Liepos mėnesį baigėsi antroji D. Pūro kaip Jungtinių Tautų (JT) specialiojo pranešėjo teisei į fizinę ir psichinę sveikatą kadencija. Šešerius metus jis kaip nepriklausomas ekspertas vertino įvairių pasaulio šalių sveikatos situaciją. Su D. Pūru susėdome pasikalbėti apie jo kaip tarptautinio eksperto patirtį ir skaudžiausias Lietuvos sveikatos problemas.
Liepos mėnesį turėjote atsiskaityti už savo darbą JT. Ataskaitos įvertintos teigiamai?
JT specialiojo pranešėjo mechanizmas Lietuvoje mažai žinomas – JT tau suteikia mandatą, ir tu jį naudoji kaip nepriklausomas ekspertas, vertindamas, kaip pasaulyje įgyvendinama teisė į sveikatą. Svarbu pabrėžti, kad tokie ekspertai negali gauti jokio atlyginimo, nes taip užtikrinamas nepriklausomo eksperto statusas. O pristatydamas ataskaitą gali išgirsti visko, kai kurios valstybės gali būti nepatenkintos tavo veikla, jeigu jas stipriai kritikuoji. Vienas iš mano metodų buvo vykti į įvairias valstybes ir vietoje tirti situaciją. Stengiausi vienodai dėmesio skirti visiems pasaulio regionams.
Paskutinė mano aplankyta vieta buvo Fidžis, pavasarį dar turėjau skristi į Naująją Zelandiją, bet nespėjau, nes dėl karantino viskas užsidarė. Per dvi kadencijas bent po kelis kartus buvau Europoje, Azijoje, Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Kam nors galėtų pasirodyti, kad ten turistaudavau, bet iš tikrųjų tos kelionės būdavo labai intensyvus, po 16 ir daugiau valandų per parą trunkantis darbas. Susitikdavau ir su pačiais aukščiausiais valstybių valdžios atstovais, ir su tais, kurie juos prižiūri ir, kai reikia, kritikuoja – pilietinės visuomenės atstovais. Kartais tokie susitikimai vykdavo slapta, ir jeigu valdžia būtų apie tai sužinojusi, pilietinės visuomenės atstovams būtų grėsę rimti nemalonumai. Visko buvo, kartais vykstant į susitikimą kaip filmuose reikėdavo pėdas mėtyti, galėčiau daug trilerių papasakoti. Todėl viena iš mano įžvalgų yra tokia – Lietuvoje daug pasiekėme, nes turime demokratiją, tik jos kokybę reikia nuolat gerinti. Jau daug metų esame savo valstybės šeimininkai ir galėtume pasiekti geriausių valstybių lygį, bet tarsi nenorime, neišnaudojame galimybių, kaip valstybė neatliekame svarbių „namų darbų“.
Įdėmiai stebite su koronavirusu susijusią situaciją. Ar galėtumėte sakyti, kad pandemija išryškino sistemines mūsų sveikatos srities bėdas?
Vienas išryškino, o kitas uždangstė, nes valdžiai dabar patogu kalbėti, kad puikiai tvarkomės su COVID-19. O ką daryti su tuo, kad kasdien nuo kitų ligų miršta per 100 žmonių? Juk nemažos dalies tų mirčių galėtume išvengti. Tik apie tai nekalbama, nes jeigu mirštama ne nuo COVID-19, tai dabar niekam neįdomu. Aišku, galime pasigirti, kad mes visi susitelkėme ir neblogai tvarkomės su koronavirusu, bet neturime teisės užleisti kitų sričių. Daugybė žmonių dabar negauna reikiamos pagalbos, ir neaišku, kiek tai tęsis.
Kalbėdamas apie Lietuvos sveikatos sistemos bėdas visada išskiriate psichikos sveikatą, kuri dėl pandemijos taip pat pablogėjo.
