„Aš tikrai labai bijojau ir tą akimirką, kai jis mane daužė – galėjo nutikti bet kas. O juk kitam kambaryje miegojo mūsų vos 5 mėnesių kūdikis.. Man beliko tik laukti, kol demonu virtęs vyras nurims“, – su ašaromis akyse prisimena Anna.
Anna, koks yra tavo esminis gyvenimo lūžis?
Jų mano gyvenime buvo ne vienas, bet šitas lūžis, apie kurį noriu kalbėti - labai stiprus. Tiesa, kaskart esu priversta grįžti į praeitį, į skaudžius prisiminimus ir tai nėra malonu.. Tačiau kalbėti būtina, jei taip padėsiu nors vienai moteriai. Tuo metu kai savo gyvenime sulaukiau smūgių - tiesiogine šio žodžio prasme, ir netiesiogine, aš supratau, kad turiu daryti sprendimus. Tiesioginiai smūgiai – tai smurtas. Ir buvau sumušta ne kažkur gatvėje ar pavojingoje vietoje, o namie. Sumušta savo vyro, kai mūsų sūnui tebuvo 5 mėnesiai. Iki tol jaučiausi laimingai ištekėjusi, bet su nėštumu į šeimą atėjo daugiau streso – tiesiog sukrito lemtingi sutapimai. Kaip tik tuo metu prasidėjo ekonominė krizė, kuri palietė ir mano vyrą. Silpnesniam žmogui tokie dalykai gali išmušti visą pagrindą iš po kojų ir net paskatinti griebtis alkoholio ar smurto.
Tavo vyras pradėjo kartėlį dėl nesėkmių lieti ant artimiausių žmonių – pirmiausia tavęs?
Taip jau sutapo, matyt. Tiesiog vyras staiga pradėjo daryti visiškas nesąmones: išeiti iš namų ir nesakyti, kur leidžia laiką. Į mano telefono skambučius ir klausimus, kur esi ar kada grįši, jis atsakydavo taip: „ne tavo reikalas“, „tu man čia nevadovausi – kur noriu, ten einu, kada noriu – tada grįžtu“.
Man buvo šokas.. Gal tokiu būdu jis siekė parodyti, kad vis dar yra „tikras vyras“, nes kai negali uždirbti daugiau pinigų ir pasirūpinti šeima, kaip norėtum, imi ieškoti kitų sričių, kur galėtum demonstruoti savo „vyriškumą“ – tampi nepriklausomu nuo žmonos, vaikų ir pradedi elgtis, kaip tik pats nori.
Tavo vyro suvokimas, kaip turi elgtis „tikra“ šeimos galva staiga tapo vienvaldiškas, tik jis gali kontroliuoti situaciją ir žmona turi paklusti?
Taip! Ir tas vadovavimas, noras kontroliuoti, nesiskaityti su žmonos nuomone, manau, atėjo iš jo vaikystės patirčių. Nes jeigu vaikui nepatiko šeimoje kažkieno kito vadovavimas, užaugęs jis priešinsis tokiam modeliui iš visų jėgų. Nuoširdžiai galvoju, kad mano buvęs vyras, augdamas tik su mama, patyrė didelę jos kontrolę ir spaudimą. Tačiau jis yra ugningo charakterio ir tam visada priešinosi. Tad natūralu, kad gyvenime jokia moteris jam nebegalėjo daugiau „vadovauti“, net jei realybėje tai buvo paprasčiausias mano – kaip sutuoktinės – noras žinoti, ką mano vyras veikia. Visgi, aš jam buvau antra žmona ir tikėjausi, kad šis žmogus, pagaliau, jau susitupėjo. Kad jis nuoširdžiai nori tikros šeimos, rimtų santykių, jaukaus kampelio, kur po darbų sugrįžęs galėtų pailsėti. Liūdniausia, kad ilgą laiką taip ir buvo…
O kiek jūs laiko draugavote ir iš viso praleidot kartu?
