Turbūt Lietuvoje nėra nė vieno, kuris nežinotų primadona tituluojamos Nelly Paltinienės. Ji didžiąją dalį savo gyvenimo atidavė scenai ir kiekvieną kartą koncertą bandė paversti švente klausytojams. Knygos apie Nelly autorės pirmoji pažintis su primadona taip pat buvo koncerte.
„Ji – mano tėvų kartos dainininkė. Vaikystėje per atostogas Palangoje buvo būtina nueiti į jos koncertą. Neatsimenu Nelly dainuojančios, bet į atminį įsirėžė tai, jog per koncertą ji persirengdavo 5-6 kartus. Nelly neabejotinai buvo to meto stiliaus ikona“, – šypsosi knygos autorė.
Laukdavo su saldumynais
Knygos autorė Irma Laužikaitė – žurnalistė, dirbusi dienraštyje „Lietuvos rytas“, vėliau žurnale „Žmonės“. Su Nelly ir Arvydu Paltinais ji susipažino prieš keliolika metų, kai redakcijoje buvo nutarta parengti straipsnį apie vieną ryškiausių dainininkių pirmajam žurnalo „Legendos“ numeriui.
„Tai buvo 2009 metais. Nelly mane pakvietė į vieną iš savo jubiliejinių koncertų. Išklausiau koncertą, įteikiau puokštę ir tik tada susitarėme, kad galėsiu ateiti pas ją kalbėtis“, – prisimena I. Laužikaitė.
Po penkerių metų „Legendos“ žurnalui Nelly davė dar vieną interviu. Tuo metu ji jau negalavo, dainininkę vargino aukšta temperatūra ir kosulys, bet nepaisant blogos savijautos ji ir toliau koncertavo, važinėjo po atokiausius Lietuvos kampelius. Kaip Nelly juokaudavo, ji atvažiuodavo pas tuos, kurie metų metus negalėjo atvykti į jos koncertus, o tik matydavo ją televizoriaus ekrane.
„Nelly net ir sirgdama neatsisakė su manimi kalbėtis. Pas ją ir Arvydą namuose Vilniuje lankiausi kelis kartus – iš pradžių kalbėtis, vėliau derinti teksto, atrinkti nuotraukų. Fotografas Tomas Kauneckas fotosesiją surengė Burbiškio dvare, Anykščių rajone, jai buvo tikrai sunku nuvažiuoti, bet nuotraukose Nelly spindi kaip tikra scenos žvaigždė“, – pasakoja knygos autorė.
I. Laužikaitė pastebi, kad Paltinų namuose Vilniuje lankytis būdavo labai smagu. Ten eidama visada žinojo, kad prieš susitikimą Arvydas nubėgs į netoliese esančią parduotuvę ir nupirks kelių rūšių saldumynų.
„Aš saldumynų irgi visada nešdavausi, nors ir žinodavau, kad ir šeimininkai pasirūpins vaišėmis. Vėliau tuos tortus mes su Arvydu ir turėdavome doroti, nes pati Nelly saldumynų nevalgydavo. Patys šilčiausi prisiminimai. Eidavau pas juos kaip pas artimus bičiulius, žinoma, draugais po kelių susitikimų netapome, tačiau siejo šiltas ryšys. Jie manimi pasitikėjo, o aš stengiausi nenuvilti“, – prisimena ji.
Nustebino Nelly draugų skambutis
Kai 2015 metų vasarį pasirodė žurnalas „Legendos“, kurio viršelyje puikavosi scenos žvaigždės portretas, Nelly gulėjo ligoninėje – jos sveikata stipriai sušlubavo, laimei, medikams pavyko ją ištraukti iš mirties nagų.
„Kelerius metus tik spaudoje ar portaluose perskaitydavau vis pasirodančius pranešimus, jog ji serga, iš Vokietijos į Lietuvą nebeatvyksta“, – priduria I. Laužikaitė.