Psichikos sveikata yra bendros sveikatos dalis. Pas mus ji nuo senų laikų izoliuota, dažnai psichikos sveikatos pagalba teikiama atskirai: kai žmogui reikia gydyti širdį, plaučius, jį veža į Santaros ar kitą ligoninę, o jeigu jam blogai su psichika, veža kitomis kryptimis – į Naująją Vilnią, į Vasaros gatvę. Iš tiesų tai klasikinis stigmos palikimas – kadaise, prieš keletą šimtmečių, buvo teigiama, kad psichiką reikia atskirti nuo kūno, kad turinčius psichikos sutrikimų – „bepročius“ – reikia kažkur išvežti ir uždaryti. Prieš daug metų Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pasakė, kad psichiatrija turi būti integruota į bendrąją mediciną. Jau dešimt kartų galėjome tai padaryti, bet esame įsikibę į Rusijos caro laikų pastatus, kuriuos pagal stigmos suformuotą tradiciją vis dar norime užpildyti ligoniais.
Kitas dalykas – nutarėme ir vienas kitam klaidingai kartojame, kad kažkodėl svarbiausias psichikos sveikatos priežiūrai yra gydymas vaistais. Ir pasaulis taip vienu metu galvojo, bet prieš maždaug 10–12 metų pradėjo atsikvošėti, kai paaiškėjo, kad vaistų firmos gudravo pristatydamos psichotropinius vaistus ir jų veiksmingumą. Niekas vaistų ir dabar nenurašo, jų reikia, bet tik tam tikrais ypatingais atvejais, pavyzdžiui, kai ypač sunki depresija, bet ne tada, kai yra bet kokia depresija. Sakyčiau, iš 10 depresijos atvejų tik vienas kitas yra toks, kai reikia gydyti vaistais. Ką daryti kitais atvejais? Tam yra daugybė psichoterapinių ir psichologinių gydymo būdų, bet žmogui neužtenka vieną kartą pasikalbėti, tam gali prireikti 20 ar 30–40 sesijų. Klausiate, kas už tai turėtų mokėti? Žinoma, kad Ligonių kasos, kaip ir už vaistus, bet iki šiol nėra politinės valios šią problemą išspręsti – Lietuvos politikų supratimu psichoterapija yra kažkoks „pasiplepėjimas“, o ne veiksmingas gydymo metodas.
Kai Vakarų pasaulyje daug dešimtmečių kalbėta, kad reikia išmokti pažinti savo jausmus ir prireikus kreiptis dėl psichologinio gydymo, pas mus, atvirkščiai, nutarta, kad turime būti laimingi, nes gyvename tarybų šalyje, o tuos, kurie jaučiasi nelaimingi, reikia remontuoti psichiatrijos ligoninėse. Iki šiol visuomenė emociškai neraštinga ir turime daug psichikos sveikatos problemų. Vis dėlto iki šiol vykdant sveikatos politiką tai nepripažįstama, ir šita istoriškai paveldėta spraga iki šiol nepašalinta, nors tam jau turėjome 30 metų. Kaip nepriklausomas ekspertas atsakingai pareiškiu, kad šiandien Lietuvoje kokybiškos nemedikamentinės paslaugos vaikams ir suaugusiesiems neprieinamos.
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
Kas gali susimokėti, į psichoterapeutus kreipiasi privačiai.
Būtent, bet kodėl tokį reikalingą pagalbos būdą šalyje, kur daug savižudybių, pavertėme prabangos dalyku? 90 proc. Lietuvos žmonių negali už 30 valandų gydymo kursą susimokėti po 1500 eurų. Jeigu tai būtų vaistai, valdžia sakytų: „Kompensuosim, būtinai!“, bet apie psichoterapiją sakoma, kad jos nereikia, kad „pasiplepėjimai“ esą prabangos dalykas.
