Vietoj buvusio knygyno Laisvės gatvėje dabar — amerikietiškasis greito maisto restoranas „Mc Donald's“. Knygas lentynose pakeitė mėsainiai. Tokių virsmų Rygoje matysime dar ne vieną.
Kiek išsukame į jaukią Valnu iela (Pylimų gatvę) gatvelę. „Cum Deo“ (Dievo ausis) — rodo užrašą aukštai ant fasado A. Juozaitis. Į dar sovietmečiu čia veikusią kavinę rinkdavosi meno žmonės, diskutuodavo gurkšnodavę kavą už 8 kapeikas. Šioje kavinukėje, dar pravardžiuotoje “Pas ožį“, rinkdavosi pirmieji hipiai.
„Kavinės filialas buvo įkurtas rusų pravoslavų sobore — altoriaus vietoje. Ten jau tikrai Dievo ausis“, — pašmaikštauja A. Juozaitis.
Pylimų gatvės pabaigą remia Parako bokštas (Pulvertornis), vienas iš Rygos miesto gynybinių įtvirtinimų. Jame nuo 1919 metų veikia Latvijos karo muziejus. Jo lankymas — nemokamas.
Į senąjį miestą traukiame buvusia linksmybių ir nuodėmių gatve — Kalku iela (Kalkių gatvė). Ir dabar viena prie kitos susibėgusios kavinės, kazino, barai, viešbučiai. Muzika persipina su maisto kvapais, čia latvių herojaus Lačplėsio vardas plevėsuoja ant alaus reklamų.
Vienoje iš Kalkių gatvės kavinukių 1896 metais gegužės 28 dieną įvyko pirmasis Rygoje kino seansas. Netrukus kino banga nuošė ir į Vilnių.
Žvelgiant per Livu aikštę dešinėn — ant „Katės namo“ bokšto stogo smailės nugarą išrietęs tvirtai stovi katinas, akių nenuleidžiantis nuo buvusios Mažosios gildijos pastato.
Teatro ir muzikos žaismė
Ties Livu aikšte, eklektikos stiliaus pastatas kairėje — Rygos rusų dramos teatras, jo istorija nukelia į 1883 metus. Šiandienis Rusų dramos teatras pavadintas M. Čechovo vardu.
„XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Rygos teatrinis gyvenimas praturtėjo Michailo Čechovo pastatymais, kuris ir mūsų Kaune gerokai padirbėjo“, — į teatro istoriją įsuka A. Juozaitis.
Įkišame nosį į R. Vagnerio gatvelę. Čia — Rygos teatro pradžia: 1782 metais Otas Hermanas fon Fytinghofas įkūrė provincijos teatrą. Dabar šiame name įsikūrusi Nacionalinės filharmonijos Mažoji salė.
Gatvė Richardo Vagnerio vardu pavadinta neatsitiktinai: maestro dvejus metus Rygoje gyveno, dirbo kapelmeisteriu, dirigavo pastatymams ir koncertams. Kol ir Rygoje jį pričiupo kreditoriai.
Lentelė ant pastato sienos liudija: čia koncertavo Ferencas Listas (1842), Klara Vyka-Šūmanė (1844), Antonas Rubinšteinas (1844) ir Hektoras Berliozas (1847), Rygoje dirigavęs savo operą „Fausto pasmerkimas“.
Kur žvalgosi aukso gaidys
Dairantis į senąją architektūrą, galvoje kirba klausimas: koks stebuklas išsaugojo miestą nesugriautą?
„1944 metais vokiečius išmušė du raudonosios armijos Pabaltijo frontai, gerai pasirengę šturmui gavę įsakymą negriauti miesto. Kautasi šalia Dauguvos, ugnies židinių nebuvo nei senamiestyje, nei jugendo stiliaus naujamiestyje. Raudonoji armija Vermachtą iš miesto išspaudė kaip kauliuką iš vyšnios Kuržemės link. Griuvėsius 1941 metais paliko tik puolanti vokiečių artilerija: sugriauti Juodgalvių namai, Šv. Petro bažnyčia, merija, Dauguvos pakrantė“, — sako A. Juozaitis.
Į aukštą Rygos dangų šauna bažnyčių smailės. Auksiniu gaidžiu mojuoja Šv. Petro bažnyčios bokštas.
Pirmą kartą kumeliuko dydžio gaidys ant 136 metrų smailės užmautas 1491 metais. Ant tokio gaidžio joti galėtum. Šiame bokšte buvo įtaisytas ir pirmasis miesto laikrodis — 1396 metais.
Per 1941-ųjų Petrines, birželio 29 dieną, medinis bokštas griuvo, su žeme sumaišydamas pusę Rotušės aikštės. Įtikinamiausia versija, teigia A. Juozaitis, kad bokštą apšaudė vokiečių brigada, įtarusi, kad jame yra rusų stebėjimo postas. Medinis bokštas įsiplieskė akimirksniu, virsdamas liepsnos stulpu.
