Karen Wheeler vaikystė su mama ir broliais buvo sunki. Būdama dvidešimt kelerių ji nutraukė visus ryšius su mama, nusprendusi, kad taip gyventi bus lengviau.
Karen mama jai pasakė, kad ją myli vos vieną kartą – dvi dienas prieš savo mirtį, rašoma dailymail.co.uk.
„Kai mano mama 2017 metų gruodžio 27 dieną, apie septintą valandą vakaro paliko šį pasaulį, aš buvau šalia jos.
Pakviesta, iš savo namų Devone į senelių namus netoli Liverpulio, kuriuose mama gyveno jau porą metų, atvažiavau Kūčių vakarą, netoli vidurnakčio. Mamą radau beveik be sąmonės, tamsiame kambaryje.
Man buvo pasakyta, kad jai gyventi liko mažiau nei 48 valandos. Vis dėlto, ji išsilaikė dar tris dienas. Manau, kad ji laukė, kol iš savo namų Niujorke ir Karibuose atvažiuos mano broliai. Bet jie laiku atvykti nespėjo.
Vietoj jų mamą iš kūdikio buteliuko maitinti atskiestomis vaisių sultimis, šluostyti jai antakius rožių kvapo drėgnomis servetėlėmis ir kviesti kunigą ligonių patepimui turėjau aš.
Niekas iš mūsų nebūtų įsivaizdavęs, kad kai mamos širdis nustos plakti, prie jos lovos stovėsiu būtent aš.
Prieš tai, kai 2015 metais jai buvo diagnozuota demencija, nebuvau jos mačiusi daugelį metų ir, kad ir kaip žiauriai skambėtų, nekenčiau jos didžiąją savo gyvenimo dalį.
Mano vaikystė buvo labai nelaiminga – joje dominavo mano psichologiškai nestabili mama, kuri arba visai nešnekėdavo, arba į mane žiūrėdavo su piktu apmaudu, arba atvirai niršdavo.
Ji žinojo, kaip išsiurbti džiaugsmą iš kiekvienos mano šventės, bet turėjo ypatingų sugebėjimų gadinti ypatingas progas – Velykas ar Kalėdas.
Vienas pirmųjų mano atsiminimų – kaip mama apsimestinai kraunasi lagaminą Kūčių vakarą, grasindama mus palikti po ginčo su tėčiu. „Kas mums bus?“ – paklausiau aš.
„Jums reikės keliauti į našlaičių namus.“ – piktai atkirto ji ir metė porą krokodilo odos stiletų į didžiulį šviesiai mėlyną lagaminą, lyg mesdama akmenį į nusidėjėlę. Mano jaunesnis brolis, kuris dar buvo visai mažas, apsikabino jos koją ir ėmė verkti.
Ta situacija priminė socialinę reklamą apie sunkias šeimas. Bet tai buvo aštuntasis dešimtmetis – iki emocinio smurto prieš vaikus pripažinimo žalojančiu reikėjo laukti dar ilgai.
Mamos isterija iššaukti dažnai pakakdavo mažiausio nusižengimo. Mano mama niekada nesielgdavo apgalvotai ar racionaliai.
Du mano broliai, turbūt suprasdami, kad turi reikalų su matriarchaliniu Kim Jong-uno atitikmeniu, retai jai teatsakydavo.
Mano klaida buvo ta, kad aš į ją reagavau. Būdama vyriausiu vaiku, turėjau kęsti stipriausius jos nuotaikų kaitos smūgius.
Keletą kartų ji mane buvo išstūmusi pro duris ir liepusi daugiau negrįžti, pastačiusi už slenksčio, lyg tuščią pieno butelį. Kaip galėjau pamiršti tą ledinį Velykų sekmadienį, kai buvau be ceremonijų išvaryta pro galines duris su plona marline suknute ir ausys skambančiais žodžiais „Eik lauk ir daugiau negrįžk“?
Neatsimenu, ką padariau, kad to nusipelnyčiau. Buvau daugumos tėvų svajonių dukra: gerai mokiausi, mokykloje turėjau grupę bendraminčių, darbščių draugų.
Tačiau atsimenu, kaip klajodama gatvėmis ir galvodama, ką daryti, jaučiau paniką, gėdą ir begalinę neviltį. Nuo pat mažų dienų manęs neapleido jausmas, kad mano mama manęs nekenčia – ji nė nebandė slėpti, kad mano broliai jai patinka labiau.
Bet tiesą sakant, tikro džiaugsmo jai neteikė nė vienas iš mūsų. Vaikystę praleidau nuolatinės streso būklės, visą laiką įsitempusi pasiruošusi „kovok arba spruk“ instinktui, mėgindama įspėti mamos nuotaiką. Tėtis niekada mamai nesipriešino ir leido jai prisiimti valdžią namuose.