Nemedikamentinių paslaugų ypač reikia vaikams. Suaugusiesiems gana dažnai gali reikėti vaistų, o pagal pasaulio vaikų psichiatrijos principus vaistus vaikams skiria tik ypatingais atvejais. Deja, pas mus viskas nukrypo į kitą pusę. Kai mūsų psichiatrai vaikams skiria vaistus, teisinasi – nieko daugiau juk negalime pasiūlyti, tai bent vaistų skirsim. Daktarai juk išmokyti ligoniui bet kokiu atveju ką nors skirti. Pareiškiu – jeigu vaikui ar suaugusiam žmogui psichotropiniai vaistai skiriami, nors jų nereikia, tai yra šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Taip pažeidžiama teisė į sveikatą ir gali būti padaryta žala sveikatai. Tiesa, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ką tik priėmė neblogą sprendimą dėl nesaikingo raminamųjų vaistų skyrimo, ir tai nedidelis žingsnis į priekį, bet dar paminėčiau ir didelę problemą dėl kitų psichotropinių vaistų. Kaip atsitiko, kad SAM patvirtintose gydymo gairėse nurodoma ir vaikus, ir suaugusiuosius nuo depresijos gydyti vienokiais ar kitokiais vaistais?
Jūs aštriai kritikuojate psichinės sveikatos centrų veiklą.
Savo poziciją formuluočiau kitaip – valdžios institucijos iki šiol nesugebėjo aiškiai nurodyti, ką šie centrai privalo daryti už jiems skirtus ribotus išteklius ir ko ne. Būtent dėl to turime neveiksmingą sistemą, kuri net nebando stabdyti didelių srautų, kai žmonės siunčiami į institucinę globą arba psichiatrijos stacionarus. Psichikos sveikatos centruose dirba geri specialistai, taigi kritika skirta sukurtai ir palaikomai ydingai sistemai, o ne ten dirbantiems žmonėms. Pavyzdžiui, jeigu vaikas turi bent kiek sunkesnį psichikos sutrikimą, sistema bejėgiškai skėsčioja rankomis. Psichikos sveikatos centrai dėl finansavimo ir sudėties ypatumų neturi jokių galimybių teikti šiems vaikams tęstinę kokybišką kvalifikuotą pagalbą.
Lietuvoje yra 120 sveikatos centrų, ir kai ES institucijoms ar PSO pranešama, kad 3 mln. gyventojų turinti valstybė turi tiek daug bendruomeninių centrų, visi sveikina – puiku, aukščiausias lygis. Bet mes „užmirštame“ pasakyti, kad iš tikrųjų tie centrai bendruomeninių paslaugų neteikia. Jie sukurti tam, kad ten dirbantys psichiatrai išrašinėtų vaistus ir taip užtikrintų, jog nepritrūktų pacientų psichiatrinėms ligoninėms ir nuolatinės globos pensionatams. Vien vaistais negalima išspręsti nė vienos psichikos sveikatos problemos, todėl tokie pacientai vis dažniau guldomi į psichiatrijos stacionarą, artimieji pavargsta, ir nemažai ligonių anksčiau ar vėliau atsiduria nuolatinės globos įstaigose (pensionatuose).
Šiandien girdime, kad vyksta deinstitucionalizacija, bet į tas pačias nuolatinės globos institucijas vis dar atkeliauja jaunų žmonių, kuriems mūsų psichikos sveikatos sistema, išskyrus vaistus, nieko negalėjo pasiūlyti. Psichikos sveikatos centrams net nenurodyta, jog jie turėtų padaryti viską, kad žmonės į nuolatinės globos įstaigas nebepatektų. Laikas būtų pagaliau pradėti kurti tikrų bendruomeninių paslaugų tinklą. Jau 30 metų maitiname šią sistemą, ir nei Vyriausybė, nei atsakingos ministerijos, nei šešių šimtų psichiatrų bendruomenė nemato problemų.