Po paskutinio interviu žurnalui „Legendos“ Nelly su žurnalistais nebekalbėjo. Kelerius metus naujienas apie scenos žvaigždę gerbėjai gaudavo iš jos draugų lūpų.
„Todėl nustebau, kai 2019-ųjų vasarį sulaukiau netikėto skambučio – man skambino Nelly bičiuliai kunigai Kęstutis Timofejavas ir Karolis Petravičius. Nelly po ilgų švelnių jų įkalbinėjimų nusprendė, kad gal ir derėtų knygai patikėti savo istoriją, jei ją užrašyti sutiktų... Irma. Draugams teliko sužinoti, kas ta Irma ir iš Nelly gauti mano telefono numerį.
Aš buvau priblokšta – Nelly prisiminė mano prieš dešimtmetį užduotą klausimą. Tuomet pasidomėjau, ar ji nesvarsto apie biografinę knygą – jei tokia mintis kiltų, galėčiau jai pagelbėti. Tiesą sakant, buvau šį klausimą ir primiršusi, nes Nelly net nesvarsčiusi tuomet griežtai atsakė „ne“.
Todėl skambutis tikrai sukėlė nuostabą. Tuo metu dirbau jau ne žurnaliste, o leidykloje BALTO leidybos namai redaktore, rūpinausi lietuvių autoriais ir mūsų leidžiamų knygų viešinimu. Tad pasiūlymą išgirdau pačiu laiku. Galėjau pamėginti ir pati parašyti knygą, o ne tik padėti kitiems tai padaryti“, – sako I. Laužikaitė.
„Tik neskubėk rašyti“
Nors Nelly apsisprendė papasakoti savo istoriją, bet jos vis neapleido dvejonės, ar tai bus įdomu jos gerbėjams. „Ji su Arvydu – labai kuklūs žmonės, – teigia knygos autorė. – Nuraminau ją, jog pabandome iš pradžių pasikalbėti, o po to bus matyti. Juolab iškart buvo aišku, jog kalbėsime „Skype“ pagalba – aš buvau Vilniuje, ji Manheime, Vokietijoje. Prieš dvejus metus pasaulis dar nebuvo toks prisitaikęs prie nuotolinio bendravimo, kaip privertė padaryti pandemija“.
Jau po antro skambučio I. Laužikaitė neabejojo, kad knyga bus. Nuo 2019 metų balandžio iki rudens knygos autorė ir Nelly kalbėdavosi kartą ar du per savaitę, po vieną-dvi valandas. Rudenį atlikėja vieną po kito nukeldavo pokalbius, ji jautėsi vis prasčiau ir neturėjo jėgų kalbėtis.
„Nelly mirė 2020 metų vasario 29 dieną. Tada suskaičiavau, kad turiu 39 pokalbių įrašus. Po jos mirties mane prislėgė įsipareigojimas parašyti knygą. Negalėjau trauktis, pasiduoti abejonėms, ar užteks medžiagos. Nelly išėjo įsitikinusi, kad knyga bus.
Paskutinį sykį su Nelly kalbėjau likus savaitei iki jos mirties. Pasveikinau su ką tik praėjusiu gimtadieniu ir susitarėme, kad kovo pradžioje vėl susisieksime ir pasikalbėsime knygai. Vis atrodė, kad dar yra ko paklausti, o Nelly vis sakydavo, jog yra ką prisiminti. Ir tuomet, kaip ir anksčiau nekart, ji pasakė: „Tik neskubėk rašyti, o aš neskubėsiu mirti“. Pokalbiai suteikdavo jai optimizmo ir noro laukti kitos dienos.
Nors ji taip pat ir sakydavo, jog norėtų, kad biografinė knyga būtų išleista po jos mirties. Tą patį pakartojo ir mūsų paskutinio pokalbio metu. Ir tąkart patikinau, kad reikia, jog ji tą knygą paimtų į rankas. Kai pasiekė žinia apie Nelly mirtį, man buvo labai liūdna, jog taip jau nebegalės nutikti. Nieko neliko tik sėsti ir rašyti“, – sako knygos autorė I. Laužikaitė.
