Naujienų portalo tv3.lt kalbintas kunigas Karolis Petravičius pasakojo, kad jo bei Nelly ir Arvydo Paltinų draugystė užsimezgė dar prieš kelis dešimtmečius, kai jis su kitais kunigų seminarijos studentais ateidavo pasiklausyti jų koncertų.
„Pažinties aplinkybės buvo labai paprastos – susipažinome gal prieš kelis dešimtmečius, kai Nelė ir Arvydas labai aktyviai dalyvaudavo koncertinėje veikloje, viename jų koncerte, Telšiuose.
Aš su keletu kolegų mokėmės kunigų seminarijoje, buvome klierikai ir eidavome į jų koncertus. Pasikalbėdavome su jais šiek tiek ir pamažėle per tuos susitikimus koncertuose ir kilo toks artimas ryšys.
Susipažinimas buvo labai paprastas, žmogiškas, kaip ir visas jų bendravimas. Jie įsileido mus į savo gyvenimą. Iš jų tiesiog sklisdavo nuoširdumas ir ta draugystė mūsų buvo tikrai nuoširdi“, – graudindamasis sako K. Petravičius.
Gyvenimą išgyveno iš naujo
Pasak šeimos bičiulio, Arvydas visada buvo teisus, tam tikra prasme šiek tiek užsispyręs. Visada buvo labai atsakingas, bet ir tėviškas, mylintis, o jo moralė buvo aukščiausio lygio.
„Tiek Arvydas, tiek Nelė buvo ypatingi žmonės savo išlaikytumu, savo paprastumu. Kartais visko nesudėsi į žodžius – dėkoju likimui, kad leido paprastam žmogui prisiliesti prie tokių didelių žmonių. Arvydas daug nekalbėdavo, bet kai pasakydavo, jausdavai jo tikrumą, pasiaukojimą“, – jautriai pasakoja kunigas.
Iki paskutinės gyvenimo akimirkos Arvydas gyveno kūryba, prisiminimais, muzika ir turėjo vilties prie jos prisiliesti savo rankomis.
„Man prieš penkerius metus šviesios atminties Nelly Paltinienė yra padovanojusi savo mikrofoną. Na, o dabar prieš pat Kalėdas atkeliavo jų visa įrašų studija iš Vokietijos. Kai viską pakavo Arvydas, jis vieną instrumentą vis tiek pasiliko. Sakė, „gal aš dar ir prisėsiu prie jo“ ir... iš tikrųjų yra labai sunku kalbėti“, – sunkiai žodžius renka šeimos draugas.
Arvydas kiekvieną dieną daug laiko praleisdavo kalbėdamas su rašytoja Irma Laužikaite, kuri rašo knygą apie Nelly, ir jis tarsi visą gyvenimą išgyveno dar kartą:
„Man labai svarbus dalykas, kad Arvydas visą savo gyvenimą išgyveno iš naujo – I. Laužikaitė jam skambindavo kasdien po 2–3 valandas ir skaitydavo jam knygą, nes ji norėjo išgirsti ir svarbiausio skaitytojo – Arvydo – nuomonę. Jis labai jautriai išgyveno tą biografiją, tarsi viską iš naujo. Įdomu tai, kad toje knygoje buvo ir pačiam Arvydui naujų dalykų, kurių jis pats nežinojo.“
Amžina meilė
Pasak K. Petravičiaus, draugams vis dar sunku patikėti, kad Arvydo nebėra.
„Mes artimai bendravome ir dabar du didžiausi Arvydo rūpesčiai buvo tos knygos išleidimas ir paminklo Antakalnio menininkų kalnelyje kūrimas. Jis labai aktyviai įsijungė į paminklo paiešką. Vieno ar kito menininko, skulptoriaus esame užklausę, koks turėtų būti tas paminklas. Jie atsiuntė mums pavyzdžius, bet Arvydas sakė ne, netinka, Nelė turi būti pagerbta kitokiu paminklu.
Jis nenustojo mylėti Nelės iki paskutinės akimirkos. Jų meilė amžina – išlaikiusi 60 metų. Tai tikrai yra visiems įkvepiantis švyturys. Visko buvo jų gyvenime. Jie tikrai kaip uola buvo. Buvo tikros meilės pavyzdys. Jie buvo prieš Dievą prisiekę mylėti iki mirties ir net po mirties. Arvydas tikrai nenustojo jos mylėti. Jo globėja Irena pasakojo, kad Arvydas dalindavosi prisiminimais apie Nelly dažnai“, – pasakoja kunigas.
Galima sakyti, kad Arvydas iki paskutinės akimirkos gyveno pilnavertį gyvenimą – trečiadienį jis dar ėjo pasivaikščioti, o ketvirtadienį pakilo temperatūra.
„Penktadienį atvažiavo gydytojai, o šeštadienį su greitosios pagalbos automobiliu buvo išvežtas į ligoninę, tiesiai į reanimaciją. Gavosi taip, kad plaučių uždegimas sukėlė sepsinį šoką. Gydytojai iš pradžių teikė vilties, o nelaimės rytą sakė, kad Arvydo situacija sunki, o pavakare, apie 17 valandą, gavome tą žinią, kad jis iškeliavo į Amžinybę“, – pasakoja kunigas ir priduria:
„Atrodo jo amžius jau didelis buvo, bet juk metai ne nuodėmė. Dar vylėmės, kad jis ir knygos pristatyme bus, ir pamatys pastatytą paminklą Nelei. Bet dabar jie yra Amžinybėje ir jų meilė vėl susivienijo“.