Maždaug du su puse metų draugavom ir po to panašiai tiek pragyvenome santuokoje. Taigi mūsų pradžia tikrai buvo graži: sūneliui - nepilnas pusmetis, naujiems namams - gal pusantrų metų. Darėm remontus, pirkom baldus - tai buvo kone idiliškas šeimos kūrimo metas. Mes nebuvom nusibodę vienas kitam, kaip kartais nutinka poroms po 15-os bendro gyvenimo metų. Buvo pats jausmų įkarštis ir man iš tikrųjų buvo be galo sunku suprasti, kaip vyras, dar visai neseniai su ašarom akyse tikinęs, kad be manęs negali gyventi, kad beprotiškai myli, bučiuoja nuo nėštumo apvalėjantį pilvuką ir kartoja, kaip laukia mūsų vaiko staiga ima ir nebegrįžta namo paromis ar nebekelia telefono ragelio!.. Na, taip, jis pareigūnas - kovojo su organizuotu nusikalstamumu ir tai tikrai labai sunkus bei atsakingas darbas, bet vis tiek jaučiausi nepelnytai palikta nežinioje.
Tai vyro darbe iš tikrųjų buvo labai daug streso, įtampos ir didžiulės atsakomybės – gal tai irgi turėjo įtakos jo elgesiui namie?
Dėl to - bent jau santykių krizės pradžioje – gan lengvai pateisindavau jo įvairių nuotaikų kaitą ir dažną nebuvimą namie. Aš tikrai nuoširdžiai stengiausi suprasti savo vyrą ir manau, kad pavyko. Tačiau, mano nuomone, kad ir kokia žiauri įtampa tvyro darbe – namuose jos neturėtų būti.
Mūsų atveju ši įtampa tik didėjo. Negana to, vyro darbovietę paveikė ir finansinė krizė: prasidėjo etatų mažinimas, daugėjo išeiginių, o algos kaip tik ėjo žemyn. Su mumis drauge kurį laiką gyveno ir vyro sūnus iš pirmosios santuokos. Posūniui taip pat prasidėjo paauglystės krizė, nes tėvas juo nesirūpino, neskyrė kokybiško dėmesio, neauklėjo ir nekėlė telefono ragelio. Taigi namuose tuo metu buvo du pikti, nusivylę žmonės ir aš - neseniai pagimdžiusi, į viską reaguojanti labai jautriai.
Tai buvo tikrai labai sudėtingas ir sunkus laikas, Anna?..
Žinai, man atrodo, kad tuose namuose buvau vienintelis žmogus, kuris aiškiai suprato, kad užėjo krizė ir bandžiau ją spręsti kalbėdamasi – tiek su vienu, tiek su kitu. Nežinau, ar dar yra šeimų, kuriose žmonos rašo vyrams elektroninius laiškus. Aš rašiau, nes mano vyras niekada nerasdavo laiko pokalbiams. Situacija buvo žiauriai įtempta, pakalbėti tikrai turėjome apie ką, bet jis amžinai neturėdavo laiko. Arba nenorėdavo jo rasti.. Taigi parašiau gal dešimtis laiškų, tačiau jo žodinis atsakymas dažniausiai skambėdavo taip: „viskas bus gerai, susitvarkysim, patikėk! Aš vyras – mes kartu, mes stiprūs“. Jis suteikdavo vilties, kad gal viskas tikai pasikeis. Bet rašytinį atsakymą į savo laišką pirmą kartą gavau tik tada, kai išėjau iš namų. Ko gero iki tol jis nevertino mano rašliavos rimtai – „aj, žmona kaprizus tik rodo, praeis“.
Jis gal apskritai, Anna, nesitikėjo, kad tu gali imtis tokių drastiškų veiksmų – kaip išėjimas iš namų?