Kai jaunam žmogui įvyksta pirmasis ligos paūmėjimas, jis paguldomas į psichiatrijos ligoninę, bet tam, kad išėjęs iš ten grįžtų į visavertį gyvenimą, su juo turi dirbti specialistų komanda. Deja, tokios pagalbos žmogus nesulaukia. Kai grįžta namo, jam sako: „Tu tik ramiai sėdėk ir gerk vaistus, o jeigu rodysi nepasitenkinimą, sakysi, kad jauti daug pykčio, kad gyventi nenori, nepyk, mes vėl tave išvešim.“ Sukūrėme sistemą, kuri už didžiulius pinigus maitina save ir blogina žmonių psichikos sveikatą. Jauni psichiatrai, suprantantys, kad psichiatrijos pagrindas yra socialinė psichiatrija, nemato, kur čia pasireikšti, ir išvažiuoja kitur. Kiti prisitaiko, tampa biologiniais psichiatrais ir nenori kištis į diskusiją, o mūsų, ekspertų, rekomendacijos iš karto atmetamos, nes siūlome keisti sistemą. Mums sako: reikia dirbti, o ne sistemą kritikuoti, stabilumas turi būti; turim ką turim, yra kaip yra. Šiuos posakius, ko gero, reikėtų uždrausti, nes sakyti „yra kaip yra“ – beveik kapituliacija.
Minėjote, kad dažnai stebimasi, kodėl jūs, gydytojas psichiatras, domitės žmogaus teisėmis.
Galiu atsakyti, kad psichiatrijos istorija yra baisių žmogaus teisių pažeidimų istorija. Portugalas Egasas Monizas net Nobelio premiją gavo už tai, kad sugalvojo lobotomiją – procedūrą, po kurios ligonis visam gyvenimui likdavo „ramus“. Jau nekalbu apie tai, ką darė naciai. Žymiausi Vokietijos genetikos ir psichiatrijos profesoriai sukūrė rasės gryninimo teoriją ir naciai žudė vaikas ir suaugusiuosius, kurie turėjo bet kokių, net ir lengvų psichikos ar elgesio sutrikimų. Sovietai nuėjo kitu keliu – tokių žmonių nežudė, juos uždarydavo, kad Vakarams parodytų – pas mus tokių nėra, esame laiminga šalis, tik Vakaruose tokių gali būti. Sovietmečiu Lietuvos psichiatrija buvo klaiki. Iki šiol ta virkštelė neperkirpta, ir kol nepripažįstama, kad visa sistema stovi ant ydingo pagrindo, jos neįmanoma pakeisti.
Užsiminėte apie deinstitucionalizaciją. Šis procesas sulaukia didelio gyventojų pasipriešinimo – jie nesutinka, kad šalia gyventų globos namų gyventojai.
Tai sudėtingas procesas, man atrodo, jis organizuojamas nenuoširdžiai, atmestinai, galbūt net netikint jo sėkme. Tarsi tikslas yra tuos žmones integruoti į bendruomenę, bet kilus nepasitenkinimui valdžios atstovai pradeda gudrauti, aiškindami, kaip tie žmonės gyvens šalia kitų. Žmonės tą nenuoširdumą mato, todėl ir protestuoja. Neginu besipiktinančių piliečių, bet jie turi teisę valdžiai užduoti daugybę nepatogių klausimų, ir valdžia turėtų į juos atsakyti. Mudu su JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininku Jonu Ruškumi įgarsiname pasaulines rekomendacijas ir perspėjame, kad blogiausia – kai dideli pinigai įsisavinami imituojant reformą. Lietuvoje iš tikrųjų vyksta ne deinstitucionalizacija, o transinstitucionalizacija, kai vietoj didelių įstaigų statomos mažesnės. Ši reforma vykdoma iš viršaus, ministerija ir savivaldybės žino, kad reikia taip daryti, nes kažkas liepia – gal Europa ar dar kas nors, bet nėra nuoširdaus noro pagaliau užtikrinti, kad žmonių su negalia teisės būtų gerbiamos ir kad jie visavertiškai integruotųsi į visuomenę. Kodėl nebandom tų žmonių iš tikrųjų integruoti? Pavyzdžiui, kodėl jie (žinoma, tinkamai prižiūrimi) negalėtų gyventi pas ūkininkus?
