Buvau aš nuėjusi į polikliniką. Nusivilkau paltą rūbinėje, o batai nuo sniego – šlaputėliai, nors ir nutrepsėjau kiek galėdama prie įėjimo.
Čia pat, žiūriu, valytoja valo grindis, o tas kelias, kuriuo man reikia eiti link gydytojo – ką tik švariai nuvalytas.
Bandau stotis ant pirštų galų, neturiu kur dėtis, nes batai šlaputėliai! Ir aš praeidama pro valytoją kukliai sakau jai: „Aš dabar jums nenorėdama pritrepsėsiu eidama, o jūs ką tik išplovėt, atsiprašau labai.“
„Jums tikrai rūpi mano darbas?“
Ji valė su šlapiu skuduru grindis, bet kai pradėjau kalbėti – pakėlė akis ir atsiduso. „Ponia, jūs, turbūt, vienintelė man šitaip esate pasakiusi. Jums tikrai rūpi mano darbas?
Žinokit, kiek čia žmonių praeina pro šiuos koridorius, tai ne tik kad pritrepsi, bet dar ir nusispjauna eidami! Atrodo, kad žmonės specialiai nori pakenkti ir man pridaryti daugiau darbo.“
Pamačiau jos akyse ašaras, jos byrėjo į kaukę kaip pupos. Matėsi, kad žmogus labai pavargęs ir, sakyčiau, sugniuždytas nesibaigiančio darbo ir patyčių.
Kažkaip nejaukiau pasijaučiau, nežinojau, ką toliau sakyti, nebuvo kur dėti akių, nes čia nereikia jokio papildomo mąstymo – kiekvienas darbas yra gerbtinas, o ypač valytojos, kuri kasdien valo tas šlapias ir purvinas nuo sniego grindis.
„Jūsų darbas vertas pagarbos ir linkiu jums sveikatos.“ Kažkaip taip jai sukuždėjau ir ji vėl nusišypsojo.
Sėdėdama prie gydytojo kabineto dar ilgai galvojau, kodėl žmonės taip linkę menkinti vieni kitus? Kodėl kartais ištarti keli gražūs žodžiai suglumina labiau nei įžeidimas prie kurių, atrodo, jau esame įpratę? Juk ištarti ką nors mielo nieko nekainuoja!
Autorius: skaitytoja Ramunė
Šį mėnesį naujienų portalas tv3.lt skelbia skaitytojų konkursą. Turite ką papasakoti? Rašykite mums, o vienam laimingajam mėnesio pabaigoje padovanosime BISSELL SmartClean Advanced siurblį.
Pradėtų labai gerbti.
Suprastų ,kad sunkus ir labai reikalingas darbas.