Temos, kuriomis nekalbėdavo
Nelly vaikystė buvo pragariška. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas išėjo į frontą, Nelly ir keleriais metais jaunesnė jos sesuo liko su pamote žyde.
„Galima nuspėti, kad atėjus vokiečiams pamotė buvo išvežta į getą. Vienas dramatiškiausių Nelly pasakojimų yra apie tai, kad pamotei pavyko naciams įrodyti, kad čia ne jos dukros. Kitaip ir Nelly būtų iškeliavusi į getą. Tačiau ji su sese liko vienos karo alinamoje Lenkijoje. Jas prižiūrėjo kaimynė, bet ir ji per vieną bombardavimą dingo.
Mums, šiuolaikiniams žmonėms, net sunku įsivaizduoti, ką teko Nelly patirti. Tik filmuose matome karo vaikus, vaikštančius po kaimus, miestus ir besisiūlančius ką nors nudirbti už duonos kąsnį.
Kartą Nelly globojusi kaimynė paragino ją ne tik ištiesti ranką gatvėje prašant pinigų ar duonos kąsnio, bet ir dainuoti. Žmonės tuomet bus dosnesni. Ji ir pabandė atsistojusi prie kažkokio namo, šeimininkė išnešė jai duonos. Tai – pirmasis uždarbis“, – pasakoja I. Laužikaitė.
Apie vaikystę Nelly pasakojo nenoriai, kai žurnalistai imdavo kamantinėti, atsakydavo nekalbanti apie liūdnus dalykus – kam jie gali būti įdomūs?
„Aš norėjau pabandyti kuo tiksliau atkurti, su kokiais kasdieniais išbandymais jai teko susidurti. Mes sunkiai įsivaizduojame, ką jai teko patirti. Nelly visą gyvenimą kūrė žmonėms šventę ir nenorėjo jų apkrauti skaudžiais išgyvenimais. Žmonės ateidavo į jos koncertus, nes norėjo pamatyti šventę. Nelly per koncertą persirengdavo 5-6 kartus ne todėl, kad mėgo puoštis – aišku, jai patiko gerai atrodyti, – bet todėl, kad ji girdėdavo šurmulį salėje, kai pasirodydavo su kita suknele. Ji suprato, kad žmonės moka pinigus už bilietus, nes nori pajusti šventę. Kodėl jų nepalinksminus persirengiant kelis kartus?
Pasakojimai apie vaikystę slėgė, ji nenorėjo, kad kiti liūdėtų juos girdėdami. Nelly vis kartojo, kad suprasti tai, ką ji patyrė, gali tik tai išgyvenę. Iš tiesų, ir aš daug ko nesupratau. Nelly pasakojo, kaip išmoko atskirti, kada višta ima kudakuoti padėjusi kiaušinį. Nuklausydavo, paslapčia įbėgdavo į kiemą ir susirasdavo kiaušinį, kol jo nesurinko šeimininkė. Aš naiviai paklausiau, kur ji išsivirdavo tą kiaušinį.... Išgirdau, kaip Nelly atsiduso ir ramiai paaiškino: „Mes juos žalius rydavom“. Tada supratau, kad negaliu suvokti, ką jai iš tikrųjų teko išgyventi“, – sako I. Laužikaitė.
Būdama dar visai jauna Nelly pagimdė sūnų. Jį augino viena.
„Apie sūnų knygoje Nelly pasakojo minimaliai. Nelly žinojo, kaip nelengva gyventi, kai esi gatvėje atpažįstamas, kokia sunki šlovės našta. Ji saugojo savo ir Arvydo artimuosius, matė, kaip dažnai jiems nėra paprasta gyventi jos šešėlyje ir stengėsi, kad jie nepatektų po skaudžiu didinamuoju stiklu. Svėrė kiekvieną žodį, kad tik neįžeistų savo artimųjų. Ji nesivaikė sensacijų“, – tikino I. Laužikaitė.