Manau, kad taip. Kai po sumušimo išėjau iš namų su vaiku ant rankų, aš apie mėnesį gyvenau atskirai. Maskavau didžiules, skausmingas mėlynes ant kūno – rankų, šlaunų, šonų. Bet svarbiausia, kad pasidariau abdukciją ir įnirtingai ieškojau būdų, kaip save apginti. Nes mano tėvas ir brolis – artimiausi vyrai, kurie galėtų tai padaryti, jie buvo absoliučiai nepajėgūs manęs apsaugoti. Netrukus išsiaiškinau, kad jeigu noriu apsiginti - privalau turėti įrodymus, jog buvau sumušta. Turiu pati parašyti pareiškimą, nes beveik prieš dešimtmetį dar nebuvo įstatymo, besąlygiškai ginančio artimoje aplinkoje smurtą patyrusią auką.
Tačiau tavo atveju, Anna, viskas buvo dar komplikuočiau, nes smurtą patyrei iš vyro, kuris pats yra pareigūnas! Ar buvo dėl to baisu?…
O, taip! Buvo labai baisu. Tikrai. Nes aš gerai žinojau vyro darbo metodiką, žinojau, koks jis gali būti žiaurus – žmogiškąja prasme. Jis puikiai mokėjo manipuliuoti kito jausmais. Mano įsitikinimu, kad ir kas gyvenime benutiktų, ką tau bepadarytų – jausmai ir ypač meilė yra šventas dalykas. Tai yra riba, kurios peržengti negalima.
O mano vyras dėl savo tikslų galėjo peržengti tam tikras ribas ir tai kėlė didžiulį nerimą. Jaučiausi nesaugi, slėpiau laikiną gyvenamąją vietą. Visgi, žinojau, kad vyras – jei tik panorės – lengvai galės išsiaiškinti, kur aš esu ar klausytis mano telefoninių pokalbių, nes operatyviniam pareigūnui tai menka užduotis.
Bet tu išėjai ne viena, o su jūsų bendru vaiku, kuriam tik 5 mėnesiai. Jis galėjo ir dėl sūnaus tavęs ieškoti, nerimauti?..
Žinai, mums išėjus, gal apie tris savaites aš nesulaukiau iš jo nei skambučio, nei SMS. Vyrui nerūpėjo, nei kur esam, nei kaip gyvenam. Jo principai ir ambicijos buvo aukščiau už viską, o svarbiausias dalykas – didžiulis ego. Daužydamas mane kumščiais nuolat kartojo: „ar tu supratai? Ar žinai savo vietą?“
Jis mane taip „auklėjo“ ir labai norėjo valdyti. Vyrui tikrai nepatikdavo, kai kažkas prieštaraudavo ir gaudavosi kitaip, negu jis suplanuodavo. Todėl mano noras nuolat kalbėtis, diskutuoti ir netylėti sukandus dantis jį labai erzino. Tiesa, grįžęs namo, kad ir po kelių parų, jis stengdavosi būti meilus, kalbėdavo apie laimę ir meilę.
Mūsų intymus gyvenimas taip pat buvo nuostabus, bet sielų artumo nebejaučiau. Man vis dažniau pradėjo rodytis, kad esu paprasčiausiai išnaudojama – grįžta vyras namo, truputį praleidžiam laiko kartu, pamiegam ir jis vėl kažkur dingsta, nežinia kuriam laikui.
Iš savo vyro elgesio, Anna, pradėjai nejausti jokios pagarbos savo atžvilgiu?
Deja, taip. Kurį laiką stengiausi toleruoti tokį elgesį, bet kai viskas užsitęsė – trūko kantrybė. Dėl to vis dažniau drįsdavau į akis pasakyti, kad man tai nepatinka arba kad aš nevažiuosiu, pavyzdžiui, pas vyro draugus. Nes ten jie linksminasi, garsiai leidžia muziką, o su žindomu kūdikiu leisti laiką tokioje aplinkoje neturėjau jokio noro. Aišku, vyrui žiauriai nepatikdavo mano priešgyniavimas ir tada pasipildavo: „kaip tu drįsti manęs neklausyti? Kodėl nevažiuoji, nes aš draugui pažadėjau, kad tikrai būsi“. Po tokių pareiškimų turėdavau jaustis kalta, nors su manimi dėl važiavimų net nebūdavo tariamasi. Labiausiai vyras jaudinosi dėl to, ką draugai pasakys ir bijojo patirti gėdą, kad turi nepaklusnią žmoną, nors ilgą laiką aš buvau kitokia – nuolanki, stengdavausi įtikti ir daryti viską, kad tik jam būtų geriau.
