Moteris juokiasi, kad dažnai sunkiausia jai būna ne išvykti gyventi svetur, bet ten pasilikti. Tačiau Portugaliją, kurioje gyvena su šeima, šiandien ji vadina namais, kur užsiima daugybe įvairiausių veiklų.
Galutine stotele tapo Portugalija
Portugalija nebuvo pirmoji užsienio šalis, kurioje E. Žukauskaitei Monteiro teko pagyventi. Pirmasis susipažinimas su užsieniu įvyko dar studijų metais – tuomet ji, Šiaulių universiteto studentė, išvyko į Švediją pusmečiui.
„Vėliau grįžau į Lietuvą tęsti studijų, dar keletą kartų buvau grįžusi į Švediją švedų kalbos kursams ir vasaromis padirbėti“, – prisimena pašnekovė.
Baigus studijas laukė dar vienas nuotykis. Per tarptautinę jaunimo nevyriausybinę ne pelno siekiančią organizaciją pavyko išvykti į Pietų Ameriką ir apsistoti Kolumbijoje, kur tarptautinėje mokykloje mokė anglų kalbos.
„Vėlgi, po metų grįžau į Lietuvą pratęsti studijų, įstojau į žurnalistikos magistrą, per porą metų baigiau studijas ir taip jau susiklostė likimas, kad tuo metu susipažinau su portugalu ir išvykau į Portugaliją“, – šypsosi Ernesta ir sako, kad ji pati – meilės emigrantė.
Apsispręsti išvykti tąkart nebuvo sunku – ji atvirauja, kad visada traukė naujos šalys ir dar nepatirti nuotykiai. Ir buvo įpratusi, kad pasibaigus vienam nuotykiui, laukia kitas, galvoje visada sukosi mintys išvykti pagyventi svetur, bet tik laikinai. Išvykus į Portugaliją, viskas susiklostė kiek kitaip.
„Praėjus dvejiems gyvenimo Vilniuje metams, galvojau, galbūt būtų įdomu kažkur nukeliauti, pagyventi užsienyje. Portugalijoje praėjo dveji metai ir žiūriu, kad kaip ir nėra kaip keliauti, išsikraustyti, gyvenimas tęsiasi čia, sukurta šeima. Taip iš Portugalijos nebeišsikrausčiau“, – juokiasi pašnekovė.
Paklausta, kaip atvykus į svetimą šalį pavyko prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo, kultūros ir būdo, Ernesta tik šypteli, kad, jos įsitikinimu, nėra idealios šalies, kaip ir nėra idealių žmonių.
„Yra etapai, kuriuos reikia praeiti. Pirmaisiais mėnesiais yra žavėjimosi šalimi etapas. Po ateina liūdesio etapas, staiga mums pasidaro liūdna, nes mūsų artimieji ir draugiai yra toli. Iš pradžių žavimės, paskui viskas erzina“, – trumpai apibūdina ji.
Portugalai vis dar nustebina
Ir net prabėgus 16 metų, kai kurie dalykai Portugalijoje ją vis dar stebina. Pavyzdžiui, portugalų vaikai ilgą laiką būna priklausomi nuo tėvų, net šeštokus tėvai parsiveda iš mokyklos ir neleidžia grįžti savarankiškai, nes mano, kad kitaip nesaugu.
Ne pats lengviausias ir portugalų būdas. Jie noriai bendrauja, tačiau į rimtas draugystes per daug nesivelia.
„Su portugalais nėra labai lengva susibičiuliauti. Jie atrodo draugiški ir šilti, bet bendravimas nėra gilus, daugiau paviršutiniškas, nes dauguma jų turi savo vaikystės ir universiteto laikų draugus ir naujas draugystes gana sunkiai pradeda, nes jie jau turi savo draugų ratą“, – pasakoja E. Žukauskaitė Monteiro.
Moteris juokiasi, kad ir lietuviška kalbėjimo maniera portugalams ne visada įtinka, tenka ieškoti būdų, kaip švelniai ir maloniai perteikti net paprasčiausią faktą.
„Mes, lietuviai, esame labai tiesmuki, aštriai ir tiesiai sakome įvairius dalykus. Kartais portugalai, kai girdi mus šnekant lietuviškai, sako, atrodo, kad jūs baratės. Mūsų kalba švelni, bet intonacija dažnai yra šiek tiek aštroka.
Tai man kartais pakiša koją ir, nors Portugalijoje gyvenu jau daug metų, vis dar mokausi, kaip maloniai, neįžeidžiant žmogaus pasakyti, parašyti taip, kad jis nepagalvotų, kad mano nuomonė yra įžeidimas“, – sako Ernesta.
Tačiau net gyvendama toli nuo Lietuvos, ji nepamiršta savo gimtinės: „Nuo labai anksti pasąmonėje turėjau mintį, kad, greičiausiai, gyvensiu užsienyje, bet dirbsiu Lietuvai, darysiu kažką, kas bus susiję ir su užsieniu, ir su Lietuva. Taip viskas ir susiklostė.“
Kalbos atvėrė plačias galimybes
Ernesta sunkiai gali keliais žodžiais įvardinti, kuo užsiima – veiklų spektras itin platus. Prieš kurį laiką, kai dar gyvavo Portugalijos lietuvių bendruomenė, tris kadencijas ji buvo jos pirmininkė, būrė šalyje gyvenančius lietuvius, kurių, vis tik, nėra tiek jau daug.
Šiandieną ji yra laisvai samdoma darbuotoja, lietuviams organizuoja keliones Portugalijoje, be to, organizuoja ir vestuves lietuviams ir mišrioms poroms. Be viso to, tenka pasidarbuoti ir kitose srityse.
Ernesta save gali pristatyti ir kaip mokytoją, ir kaip vertėją. Tiesa, šiuo metu moteris sako daugiausiai vertėjaujanti, o ši veikla atnešė nemažai naujų patirčių.
„Vertimų projektai mane nuveda į labai įdomias veiklas, pavyzdžiui, į San Tomės ir Prinsipės salas, jau kelintą kartą vykstu vertėjauti, susitikti su premjeru, aukštais šalies pareigūnais dėl įvairių projektų.
Teko vertėjauti per futbolo rungtynes, kai Lietuva žaidė prieš Portugaliją Algarvėje. Aišku, varžybos lietuvių komandai baigėsi liūdnai, bet nėra ko tikėtis, kai žaidi prieš Europos čempionus“, – įsimintiniausiais įvykiais dalijasi E. Žukauskaitė Monteiro.
Ne be reikalo įgytas ir žurnalistikos magistro laipsnis – kartais moteriai tenka įsijausti ir į žurnalistės vaidmenį. Pavyzdžiui, 2017-aisiais, Popiežiui atvykus į Fatimą, ir 2018-aisiais, kai „Eurovizija“ vyko Portugalijoje, Ernesta buvo ten ir ruošė išskirtinę medžiagą lietuviams.
Portugalija, sako Ernesta, nėra didelių galimybių šalis, tačiau galimybių čia ji rado begalę. O kur dar svaiginantis grožis, kurį ji ragina pamatyti visus.
Kuo išskirtinė ši šurmuliuojanti šalis, kuo gali nustebinti jos sostinė bei kokiais skoniais ir kvapais ji pasitinka, žiūrėkite jau šį sekmadienį, rugsėjo 11 dieną, 17.20 val. per TV3 televiziją!