Sakote, reikėtų į tą procesą labiau įtraukti visuomenę?
Žinoma, galėtų būti skatinamos privačios iniciatyvos, pavyzdžiui, šeima galėtų apgyvendinti vieną ar du intelekto ir psichikos negalią turinčius žmones, valstybė prižiūrėtų, kad jiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos, ir finansuotų tam tikrą krepšelį. Bet juk net tokių idėjų nėra, valdžia sukuria planą: koks nors pensionatas statys grupinius namus 15-ai žmonių, tik gaila, kad aplinkiniai gyventojai piktinasi. Tai sėskit ir veskit su jais derybas, niekur pasaulyje žmonės iš karto neapsidžiaugia, kad šalia jų stato tokią įstaigėlę. Valdžia turėtų susikviesti bendruomenę ir derėtis, klausti, ko trūksta: gal kelią nutiesti, gal darželio reikia. Dėl visko galima susitarti, tik, žinoma, reikia geros vadybos. Tik čia kyla ir kitas, pats didžiausias nepasitikėjimo klausimas: žmonės Lietuvoje iš anksto nepasitiki valdžia, o valdžia nepasitiki žmonėmis. Kai nėra pasitikėjimo, bet kurioms permainoms iškyla rimta grėsmė.
2019 m. balandį trys ministerijos įsipareigojo padėti vaikams, kuriems diagnozuotas autizmas. Buvo patvirtintas pagalbos veiksmų planas dvejiems metams. Praėjo daugiau kaip metai, bet susitarimas, atrodo, liko tik popieriuje.
Prieš kurį laiką Škotija padarė didelį proveržį teikiant pagalbą autistiškiems žmonėms. Jeigu būtume škotai, tai panašiame autizmo plane dar būtų buvę įrašyta, kad tam skiriama, pavyzdžiui, 30 mln. eurų. Autizmas – viena iš brangiausiai kainuojančių būklių, nes žalią šviesą reikia atidaryti visiškai naujoms paslaugoms. Kad tos paslaugos būtų kokybiškos ir veiksmingos, jos turi būti kuriamos ne tik dėl varnelės, tai reiškia, kad jos dar ir nepigiai kainuoja. Pas mus vis apsimetama, kad kažkas daroma, o iš tikrųjų žmonės paslaugų negauna, dalis iš jų dėl to išvažiuoja iš Lietuvos. Kad valdžia pasijudintų, reikia didesnio visuomenės ir ypač tėvų organizacijų spaudimo. Pirmiausia pačios organizacijos turėtų susitarti, ko šeimoms reikia, nes valdininkai linkę neapsunkinti sau gyvenimo – viena organizacija kalba vienaip, kita – kitaip, vadinasi, patys nežino, ko nori, tai kodėl reikėtų ką nors daryti?
Autizmas yra didelis iššūkis, tai ne tas pats, kas gydyti uždegimą. Sveikatos sistemoje įsigalėjusi nevykusi tradicija atsakyti tik už biomedicininį gydymą. Kadangi autistams reikalinga kitokia terapija, sveikatos sistema sako, kad už tai turi būti atsakingos švietimo, socialinės apsaugos sistemos – bet kas, „tik ne mes“. Ligonių kasos irgi moka tik už gydymą, kaip jos tai supranta. O juk terapija taip pat reiškia gydymą, tik ne vaistais. Kai dar paaiškini, kad tai daug kainuos, kad terapijos reikės iki 40 valandų per savaitę ir, be to, jos reikės mėnesius ir metus, apie tai iš viso nenori girdėti. Tai pati tikriausia diskriminacija, nes juk kai vaikas suserga lėtine kepenų liga ar vėžiu, jo gydymas irgi brangus, bet niekas neklausia, kodėl turime brangiai gydyti. O kai kalbama apie terapiją, kurios reikia autistiškiems žmonėms, iš karto pasigirsta, kad Lietuva – ne kokia nors gerovės valstybė, mes negalim sau leisti tokios prabangos, kokią gali sau leisti Švedija ar Vokietija, nors šias šalis seniai pasivijome pagal brangios medicininės įrangos kiekį. Tai kodėl taikomi tokie dvigubi standartai?
