Rapolas Tamošiūnas
Kitoks šaltis
Augalų atsparumas šalčiams ir šalnoms – skirtingi dalykai. Net tos pačios rūšies augalai gali ištverti labai žemas žiemos temperatūras, bet nukentėti nuo šalnų ir atvirkščiai.
Šalnos augalams ne tokios pavojingos kaip labai žemos, sausio ir vasario mėnesių, temperatūros. Tačiau vegetacijos metu šalnos augalus daug labiau pažeidžia. Jos daugiau žalos nei šaltis pridaro augalų ramybės periodu. Blogiausia, kad šalnos užklumpa, kai augalai ir žmonės tam būna visiškai nepasirengę. Tačiau net tie augalai, kurių visa išsiskleidusi lapija nušąla, paprastai vėliau sukaupia pakankamai maisto medžiagų ir išskleidžia visus naujus lapus arba tik dalį jų. Vis dėlto pakartotinai išsprogę lapai būna perpus mažesni, per vegetaciją neišaugina arba beveik neišaugina ūglių.
Kai kuriose Lietuvos klimato zonose šalnos būna retesnės (ypač pajūrio lygumoje), o atšiauriausioje Šiaurės Rytų zonoje jos paprastai pasikartoja du tris kartus. Augalus kartais labiau pažeidžia staigus atšilimas po šalnų nei pačios šalnos. Ypač pavojingos šalnos žydėjimo metu. Apsisaugoti nuo jų gali padėti tikslios orų prognozės.
Būtini oro srautai
Šalčiui ir šalnoms visiškai atsparių augalų beveik nėra. Spustelėjus šalčiui nukenčia net miške augantys uosiai, eglės, klevai ar ąžuolai.
Želdynus svarbu planuoti taip, kad želdiniai ir statiniai nestabdytų neigiamos temperatūros oro srautų judėjimo. Kuo greičiau juda neužsilaikydama šalto oro banga, tuo mažiau nukenčia jos judėjimo kelyje augantys augalai. Todėl nuolaidžiame reljefe skersai šlaito nepatartina statyti užtvarų, sodinti didesnių krūmų grupių, eilių, juostų ir gyvatvorių. Kad medžiai nuolaidžiuose šlaituose netrukdytų oro srautams judėti žemyn, rekomenduojama pakelti lajas, formuoti ne žemesnį kaip 2 m aukščio bešakį kamieną. Pietiniai šlaitai gauna daugiau saulės, todėl yra šiltesni, juose anksčiau nutirpsta sniegas, anksčiau prasideda augalų vegetacija, todėl šalnos padaro daugiau žalos. Nuo pavasario šalnų labiau nukenčia anksti pradedantys vegetuoti augalai, o nuo ankstyvų rudens šalnų – augalai, kurių vegetacijos periodas gana ilgas.
Rudenį reikia drėgmės
Atsparumas šalnoms ir šalčiams labai priklauso nuo kritulių kiekio rudenį, ypač rugsėjo mėnesį. Kai itin sausa, augalus būtina laistyti. Geriau šalnas ištveria augalai, prieš naktį gausiai palaistyti, nes iš gilesnių sluoksnių kapiliarais kylanti drėgmė būna šiltesnė už greitai atvėstantį paviršinį žemės sluoksnį. Šalnos labiau pažeidžia augalus, augančius dirvoje, kurioje yra pakankamai azoto, o jei dirvoje netrūksta fosforo, jie būna atsparesni šalnoms. Todėl fosforo ir ypač kalio trąšomis augalus rekomenduojama tręšti gresiant šalnoms, o azoto – jų pavojui praėjus.
Padės ir dūmai
Neaukštus augalus nuo šalnų galima apsaugoti pridengus daržo plėvele arba net kartonu. Šalnų naktimis daug kas uždega laužus, į kuriuos meta nupjautą žolę, kad būtų daugiau dūmų, įžiebia pakuras kibiruose arba naudoja specialias dūmyklas, kad nevėjuotu oru dūmai sušildytų orą aplink augalus. Kylant saulei, dūmai pridengia juos nuo spindulių ir pavojingos staigios kaitros. Nuo silpnų, kartais net nuo trumpų vidutinių šalnų augalus galima apsaugoti apipurškiant vandeniu. Tuomet šaltis ledu paverčia paviršinį vandenį nepažeisdamas lapų, metūglių ir pumpurų. Ne vienas patyręs sodininkas, gresiant šalnoms, palieka per naktį veikiančius purkštukus. Labai svarbu, kad dulksna sode būtų saulei tekant, nes augalus pažeidžia kaitrūs saulės spinduliai, kurie išgarina drėgmę. Norint apsaugoti augalus nuo šalnų galima naudoti ir specialius tirpalus.
Pražūtingi spinduliai
Apsaugoti nuo šalnų augalus gali padėti tinkamas mikroklimatas pažemėje. Introdukuotiems augalams jį siekiama švelninti sodinant aukštesnių medžių ir krūmų priedangas. Jos iš rytų pusės temperatūrą naktį sušvelnina 1–2 laipsniais, o dieną ten, kur yra priedangos, būna 2–4 laipsniais vėsiau. Taip augalai po lajomis saugomi nuo kaitrių rytmetinių saulės spindulių, kurie po šalnų gali būti pražūtingi. Daigynėlių dirvožemis būna šiltesnis, kai paviršius mulčiuojamas juodu durpžemiu.