Iki to momento, Anna, kai vyras prieš tave pakėlė ranką, aiškiai pajautei, kad jūsų santykiuose atsirado psichologinio smurto apraiškų: kontrolė, vadovavimas, nepagarba, nepaisymas tavo nuomonės bei norų. Tačiau kas galiausiai nutiko, kad vyras pratrūko smūgiais?
Aš, kaip pareigūno žmona, privalėjau pildyti mokesčių deklaracijas. Lemtingą dieną buvau Mokesčių inspekcijoje, bet negalėjau prisijungti prie savo internetinės bankininkystės paskyros, nes pas vyrą buvo kodų kortelė. Išvakarėse į mano sąskaitą įkrito išmoka už vaiką ir primygtinai buvau prašiusi vyro palikti tam tikrą sumą pinigų. Ją kas mėnesį nuskaitydavo įmonės už mobiliojo telefono paslaugas ir už kreditą baldams.
Galiausiai atsidariusi savo sąskaitą aš išvydau tik apvalius nulius. Jis vėl nepadarė to, ko buvau ne sykį prašiusi ir dėl ko sulaukdavau pranešimų apie vėluojančias įmokas. Savo ruožtu turėdavau aiškintis, kad įvyko „nesusipratimas“ šeimoje ir kad ne aš esu durnė.
Šįkart išvydusi tuščią sąskaitą ne juokais įsiutau ir pagauta emocijų pasakiau vyrui per telefoną, kad jis yra tikras durnius. Jį šie žodžiai labai stipriai įžeidė – prasidėjo rėkimas, todėl neliko nieko kita, kaip tik padėti ragelį. Po to parašiau žinutę, kad kai baigsiu pildyti deklaraciją – perskambinsiu. O jis man atsiuntė štai tokį atsakymą: „Kai grįši namo – aš tau parodysiu tavo vietą. Daugiau nemėtysi ragelio ir neaiškinsi, ką daryti su pinigais. Ruoškis“.
Tai tikrai bauginanti žinutė – kas vyko tavo viduje ją perskaičius, Anna? Kokios mintys užplūdo?
Aš tikrai netikėjau, kad vyras peržengs kritinę ribą. Nuoširdžiai maniau, kad jis tik rėks, šauks, bus pakeltas tonas, bet mes kalbėsimės.
Bet tas žodis „ruoškis“ - jis tikrai skamba gąsdinančiai, ar ne?
Šis žodis man iš tikrųjų priminė vaikystę, kai man tėtis sakydavo – ruoškis. Ir po to sekdavo smūgiai, mėlynės..
Tai ar šioje situacijoje tau nepasirodė, kad namie gali grėsti toks pats ar panašus scenarijus?
Taip, labai stipriai rezonavo, dėl to aš nuvažiavau pas savo vyro geriausio draugo panelę. Ji tuo metu buvo viena artimesnių moterų mano gyvenime. Kalbėjomės apie gautą žinutę, klausiau patarimo, ką ji galvoja, ką turėčiau daryti – grįžti namo ar negrįžti, gal galėčiau likti nakvoti. Tačiau ji pasakė, kad jei aš nenakvosiu namie, gali būti dar blogiau – esą toks poelgis vyrą dar labiau supykdys.
Tą akimirką abi žinojom, kad jos draugas su mano vyru kartu grįžta iš sodybos ir aš paprašiau, kad paskambintų saviškiui sužinoti, kokios jo nuotaikos. Po skambučio paaiškėjo, kad viskas gerai ir maždaug po valandos jis bus namie. Taigi per tą valandą aš irgi grįžau namo. Laimė, kad vaiko nespėjau nurengti – kaip išėmiau iš automobilio užmigusį, taip ir pastačiau su krepšeliu miegamajame. Tikėjausi, kad kai prabus – nurengsiu ramiai, pažindysiu. Kaip tik tuo metu grįžo vyras. Pirmi žodžiai - „ar pasiruošus?“
Vyras buvo išgėręs?