Kadangi valstybė atsisako vykdyti visuotinai priimtus standartus teikiant pagalbą autistams, piliečiams belieka teismo kelias. Nors tas kelias labai sunkus, bet pasaulyje nemažai atvejų, kai žmonės laimi prieš valstybę, nes jų šeimos nariai akivaizdžiai diskriminuojami. Visų šių klausimų valstybė nesprendė visus 30 metų. Lyg koks užkeikimas – vos tik vienas ministras pradeda ką nors daryti, ateina kitas, ir vėl viskas iš pradžių. Taip visus tuos metus ir prasnaudėme, iššvaistydami didžiules iš Europos gautas lėšas. Ypač gaila pinigų, už kuriuos renovuotos institucinės globos įstaigos.
Priėmus Švietimo įstatymo pakeitimus nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. specialiųjų poreikių turintys mokiniai galės kartu su visais lankyti bendrosios paskirties mokyklas. Gal tai paskatins proveržį?
Kad tas planas pavyktų, reikia išmokti valdyti pačius sunkiausius atvejus, tam būtina sudėti finansinius ir žmogiškųjų išteklių saugiklius. Gerai, kad pasiruošti skirti 4 metai, bet per juos reikia padaryti požiūrio revoliuciją. Kad būtų užtikrintas standartas, vaikui, turinčiam sunkų autizmą, gali reikėti kelių žmonių komandos. Tokių vaikų visoje Lietuvoje nėra labai daug, šalis nebankrutuos, bet jei to neužtikrinsi, iš karto pasakau, kad bus blogai. Ir tada tokiems kaip aš visi Lietuvoje sako, kad baigtume „svaigti“, taip nebus – bet tai juk reiškia, kad valstybė nevykdo savo įsipareigojimų. Dėl to Lietuvoje vyksta teismo procesai, o teismas negalią turintį vaiką ir jo šeimą padaro nusikaltėliais užuot vieną kartą pasakęs, jog dėl to kalta valstybė.
O gal ką nors turėtų daryti pati visuomenė? Juk, pavyzdžiui, Italijoje patys žmonės nusprendė, kad šalyje nebeliks globos įstaigų. Kuo mes skiriamės nuo italų?
Nereikia ir jų idealizuoti, tik man nesinorėtų, kad mūsų žmonės pradėtų galvoti, jog Lietuva apskritai geriau tvarkosi už tokias valstybes, nes mums geriau negu kitiems sekėsi kovoti su koronavirusu, ypač negu italams ir ispanams. Apsikrėtimų ir mirčių nuo COVID-19 skaičių šiose šalyse nulėmė daug įvairių veiksnių, be to, mus gelbėja ir tai, kad Lietuvoje ne taip tankiai gyvename.
