria siaubingas kančias, tai jo gerbėjas amerikietis Valteris Frimenas (Walter Freeman) galvojo kitaip. Greit po pirmosios E. Munišo operacijos V. Frimenas atliko leukotomiją savuoju metodu, perpjaudamas baltąją medžiagą vienai namų šeimininkei iš Kanzaso. Po nusisekusios operacijos pagautas entuziazmo daktaras nusprendė, kad šią procedūrą galima atlikinėti sroviniu metodu. Leukotomiją jis pervardijo į lobotomiją, o pats tapo pirmuoju ir vieninteliu chirurgu, praktikuojančiu šį pažangiausią gydymo metodą. V. Frimenas reklamavo lobotomiją kaip „vaistą“ psichinės ligos „emocinei dedamajai“ pašalinti. Ir iš tiesų, dauguma išoperuotų žmonių daugiau nebepatirdavo jokių emocijų.
Per pirmuosius du mėnesius po sėkmės Kanzase V. Frimenas ir jo asistentas Džeimsas Vatsas (James Watts) atliko 20 lobotomijų, o iki 1942 metų jie padarė daugiau kaip 200 operacijų. 1941 metais lobotomistai gavo savo svajonių užsakymą – jie buvo pakviesti padirbėti Kenedžių klano namuose. Šis klanas jau anais laikais turėjo nemažą įtaką. Tuometinis klano galva Džozefas Kenedis turėjo dukterį Rozmari, metais jaunesnę už brolį Džoną – būsimąjį JAV prezidentą. 23 metų Rozmari buvo aikštinga ir kartais – gan agresyvi. Vakarais ji neretai pabėgdavo iš katalikiško pensiono, kuriame mokėsi, ir leisdavo laiką linksmose kompanijose. Žodžiu, Rozmari gadino šeimos reputaciją, ir anksčiau ar vėliau dėl jos galėjo kilti koks nors skandalas, kuris būtų palaidojęs klano politinę ateitį. V. Frimenas ir D. Vatsas pažadėjo D. Kenedžiui, kad operacija išspręs visas problemas ir duotą žodį tesėjo.
Operacijos metu Rozmari turėjo sąmonę, o V. Frimenas ir D. Vatsas kalbėjo su ja, knaisiodamiesi po jos smegenis. V. Frimenas prašė jos kalbėti „Tėve mūsų“ ir giedoti „Dieve, saugok Ameriką“, ir ji paklusniai kalbėjo ir giedojo, kol nenutilo visam laikui. Nuo tada Rozmari Kenedi elgėsi nepriekaištingai, kaip ir pridera daržovei. Ji išgyveno iki 2005 metų, taip ir nesužinojusi apie tragišką savo brolių likimą.
1958 metais D. Kenedis klinikos, į kurią buvo atiduota jo duktė direktoriui rašė: „Esu jums labai dėkingas už suteiktą pagalbą. Galų gale, su Rozmari susijusios problemos išsprendimo vaidmuo buvo labai didelis ta prasme, kad visi Kenedžiai galėjo toliau užsiiminėti veikla, kuriai paskyrė savo gyvenimą“. Pasirodo, užsakovas liko patenkintas net tokiu rezultatu.
V. Frimenas ir D. Vatsas tęsė savo darbą. 6-ajame dešimtmetyje V. Frimenas parengė naują lobotomijos metodą, dar labiau paspartinusį ir atpiginusį procesą. Jis tiesiog imdavo ledui kapoti skirtą peilį, pridėdavo jį prie kaulo ties akiduobe, kaukštelėdavo plaktuku į peilio kotą ir, perskėlęs kaulą prie akies pasiekdavo smegenis. Nedidelis peilio pasukimas ir kaktinės skiltys nebekeldavo pacientui jokių rūpesčių. Naujoji technologija pašiurpino D. Vatsą savo šiurkščiu primityvimu ir žiaurumu ir šis nutarė pasitraukti. Todėl, atpigus operacijai, lobotomija tapo prieinama masėms. Dabar už procedūrą V. Frimenas ėmė viso labo tik 25 dolerius. Jis keliavo po šalį automobiliu, pramintu lobotomobiliu, skaitė paskaitas, mokė klinikų personalą savo „meno“ ir, žinoma, skaldė nelaimėlių kaukoles savo peiliu. Jo, kaip JAV svarbiausiojo lobotomisto karjera baigėsi 1967 metais. Per tą laiką V. Frimenas suspėjo padirbėti 23 valstijose, atlikdamas apie 3-4 tūkst. operacijų.
Frimeno dėka lobotomija JAV vienu metu buvo laikoma vos ne kaip vaistas nuo visų psichinių ligų. Ji buvo naudojama net nepaklusniems vaikams gydyti. Štai Hovardas Dali pakliuvo į V. Frimeno rankas kai jam buvo 12 metų. Jam pasisekė – daržove jis netapo. Ir vėliau net parašė knygą apie savo vaikystės patirtį, pavadintą “Mano lobotomija“. Po operacijos H. Dali nebegalėjo normaliai mokytis ir produktyviai dirbti, daug metų jis nebepajėgė suvaldyti savo gyvenimo ir vos neprasigėrė.
Nuo to laiko, kai V. Frimenas baigė savo karjerą, psichiatrijos pasaulyje daug kas pasikeitė. Barbariški daktaro H. Cottono metodai seniai yra pasmerkti ir nugrimzdo į praeitį. Elektros šokas dabar naudojamas tik išimtiniais atvejais, kai kiti metodai nepadeda, ir tik sutikus pacientui, jeigu šis, suprantama, pajėgus priiminėti sprendimus. Be to, ligoniams įšvirkščiama raumenis atpalaiduojančių vaistų, kad traukuliai nepakenktų kaulams. Lobotomija praktiškai nebenaudojama nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Tačiau žmonių sąmonėje tvirtai įsišaknijo psichiatrijos klinikų baimė – juk ten žmonės lieka vieni su medicinos personalu, apsiginklavusiu naujausiais medicinos pasiekimais. Vakaruose nuo septintojo dešimtmečio stiprėja „antipsichiatrinis“ judėjimas, kovojantis prieš tramdomuosius marškinius ir kitus klasikinio beprotnamio atributus. Tačiau kol žmonės kraustosi iš proto, su jais reikia kažką daryti...