Jis prieš tai kelias dienas iš eilės gėrė, tai nebuvo visiškai blaivus, tačiau pakankamai sąmoningas. Ir svarbiausia – geros nuotaikos. Man tai atrodė lyg ženklas, kad gal paauklės žodžiais, pakalbėsim ir viskas bus gerai. Kai jis priėjo – sėdėjau ant sofos.
Tada aš atsistojau – norėjau parodyti, kad nieko nebijau, nors viduje siaubingai drebėjau… Atsiminiau tokias pačias scenas iš vaikystės su tėvu, kai viskas baigdavosi smūgiais. Bet tą akimirką aš vis dar tikėjausi, kad vyras nieko nedarys.. Tada jis pridėjo kumštį man prie galvos ir iškošė pro dantis „kaip duočiau tau dabar į galvą“. O paskui tik nuleido kiek žemiau ir pradėjo iš visų jėgų smūgiuoti man į ranką.
Aš tiesiog nuskridau ant sofos ir pradėjau gintis rankomis bei kojomis, nes aiškiai supratau, kad čia tik pradžia. Kilo grumtynės – buvau paimta už gerklės, priremta prie sienos – kojom nesiekiau žemės… Viskas vyko svetainėje, šalia buvo ir virtuvė, kurioje stovėjo peilių rinkinys, keptuvė. Aš juos mačiau ir galėjau panaudoti gynybai, bet žinojau, kad miegamajame manęs laukia 5 mėnesių kūdikis... Jeigu gindamasi užmušiu savo vyrą – grės kalėjimas. Kas pasirūpins sūnumi? Jeigu aš neužmušiu – jis tikrai užmuš mane. Tai kokia išeitis? Nesipriešinti.
Tu nusprendei viską atlaikyti kantriai ir dar labiau jo nepykdyti?
Mušdamas mane, vyras nuolat kartojo - „ar tu supratai? Ar dabar jau supratai?“ Aš sakiau, kad supratau. Tačiau ką supratau – žinojau tik aš savo viduje. Bet jis norėjo išgirsti teigiamą atsakymą ir man neliko kitos išeities. Didžiausia baimė buvo ta, ar leis man išeiti su vaiku.
Galiausiai vyras pasakė, kad jeigu noriu išeiti – turiu tai padaryti dabar ir daugiau niekada negrįžti. Atsakiau, kad noriu išeiti. Kalbėjau visiškai ramiai, nuolankiai lyg su valdovu.
Nes prieš tai rėkimai, kad muša žindančią mamą ar daužo savo fėją – jis taip mane dažnai vadindavo – negelbėjo. Tą baisią akimirką vyras priminė tėvą – žiūrėjo tokiomis pat tuščiomis, nieko nematančiomis akimis.
Aš aiškiai supratau, kad kalbu ne su savo sutuoktiniu, o su jo viduje tūnančiu demonu. O ko šiam reikia? Aklo paklusnumo. Net neabejoju, kad tą akimirką vyras net nesuprato, ką daro. Vėliau gal būt jis gailėjosi, bet jau žinojau, kad nebenoriu turėti nei vyro demono, nei tėvo demono savo vaikui.
Tai vyras tau leido išeiti su vaiku?
Taip, mes išėjome. Aš tiesiu taikymu nuvažiavau pas tą pačią merginą, kuri patarė grįžti nakvoti namo. Parodžiau visas savo baisias mėlynes, sumušimus. Ji irgi jautėsi blogai. Nes suprato, kad atsidūrė tarp dviejų ugnių – jos vyras juk buvo geriausias mano sutuoktinio draugas. Maža to, ši mergina taip pat bijojo mano vyro, nes draugų kompanijoje jis yra autoritetas ir niekas neturi teisės kažką pasakyti prieš.
Ką darei toliau, Anna?