Vėliau, kai iš universiteto grįžau namo susitikti su senais mokyklos draugais, taip ir neišdrįsau išsikrauti daiktų. Visus savo daiktus, net ir dantų šepetėlį, laikiau nedideliame kelioniniame krepšyje, tam atveju, jei prasidėtų konfliktas (ar veikiau - kai jis prasidės), į autobusų stotį galėčiau išeiti greičiau nei per 30 sekundžių.
Būdama dvidešimt kelerių, nutraukiau visus ryšius su mama, kai priėjau liūdną išvadą, kad mano gyvenimas geriau klostosi be jos. Pati per daug bijojau turėti vaikų. Bijojau, kad gal ir mano motinystės mikroschema yra sugedusi, ir taip kančias perduočiau kitai kartai, visai kaip tai padarė mano mama. Ji mums sakydavo, kad jos pačios vaikystė Liverpulyje buvo labai nelaiminga.
Dirbau mados redaktore ir mano gyvenimas buvo intensyvus, tuomet nuo 30 iki 40 metų gyvenau Prancūzijoje ir apie mamą galvodavau nedaug – iki pastarųjų kelerių metų.
Visai prieš Kalėdas su manimi susisiekė vyresnysis mano brolis ir pranešė, kad mama uždaryta ir laikoma psichiatrijos ligoninėje Česteryje.
Neklausiau savo nuojautos ir nuvažiavau jos aplankyti. Labai bijojau po tiek metų vėl pamatyti mamą.
Mano nuostabai, atrodė, kad ji džiaugiasi mane matydama. Jai buvo diagnozuota kraujagyslinė demencija ir jai buvo taikomi stiprūs antipsichotiniai ir nuotaiką keliantys vaistai.
Atsimenu, kaip persigandau, kai už ją atsakinga socialinė darbuotoja pasiūlė, kad gal norėsiu ją perkelti į senelių namus Devone, manydama, kad noriu mamą turėti šalia.
„O Viešpatie,“ – galvojau. – „Kodėl turėčiau tai daryti?“
Bet kadangi buvau vienintelė toje pačioje šalyje gyvenanti jos atžala, privalėjau ją lankyti.
Dėl katalikiško savo auklėjimo per dvejus metus iki jos mirties mamą aplankiau kokius šešis kartus. Paprastai mane pamačiusi ji šypsodavosi – ji visuomet žinojo, kas aš esu. Bet kartais ji būdavo užgauli.
Vieną įsimintiną dieną, man besiruošiant išeiti, ji kažką sumurmėjo.
„Ką sakai?“ – paklausiau aš. „Aš tave myliu.“ – atsakė ji.
Tai vienintelis kartai, kai ji tai pasakė.
Artėdama prie mirties mano mama buvo tokia kilni ir tauri, kaip niekados. Sėdėti šalia jos paskutinėmis jos valandomis, prieš jai išeinant, buvo tikra dovana.
Kad ir kaip žiauriai skambėtų, visuomet maniau, kad jai mirus atsikimščiau butelį šampano ir atšvęsčiau.
Taip nebuvo. Tačiau atsimenu, kaip paskutinį kartą eidama iš senelių namų jaučiau didžiulį palengvėjimą. Savo pareigą atlikau, padariau daug daugiau, nei iš manęs buvo galima tikėtis, o dabar vėl buvau laisva. Mane buvo apėmęs pribloškiantis jausmas, kad jos gyvenimui pasibaigus, manasis pagaliau prasidėjo.
Kad ir kaip žiauriai skambėtų, visuomet maniau, kad jai mirus atsikimščiau butelį šampano ir atšvęsčiau. Karen Wheeler
Bet mama man buvo palikusi dar vieną staigmeną.
Kelios dienos po jos mirties gavau laišką iš jos socialinės darbuotojos, kuri mamą nuolat lankydavo. „Tavo mama (nors aš taip jos niekada nevadindavau) tikrai tave mylėjo, bet nemokėjo to parodyti.“ – rašė ji. – „Ji beprotiškai tavimi didžiavosi.
Kaskart, kai ją lankydavau, ji be atvangos kalbėdavo apie tave.“
Sužinojau, kad mano mama rinko visas mano knygų recenzijas ir iškarpas iš laikraščių su mano parašytais straipsniais. Ji mano gyvenime nedalyvavo, bet atidžiai jį stebėjo. Pirmą kartą po jos mirties verkiau.
Ar mūsų santykiai būtų galėję būti kitokie? Nemanau. Mano mama visą gyvenimą sirgo – dabar manau, kad tai buvo bipolinis sutrikimas. Atsitraukimas nuo jos buvo mano būdas saugoti savo psichinę sveikatą.
Bet jai mirus daug apie ją galvoju. Negaliu pasakyti, kad jaučiu kažką panašaus į meilę. Turbūt labiausiai gailiuosi to, ką mes abi praradome – pietus kartu ir vaikščiojimą po parduotuves, mamos ir dukros ryšį, kurio neturėjome.
Bet visų labiausiai jaučiuosi dėkinga dėl to, kad jos mirties valandą buvau šalia – tai mums abiems pagaliau davė ramybę“, - pasakojo moteris.
