Vilnietės Justinos Glembockos savanorystės kelias prasidėjo vos 13-14 metų. Tada jauna mergina iš bendraklasės išgirdo galimybę savanoriauti Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centre.
„Taip nutiko, kad draugei reikėjo lankytis pas psichologą, kuris jai ir pasiūlė pasavanoriauti, nuvykti į vasaros stovyklą Monciškėse.
Kuomet su ja susitikome, ji man apie tai papasakojo ir pamaniau, kad aš taip pat norėčiau prisidėti, paprašiau, kad priimtų ir taip pradėjau kartu su ja savanoriauti Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centre. Kartu su neįgaliaisiais vasarą vykdavome padėti jiems į neįgalaus jaunimo stovyklą Palangoje“, – pasakoja Justina.
Kilusi iš Valčiūnų moteris atvirauja, kad būtent nuo to laiko ir apėmė sąmoningas noras, baigus mokyklą, siekti medicininio išsilavinimo.
Vis dėlto, moteriai teko susidurti su kliūtimi – nepavykus įstoti į medicinos studijas, J. Glembockai teko rinktis, todėl pasirinkusį arčiausią medicinai variantą Justina įstojo studijuoti slaugos.
„Taip nutiko, kad esu slaugytoja. Šiuo metu dirbu per kelis darbus – mano pagrindinė darbovietė yra Vilniaus Santaros klinikų priėmimo skyriaus reanimacinė palata, taip pat dirbu ir dviejose privačiose klinikose bei esu slaugė kariuomenėje“, – šypsosi Justina.
Pusiausvyra darbe ir savanorystėje
Iki kol moteris pradėjo eiti medicinos ir pagalbos kitiems keliu, Justina Glembocka savanoriavo besimokydama mokykloje ir dar keliose kitose savanoriškose organizacijose.
Pavyzdžiui, kartu su broliu laiką leido prižvelgdama beglobius gyvūnus prieglaudoje „Lesė“, o vyresnėse klasėse lankydavo vaikų namus, kuriuose padėdavo vaikams paruošti pamokas ar kartu praleisti laisvalaikį.
„Pagrindinė savanorystė ir laikas bėga hospise, kuriame savanoriauju jau apie devynerius metus. Visgi, šiuo metu ten tenka apsilankyti rečiau, nes dėl Covid-19 pandemijos buvo pakeistos taisyklės, o ir darbuotis tenka.
Savanoriaujant hospise savanoriai neturi kažkokių konkrečių pareigų, visi daro tai, ką tuo metu reikia. Atvykusi aš įeidavau pro tarnybines duris ir jei matau, kad yra indų, juos išplaudavau, o vėliau eidavau į antrą aukštą padėti slaugytojoms pakeisti ligoniams sauskelnes ar atlikti kitus pagalbinius darbus.
Vėliau, jeigu niekas nevykdavo, eidavau laistyti gėlių, plauti grindų, o jei visai nebūdavo darbų – pabendraudavau su hospise esančiais gyventojais“, – pasakoja Justina apie savanorystės kasdienybę Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise.
Pasiteiravus, kaip tenka susitaikyti su neretai slogia aplinka, kuomet tenka atsisveikinti su sunkiais sergančiais ligoniais, moteris tikina, kad pasak jos, esanti aplinka hospise tikrai neslegia, kadangi ten visi gyvena negalvodami, kas vyksta už hospiso sienų:
„Ten gyveni būtent šią minutę ir jeigu žmogui yra liūdna, tu su juo kartu liūdi, jeigu jis juokiasi, jam yra linksma – juokiesi bei kartu su juo džiaugiesi ir tu. Ten esant niekada nėra dažnos minties, kad mirtis yra visai šalia, kažkur netoliese.“
J. Glembocka pasakoja, kad ašaros jos skruostu daugiau rieda dirbant priėmimo reanimacinėje palatoje, kuomet nepavyksta išgelbėti ant operacinio stalo pakliuvusio žmogaus gyvybės.
„Hospise mirtis ateina palengva. Vieną kartą su vienuole kalbėjome, kad kiekvienas esantis asmuo hospise yra lyg angeliukas, kuris iškeliauja iš šio pasaulio neturėdamas negandų, nuodėmių ar negatyvios energijos kartu su savimi. Būtent taip ir žiūrime į hospiso gyventojus tarsi į kažkokį dievišką sutvėrimą“, – nežymiai nusišypso malonaus balso pašnekovė.