Nusprendžiau pasidaryti abdukciją. Netikėtai prisiminiau, kad turiu vaikystės draugą advokatą ir nutariau jam paskambinti. Aš neturėjau į ką daugiau kreiptis ir neturėjau nieko, kas galėtų man suteikti kvalifikuotos informacijos, ką tokiu atveju auka turi daryti. Dažniausiai tokiose situacijose atsidūrusioms moterims juk sakoma – atleisk, nusivalyk ašaras, grįžk ir gyvenk toliau.
Bet iš tiesų – ar tau pačiai nebuvo kilusi tokia mintis? Juk realiai prieš tave vyras pakėlė ranką tik kartą?…
Žinai, aš turėjau labai skaudžios patirties iki savo vyro ir nuoširdžiai maniau, kad jis niekada neperžengs šitos ribos. Juolab, kad esu ne kartą pasakojusi, kokį košmarą išgyvenau su savo tėvu.. Mano vyras pašnibždom į ausį kartodavo - „mažute, niekada gyvenime tavęs nenuskriausiu. Man tiesiog šiurpas eina, kai pasakoji apie praeitį“. Nenorėjau tikėti, kad taip gali vėl atsitikti! Nes mūsų pokalbiai buvo tokie intymūs, tokie švelnūs, jaukūs…
Nuoširdžiai vyliausi, kad jis niekada nepamirš to, apie ką mes taip atvirai šnekėjomės. Aš verkiau jo glėbyje pasakodama apie tėvą, o jis padarė vėliau tą patį! Tai buvo siaubinga išdavystė. Kaip tik po sumušimo, kitą dieną aš turėjau eiti pas psichologą kalbėtis apie posūnio paauglystės bėdas ir viskas pasisuko taip, kad gavau geriausią pagalbą, kokios tik galėjau tikėtis. Ji buvo suteikta pačiu laiku!
Galiausiai tavo skaudūs santykiai, Anna, buvo oficialiai nutraukti skyrybomis?
Taip, bet teismų maratonas truko net apie dvejus metus. Buvo daug šmeižto, kaltinimų.. Maža to, aš visgi dar sugrįžau į namus. Nepaisant skaudžios patirties, toliau ieškojau kažkokių pateisinimų, dar gyveno menka viltis viduje. Turėjau, kaip sako psichologė, pasiekti visišką dugną, kad galutinai suprasčiau, jog nebėra jokios ateities su šiuo žmogumi. Be to, ir vyras pradėjo elgtis kardinaliai kitaip.
Jaukinosi mane nebe atsiprašinėjimais, o žodžiais - „pamiršk, kad tu mano žmona – tu mano meilė“. Prasidėjo tikslingos manipuliacijos jausmais. Atsirado didžiulis dėmesys ne tik man, bet ir sūneliui. Net jei paskambindavo draugai – jis neatsiliepdavo, ko anksčiau niekada nebūdavo. Atrodė, kad jo elgesys yra nuoširdus ir aš patikėjau.
Ir kas visgi atsitiko po tų kelių nuostabių mėnesių?
Atsitiko tai, kas galutinai sudaužė iliuzijas. Buvo mano gimtadienis, kurį planavau švęsti namie su kelias artimiausiais draugais. Staiga grįžta vyras ir sako, kad padarė man siurprizą – vakarėlį vieno draugo pirtyje. Aš gerai atsiminiau, kaip šis draugas elgdavosi mūsų namuose – prašydavau nutildyti muziką, nes kūdikis miega, o jis vis tiek garsindavo ir nekreipdavo dėmesio. Taigi neapsidžiaugiau išgirdusi, kad per savo gimtadienį turiu važiuoti į pirtį pas žmogų, nejaučiantį jokios pagarbos man. Atvirai pasakiau vyrui, kad nevyksiu. Suruošiau maistą, įdaviau į rankas ir pasakiau – važiuok, švęsk, o aš ramiai su vaiku liksiu namie. Tada sukandęs dantis jis išrėžė - „kai pi**iau tau dabar į galvą, jei ne zajavas“. Vidinis demonas niekur nedingo – jis yra ir vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda. Tą akimirką vyras buvo visiškai blaivus, ne pagiringas – nebuvo nieko, kas galėtų pateisinti tokią reakciją. Galiausiai jis išvažiavo, o grįžęs po mano gimtadienio šventimo jau rado tuščius namus ir raštelį, kad pasirodysiu tik tada, kai bus meilė ir pagarba.
