Prieš 35-erius metus, kovo 20 d., avarijos Jonavos „Azote“ metu žuvo trisdešimtmetis ugniagesys gelbėtojas Henrik Narkevič.
Pasidalino jautriais žodžiais
„Vis dar skauda, – šiandien sako jo našlė Stanislava Narkevič. – Tokių žmonių kaip Henrikas nėra daug. Jis buvo ir labai tvarkingas, ir galvą turėjo, ir sportininkas, ir šeimoje labai geras buvo. Tuo metu jis mokėsi ketvirtajame kurse VISI – dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete. Auginome du vaikus – dvejų su puse metų dukrelę Evitą ir devynerių sūnų Rolandą.“
Rolandas šiuo metu taip pat dirba ugniagesiu gelbėtoju Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 4-ojoje komandoje.
„Ir dėl sūnaus skauda širdį, aš nujaučiu nelaimes. Neseniai paskambinau jam naktį ir paklausiau, kas atsitiko. Jis sako: „Mama, iš kur tu žinai?“ Pasirodo, tą naktį gaisre gyvenamajame name virto kaminas ir jis nukrito nuo kopėčių. Mano širdis žino viską. Kai tik kyla koks nors gaisras Naujojoje Vilnioje, aš jau negyvenu...“
Šiandien Stanislava dar dirba slaugytoja ir laukia anūko, kuris jau pakely... Sako, mylinti savo darbą, bet labai bijanti dėl šiandieninės situacijos Lietuvoje: „Gyvename labai neramiu metu. Bijau karo. Noriu, kad mūsų vaikai ir anūkai gyventų ramybėje.
Mano tėvas buvo kare, aš prašydavau, kad jis man papasakotų apie karą, bet jis tylėdavo. Tik pasakė: „Aš jums linkiu, kad jūs nežinotumėte, kas yra karas.“