Trisdešimt metų po karo bokšto vietoje žiojėjo nejauki tuštuma. Aštuntajame dešimtmetyje bokštas atstatytas: su liftu, apžvalgos aikštele. Sumokėjus 3 latus, atsiveria Rygos gatvių labirintai.
Gaidys, iš naujo paauksuotas, dabar žvalgosi iš 123 metrų aukščio.
Aikštės magija
„Tarybiniais metais čia buvo skersvėjų pagairė, plevendavo suknelės, lietpalčiai“, — šypsosi A. Juozaitis, einant link Rotušės aikštės. Dešinėje — atstatyta merija, jai grąžintas istorinis fasadas.
Dabar jau tik įsivaizduojamame name, stovėjusiame prieš Juodgalvių namus, 1781 metais buvo atspausdintas lietuvių kilmės vokiečio, gyvenusio Karaliaučiuje, Imanuelio Kanto pirmasis didysis veikalas „Grynojo proto kritika“.
Trys, du, vienas — ir prieš akis, senamiesčio širdyje, atsiveria gražuolė aikštė: nuo pamatų atstatyti puošnūs, prabanga tviskantys Juodgalvių (nevedusių pirklių gildijos) namai, senoji rotušė, miesto globėjo Rolando skulptūra, Latvijos okupacijos muziejus ir — turistų klegesys.
„Aikštė dabar — butaforinių viduramžių, agresyvaus socializmo ir saldaus kapitalizmo susitikimo vieta“, — apibendrina A. Juozaitis.
Ant Juodagalvių namų aukso raidėmis įrašytos dvi pradžios: 1334— 1999 metai. Sugriauti 1941 metais, atstatyti ant senųjų pamatų.
Nuo dešinės Juodgalvių namų vartų pusės žvelgia šventasis Mauricijus — juodaodis, globojantis viengungius katalikus prekeivius.
Aikštės grindinyje ženklas su įrašais keliomis kalbomis grindinyje liudija, kad čia 1510 metais stovėjo pirmoji Europoje Kalėdinė eglutė. „Latviai mėgsta didžiuotis esą pirmieji, bet šią kalėdinę garbę iš jų gviešiasi estai, sakydami, kad jie eglutę papuošė dar anksčiau“, — šypsosi A. Juozaitis.
Pasikeitimai
Greta puošniųjų Juodgalvių namų — neišvaizdus, pilkas pastatas.
Tarybiniais laikais čia buvo šlovinami Raudonieji Latvijos šauliai. Laikai ir ekspozicija apsivertė aukštyn kojomis. Dabar čia — Latvijos okupacijos muziejus.
Dviejų aukštų ekspozicijoje — Stalino ir Hitlerio nusikaltimų liudijimai: XX amžiaus antroje pusėje Latvija neteko 550 000 gyventojų.
Šis muziejus, kaip ir Latvijos karo muziejus, nemokamas.
Nuo aikštės matosi paminklas, skirtas Raudoniesiems Latvijos šauliams: trys raudoni granitiniai šauliai žvelgia į Dauguvą. Atgimimo metais nenugriautas, tik ankstesnysis užrašas „Raudonieji Latvijos šauliai“ patrumpintas į “Latvijos šauliai“ — “Latviešu strelnieki“. Bet žvaigždės liko ant kokardų.
„Latviai išgelbėjo komunizmą, jų revoliucijos ir pilietinio Rusijos karo metu buvo 30 tūkstančių“, — istoriją primena A. Juozaitis.
Kyla Šviesos pilis
Už Dauguvos kyla naujas pastatas — pasaulinio garso latvių architekto Gunaro Birkerto dovanai suprojektuota „Gaismas pils“ (“Šviesos pilis„ ) Nacionalinė biblioteka.
„Gaismas pils“ vardu ataidi vieno iškiliausių latvių romantizmo poetų, tautinio atgimimo idėjos pradininko Auseklio (tikrasis vardas Mikelis Kruogzemis) herojinė baladė. Primena pilis, pastebi A. Juozaitis, mūsų Jono Biliūno “Laimės žiburį“.
Dabartinė Nacionalinė biblioteka (Krišjanio Barono gatvėje, 14) — vargo bitė. Nuolatinis bibliotekos skaitytojas A. Juozaitis primena neseną istoriją: prieš metus pagrindinėje Latvijos nacionalinės bibliotekos knygų saugykloje, dėl drėgmės įlūžus grindims, per kelis tūkstančius knygų sugriuvo į požeminį aukštą ir atsidūrė vandenyje.
Studentams paskutinėmis akimirkomis prieš egzaminus riesta: biblioteka nedirba sekmadieniais ir pirmadieniais.