Darbas reanimacinėje palatoje, pasak pašnekovės, yra tarsi pusiausvyrą išlaikanti riba. Į priimamąjį atvyksta įvairiausi žmonės, atvežti iš įvairiausių vietų. Dažniausiai Justinai tenka susidurti su insultą, infarktą ir kitus negalavimus patyrusiais žmonėmis, kuriuos tenka gaivinti nedelsiant:
„Darbas būna komandinis, tad neretai tenka vienas kitą suprasti iš pusės žodžio. Kiekvienas atvejis būna labai skirtingas ir iš jo visi galime labai daug pasimokyti. Nežinau kodėl, tačiau man būtent žmonių gaivinimas asocijuojasi su tuo, kad mes galime stengdamiesi padėti žmogui suteikti antrą šansą gyventi.
O tai tarsi išlygina hospise mirusių pažinotų žmonių skaičių su tais, kuriuos pavyko išgelbėti reanimacijoje. Anksčiau tai man buvo lyg tikslas – išgelbėti kiekvieną kuo greičiau, kad galėčiau padidinti šį išgelbėtų žmonių skaičių.
Dabar gaivindami pacientą visi darome tai, ką tuo metu galime. Jeigu pavyksta išgelbėti gyvybę – džiaugiamės, o jeigu ne – liūdime, tačiau tenka susitaikyti, nes toks jau tas gyvenimas.“
Atitrūkti nuo skaudžios realybės ir darbo pašnekovei padeda kelionės po įvairiausias pasaulio šalis: „Labai mėgstu keliauti, tai yra vienintelis mano pabėgimas. Prieš dvejus metus kiekvieną mėnesį bent porai dienų kažkur išvykdavau, o dabar dėl pandemijos šiek tiek susijaukė mano įprotis.“
Draugystės ir pirmieji „Mohito“ kokteiliai
Pasakodama apie savanorystę hospise, Justina atvira – pirmieji kartais užmegzti kontaktą su ten gyvenančiais asmenimis buvo itin sudėtingi, kadangi moteris nežinojo nei nuo ko pradėti, nei apie ką kalbėti, mat nepažįstama buvo jiems tiek ji pati, tiek ir gyventojais jai.
„Tuo metu buvo kita savanorė Justina, kuri man padėjo ir prasitarė, kad tam, kad rastų bendrą kalbą su pacientu, ji visuomet įėjusi į palatą pasisveikindavo keliomis kalbomis.
Tuomet ji žiūrėdavo į paciento reakciją – jeigu jis juokiasi, reiškia jis supranta visas kelias kalba, o jei tik vieną – pasisveikina jam priimtina ir taip gražiai vėliau ir prasidėdavo pokalbiai. Žinoma, būdavo ir taip, kad kai kurie pacientai noriai kalbėdavo ir su jais prapliurpti galėjai visas kelias valandas, o būdavo ir tokių, kurie visai nenorėjo leistis į kalbas.
Jie bendraudavo labai primityviai ir atsako tik į konkrečius klausimus, pavyzdžiui, „Labas, nieko. Gerai, gražu.“ Tada supranti, kad jį reikėtų palikti ramybėje ir netrukdyti“, – teigia J. Glembocka.
Nepaisant nepavykusių užmegzti pokalbių, su jaunesniais hospiso pacientais Justinai pavykdavo atrasti bendrą kalbą, kuri vėliau pavirsdavo į artimesnes draugystes. Neretai jos išsiskirdavo skaudžiausiu keliu – netektimi. „Jaučiuosi taip lyg būčiau netekusi gerų draugų“, – priduria moteris.
Neretai hospise dirbantiems bei savanoriaujantiems asmenims tenka išpildyti ir vieną ar kitą paciento norą. Pavyzdžiui, vienas hospise gyvenęs vyriškis labai mėgdavo žvejoti, tad hospise dirbanti sesuo Michaela leisdavo jam nuvykti ir prisiminti savo pomėgį.
„Kartu vykdavo ir visas personalas, jo šeima. Taip pat prisimenu vieną pacientę, kuriai buvo 22 metai. Kartu su ja tapome geromis draugėmis ir ji man prasitarė apie savo seną norą išgerti „Mohito“ kokteilių. Tai ką, gėrėme „Mohito“ ir tikrai buvo labai smagu kartu.
Kitas asmuo norėjo labai paskraidyti oro balionu, tačiau jam to padaryti neleido gydytojai dėl sveikatos. Tad, iš tiesų, dažniausiai paskutiniuosius norus visada išpildome, tačiau, jeigu neleidžia sveikata – to padaryti neišeis. Tokių gražių istorijų yra tikrai ne viena“, – šypsosi J. Glembocka.
Vis dėlto, Justinai įsiminusi yra ir viena gražesnių istorijų, kuomet moteriai, kuri niekada neturėjo vestuvių ir nespėjo ištekėti, buvo surengtas tikrų tikriausias vakarėlis hospise, kad ši galėtų pajusti šios šventės jausmą:
„Hospise visi stengiasi padaryti taip, kad pacientas, kuriam jau yra išeities stadija, būtų palydėtas oriai ir galėtų garbingai žengti link jos praleisdamas paskutines savo gyvenimo minutes.“