Tai vyro frazės pro sukąstus dantis tau, Anna, užteko, kad galutinai nubustum iš iliuzijų sapno ir viską užbaigtum?
Taip. Aš jam buvau suteikusi vienintelį šansą ir tikėjausi, kad jis išnaudos jį. Bet, akivaizdu, kad demonas buvo stipresnis. Galiausiai vyras griebėsi net tokio dalyko, kuris mano akimis žiūrint yra tikrai žemas – siūlė likti meilužiais. Oficialiai skirtis, bet toliau palaikyti intymius santykius. Žadėjo išnuomoti butą, toliau rūpintis vaiku ir reguliariai lankytis. Bet meilužės statusas manęs tikrai nesuviliojo. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad aš viską darau teisingai, nes jis toliau siekė manipuliuoti, kontroliuoti ir naudotis manimi bei jausmais.
Taigi jūs oficialiai išsiskyrėte ir po to prasidėjo, Anna, tavo ėjimas į save? Kaip gyvenai toliau?
Iš tiesų po skyrybų pasidarė labai saldu dūšioje. Pradėjau ieškoti veiklos, kuri teiktų dvasinį malonumą ir būtų lengvai suderinama su mažylio priežiūra. Vienoje parduotuvėje netikėtai aptikau įvairiausių akmenėlių ir aiškiai pajutau, kad tai yra mano sėkmė. Ėmiau gilintis į aksesuarų gamybą, stebėti, kaip juos daro kiti ir bandyti atrasti savo braižą. Po kiek laiko atidariau savo papuošalų parduotuvėlę ir šiandien atvirai sakau, kad darbas su akmenukais padėjo pakeisti savo gyvenimą.
Dabar, Anna, esi laiminga ir rami – turi naują šeimą: mylimą vyrą, dvynukus – taigi jau tris sūnus ir mėgstamą veiklą! Nuo tų skaudžių patirčių prabėgo beveik 11 metų. Ką gali pasakyti toms moterims, kurios vis dar tikisi, kad jų smurtaujantys vyrai gali pasikeisti?
Svarbiausia kiekvienai moteriai pasidaryti aiškias išvadas iš to, kas vyksta jų gyvenime. Ir tų išvadų nepamiršti, net jei po to seka nauji ir gražūs pažadai, kad viskas bus kitaip. Galbūt man greičiau padėti tašką savo istorijoje pavyko dėl skaudžių patirčių vaikystėje. Kai buvau maža, pažadėjau sau, kad niekada vaikams nesakysiu – „pakentėk“. Būtent tokį žodį nuolat girdėdavau, kai siautėdavo tėvas.
Pamačiusi, kaip elgiasi mano pirmas vyras, lengvai galėjau įsivaizduoti ateitį – jis mane muš, sūnus bandys užstoti ir aš sakysiu – ne, vaikeli, nelįsk, pakentėk ir palauk, kol tėtis nustos daužytis. Aš aiškiai pastačiau save į sūnaus poziciją. Maža to, esu suaugusi - pati galiu spręsti, ką leidžiu su savim daryt ir ko ne, bet kas apgins mano vaiko interesus? Kas jį apsaugos ir kokia bus to berniuko vaikystė? Ką jis prisimins?
Aš vis dar labai daug ką prisimenu ir mielai tai norėčiau užmiršti. Dėl to sukūriau uždarą grupę tinkle Facebook – „MES STIPRIOS!!! Smurtui giežtas NE!!!“ Ten buriasi ne tik moterys, patyrusios smurtą, bet ir teisininkai, advokatai, psichologai, kurie gali suteikti kvalifikuotą pagalbą. Taip pat yra žmonių, galinčių laikinai priglausti ar palydėti į policiją. Nuoširdžiai sakau – jei norite pakeisti savo gyvenimą – keiskit! Patikėkit, man nebuvo paprasta, bet aš tai padariau. Jūs irgi galite!