Mirti nebijojo
Knygos apie Nelly Paltiniene autorė įsitikinusi, kad scenos žvaigždė mirti nebijojo: „Ji žinojo, kad mirtis artėja. Nelly jos nebijojo. Ji buvo giliai tikintis žmogus. Paskutinieji penkeri metai buvo sunkūs – ją alino skausmai. Juokaudavo, kad, matyt, už ją visi taip meldžiasi, kad Dievas vis jos nepasiima.
Ja neramino tik vienas dalykas – kaip be jos gyvens Arvydas. Kartą ji gydytojui pareiškė, jog viskas, nebenori jokių procedūrų, atsiguls ir lauks mirties. Gydytojas tik paklausė, o kaip tuomet be jos gyvens Arvydas? Teliko jai nusijuokti: „Negaliu aš dar mirti“.
Nelly apie ligas nemėgo kalbėti, tik paklausta atsakydavo, kaip jaučiasi. Nors paskutiniais gyvenimo metais dainininkė labai retai išeidavo į lauką, ji ir tuo nesiskundė. Atvirkščiai – sakydavo, koks pasaulis gražus per langą.
„Ji sakydavo, kad gyvenimas geras, nes gali ir skaniai pavalgyti, ir muzikos geros paklausyti. Grožėdavosi už lango augančiu kedru, stebėdavo po jo šakas lakstančias voveres. Gyvenimas toks gražus, nepaisant jai tekusių išbandymų, sunku iš jo išeiti, nors ir ateina tam laikas, kaip ir metas išeiti iš scenos. Ji buvo labai išmintinga“, – sako I. Laužikaitė.
Išskirtinė meilės istorija
„Nelly ir Arvydą siejo labai stiprus ryšys, lyg jie būtų suaugę vienas su kitu. Juk daugiau nei šešiasdešimt metų jie buvo kartu ne tik namuose. Jie – bendražygiai, kartu praleisdavę 24 valandas per parą“, – pastebi knygos autorė.
Mirus Nelly, jos urnos niekaip nepavyko parvežti į Lietuvą dėl kilusios koronaviruso pandemijos. Arvydui tai buvo didelis širdies skausmas.
„Nežinau su kokiu nerimu jis gyveno tuos tris mėnesius, kol urna pasiekė Vilnių, kol buvo atlaisvintas karantinas, kol jis galėjo atskristi į Lietuvą ir palydėti Nelly į paskutinę kelionę. Kai susitikome iškart po laidotuvių jo namuose, nereikėjo būti aiškiaregiu, jog matytum, kaip jam skauda, jog Nelly nėra greta. Pajutau, kad sunku apie ją kalbėti. Virtuvėje laukėme, kol užvirs arbata, kai Arvydas nusišypsojo ir ištarė: „Galiu dabar būti generolas. Bet nenoriu, geriau tas generolas būtų čia...“ Nenuostabu, kad praėjus vos savaitei po Nelly laidotuvių Arvydas pateko į ligoninę – jis tiesiog nenorėjo ir nemokėjo gyventi be jos.
Laimei, jis sustiprėjo, atsigavo ir pajėgė grįžti į namus Vokietijoje. Iš jos Arvydas atsiuntė daug nuotraukų knygai – išrausė visus stalčius. Džiaugiuosi, jog jau prieš pat Naujuosius metus, kai rankraštis jau buvo patikėtas kalbos redaktorei, man kilo mintis neatidėlioti, kol bus pasakojimas su nuotraukomis sudėtas į maketą, o perskaityti jį Arvydui.