Grįžtant prie mūsų aptariamų klausimų, daug ką turėtume daryti kitaip, kad Lietuvoje atsitiktų tai, kas po karo įvyko Italijoje ir Vokietijoje. Pralaimėjusios karą šios šalys iškart pradėjo veiksmingai investuoti į bendruomenines paslaugas pažeidžiamoms grupėms ir rizikos veiksnių turinčioms šeimoms. Jos iš karto ėmė daryti taip, kaip turėtų būti. O mes buvome okupuoti ir formaliai įpratome gyventi ir dirbti kaip okupantai – karo laimėtojai, kurie šventė pergalę ir nieko nepasimokė. Todėl ir skirtumas toks didžiulis, jei palyginsime, pavyzdžiui, Vokietiją su Rusija. Galime pasidžiaugti, kad pas mus daug kas jau gerokai geriau negu Rusijoje, tik kodėl negalime susitelkti, imti pavyzdį iš tų pačių italų ar vokiečių ir juos pasivyti šioje svarbioje srityje?
Nepriklausomybės pradžioje važinėdamas po Vokietiją klausiau, ar jie visas tas bendruomenines paslaugas pradėjo kurti, kai suklestėjo. „Ne, – sakė jie, – pradėjome iškart, kai tik karas baigėsi.“ Dėl to ir suklestėjo, kad tokias paslaugas sukūrė. Po karo Vokietijoje buvo daug be tėvų likusių vaikų, ir jau tada šalyje buvo sukurtos tokios paslaugos, kurių pas mus iki šiol nėra. O mes vis dar linkę save apgaudinėti – didelę vaikų globos įstaigą padalijame į kelias mažesnes ir jas paskelbiame šeimynomis, esą ten aplinka dabar kaip šeimoje, ir užsidedame varnelę, kad permainos įvykdytos.
Po karo juk nebuvo pinigų.
Ir dar kurį laiką nebuvo konvencijų, bet Europoje daug kur suprasta, kokia kryptimi reikia veikti. O mes iki šiol galvojame, kad vaikai ir suaugusieji neturi gyventi įstaigose, nes konvencija to neleidžia, ir nesuprantame, kad konvencija tiesiog siūlo sprendimą, kuris būtų naudingas visiems. Kuriame ataskaitą Ženevai apie tai, kas padaryta įgyvendinant Vaiko teisių ir Neįgaliųjų teisių konvencijas ir galvojame, kad tų ataskaitų Ženevai reikia. Mums surašo rekomendacijas, bet mes jas kitą dieną užmirštame, atseit, egzaminą kaip blogi studentai „prastūmėm“ ir dabar 5 metus galime snausti.
Prieš kurį laiką kaip JT Vaiko teisių komiteto narys buvau atsakingas už Švediją. Prisimenu kafkišką situaciją: atvažiuoja aukščiausio lygio švedų delegacija, kurioje keli ministrai, ir sako, kad jie šalyje identifikavo 19 problemų. Galvoju: nieko sau, patys prisipažįsta, kad turi problemų, o juk daugelio kitų valstybių atstovai sakytų, kad problemų nėra, tik pinigų trūksta. Surašėm jiems tada daug rekomendacijų, ir po mėnesio gaunu laišką – mane kviečia į
Stokholmą, nori pasitarti, ar jie dirba teisinga kryptimi. Džiaugiesi už juos ir galvoji, kada mūsų valstybė pasieks tokio lygio brandą.
Jums turbūt dažnai priekaištaujama, kad per daug norit.
Man jau prieš 20 metų sakydavo – palauk, kodėl tu toks nekantrus, reikia viską daryti pamažu, juk, kaip prie sovietų sakydavo, Maskva irgi ne iškart pastatyta. Manau, nemažai padarėme per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį, bet antrojo viduryje, kai mus priėmė į ES, sustojome ir jau 15 metų nesakyčiau, kad dardame žemyn, bet į priekį neiname ir, svarbiausia, prarandame geriausią laiką. Mes daug geriau tvarkomės už Rusiją ir Ukrainą, bet daug prasčiau už vakarų ir šiaurės kaimynus ir prie jų jau net nebeartėjame. Reikia suprasti svarbiausia – siekdami užtikrinti orų kiekvieno žmogus gyvenimą, turime pradėti nuo pažeidžiamiausių, ir tai – ne lėšų klausimas, o vertybinis sprendimas.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