Skambinau sutartu metu ir po pusantros-dvi valandos, kol užkimdavau, skaičiau tai, ką parašiusi. Po pirmojo skyriaus – jame Nelly pasakoja apie savo vaikystę karo metais – Arvydas prisipažino nubraukęs ašarą. „Aš tiek daug nežinojau, išgirdau tik tada, kai Nelly pasakojo knygai“, – prisipažino. Jaučiau, kaip už tūkstančių kilometrų Arvydas šypsosi, kai skaičiau, kaip Nelly prisimena jų pažinties istoriją ir tai, kaip pamilo tuomet Klaipėdos kultūros rūmų estradinio ansamblio vadovą. „Už šypseną“, – vis kartojo Nelly. O Arvydas? Jis kaip visada išlikdavo santūrus ir skambiais žodžiais nesišvaistė.
Arvydui perskaičiau visą rankraštį ir, man atrodo, jis jautėsi smagiai – sugrįžo prisiminimais į tokius laimingus metus. Ir kantriai vis rausdavo savo archyvą, kai paprašydavau vis ką nors patikslinti.
Paskutinį kartą su Arvydu telefonu kalbėjau sausiui jau įpusėjus. Jaudinausi, nes norėjau jo nuomonės dėl knygos pavadinimo. Rašant knygą man vis mintyse skambėjo viena ryškiausių legendinio dueto – Nelly ir jos partnerio Eugenijaus Ivanausko – daina „Tu ateik į pasimatymą“, bet vis negalėjau apsispręsti. Arvydas išklausė mano svarstymų, išgirdo dar keletą kitų variantų, kurie man nelipo, ir paprašė laiko pagalvoti. Kai kitą dieną paskambinau, išgirdau: „Man patinka pavadinimas. Jis tiksliai perteikia, ką norėta pasakyti“.
Jiedu susitarė, kad knygos autorė jam paskambins, kai knyga bus maketuojama, nes gali prireikti jo pagalbos atpažinti fotografijoje esančius žmones, o galbūt papasakoti ir už nuotraukos slypinčią istoriją.
„Arvydas labai daug fotografavo ir daugybė Nelly nuotraukų yra darytos būtent jo. Kai Arvydas išgirdo, kas parašyta knygoje, jis buvo labai laimingas. Jis buvo girdėjęs beveik visus mano pokalbius su Nelly, nes klausydavosi, ką mes kalbame. Kai skaičiau jam, jis jautėsi labai laimingas, nes taip tarsi vėl galėdavo girdėti Nelly balsą. Man skaitant jis neišleisdavo nei garselio, po pusvalandžio skaitymo aš paklausiau ar viskas gerai, tai jis man atsakė, kad „dabar truputį paverkiau“, – prisimena knygos autorė.
Praėjus porai savaičių po paskutinio skambučio Arvydas iškeliavo į amžinybę. „Tai buvo dar vienas didelis sukrėtimas. Iš pradžių – Nelly netektis, po to – Arvydas. Man buvo sunku eiti paskui jų urnas laidotuvėse, nes mintyse vis kirbėjo jiems duotas pažadas – parašyti knygą“, – sako I. Laužikaitė.
Ypatinga data
„Vis pagalvodavau, jog būtų simboliška, jei biografinė knyga apie Nelly pasirodytų minint jos mirties metines, – prisipažįsta knygos autorė. – Amžinybėn iškeliavusi 2020-ųjų vasario 29-ąją – dieną, kuri tebūna kartą per ketverius metus, amžino poilsio Nelly atgulė birželio 23-iąją, ilgiausią metų. Tačiau karantinas kiek pristabdė darbus, sukrėtė ir netikėta Arvydo mirtis. Leidykloje nutarėme neskubinti jokių darbų. Kai jau knyga buvo išsiųsta į spaustuvę, supratome, jog ji pasirodys pačiu metu – prieš pat Nelly laidotuvių metines.“
Dabar knyga jau gali atsidurti visų, norinčiųjų iš arčiau susipažinti su Nelly ir Arvydo Paltinų gyvenimo vingiais, rankose.
