Į Indiją Eveliną Vilčinskaitę atvedė ne turistiniai tikslai, o mokslai. Indologiją studijuojanti mergina, vos atvykusi į šią šalį pasijuto lyg susitikusi su labai seniai pažįstamu žmogumi. Evelina tęsia savo pasakojimą apie savo klajones po Indiją, rašo Kelionių manija.
Vos išaušus Naujiesiems metams turėjai progą bent trumpai pabūti turiste ir pakeliauti po Indiją. Kuo ypatingi šalies pietūs?
Pirmasis metų mėnuo buvo įprasmintas su kuprine ant pečių brėžiant ryškią liniją vakarine pakrante nuo mažiausios Indijos valstijos Goa, link piečiausio šalies taško – Kanjakumario, Tamil Nade.
Kelionės pradžioje teko patvirtinti taisyklę, kad kuo daugiau apie tą vietą girdėjai, tuo didesnė galimybė ja nusivilti. Būtent su Goa taip ir atsitiko – karščiausias turistų taškas, hipių „meka“ arba tiesiog laisvės bei nerūpestingo gyvenimo simbolis ir liko simboliu. Per tirštą turistų iš viso pasaulio rūką buvo sunku įžvelgti tikrąjį Goa veidą, o nuo tokios turistinės Indijos, adaptuotos nušvitimo beieškantiems eurocentrikams, darėsi daugiau graudu nei įdomu.
Tačiau maloniai nustebino Kerala – vietinių išdidžiai tituluojama „God’s Own Country“ (liet. Paties Dievo žemė). Gamta ten nuostabi: virš debesų pakibusios žaliausios arbatos plantacijos Kalpetoje, šviežiausia žuvis iš čia pat užmetamų ir traukiamų tinklų Kočyje, svaiginanti prieskonių gausybė Munare, ramus vandens teliuškavimas kanoja besiiriant siaurais Alapužos džiunglių kanalais, saulėlydžiai sėdint ant Varkalos paplūdimio uolų, bandymai tramdyti bangas prie Kovalam rifo, niekados nemieganti Keralos sostinė, greitakalbę primenančiu pavadinimu Tiruvanantapuramas ir galiausiai, piečiausias Indijos taškas – Kanjakumaris, kur iš skirtingų pusių susitinka Bengalijos įlankos, Indijos vandenyno ir Arabijos jūros vandenys. Ir tai tik akimirkos to, kas mane pakerėjo ir atėmė žadą.
Indijos pietūs nuo šiaurinės dalies skiriasi kardinaliai – pradedant žaliuojančia gamta, tropiniu klimatu, daug aštresniu ir įvairesniu maistu, baigiant kalba, šiltesniais žmonėmis, aukštesniu jų išsilavinimo lygiu, sąlygine švara ir saugumu, ypač jei kalbame apie moteris. Galbūt tai kolonialistų ir krikščionių misionierių palikimas, tačiau keliaujant nereikia užmiršti, kad tai vis dar Indija, ji vis dar gali nustebinti ir ne visada maloniai.
Be tradicinių patarimų keliaujantiems, pasakysiu vieną esminį – išmokite važiuoti motociklu ar bent motoroleriu. Pietuose tai – susisiekimo priemonė Nr.1 ne tik vietiniams, bet ir turistams!
Keliavai įvairiomis transporto priemonėmis. Kuri iš jų buvo didžiausias iššūkis?
Mano kelioninis kilometrų skaitiklis jau skaičiuoja šeštą tūkstantį kilometrų traukiniuose, verčiasi į antrą tūkstantį autobusuose ir turbūt stringa nuo nesuskaičiuojamų valandų rikšose. Jau vien nuspręsti keliauti po Indiją yra iššūkis!
Bet, žinoma, Indijos traukiniai nusipelnė šlovinančios odės ir apie keliones bei nuotykius juose vertėtų parašyti ne vieną lentyną knygų. Jei važiavai indiškame traukinyje, gali būti tikras, kad prisilietei prie tikrosios Indijos gyvenimo. Traukiniai yra tarsi savotiška socialinė institucija, kurioje verda savitas gyvenimas, galioja kitokios taisyklės. Ir tikrai neperdėčiau sakydama, kad tos akimirkos vagone labai dažnai prilygsta kelionei į kosmosą. (Juokiasi.)
Ar buvo sunku susiplanuoti kelionę? Juk mes taip įpratę prie tvarkaraščių, kuriais gali pasikliauti šimtu procentų.
Mums, pripratusiems prie laiko vertės ir tvarkaraščio tikslumo, laukti nuolatos vėluojančių arba visai neatvykstančių traukinių, yra baisiai sunku, bet kai trečias, penktas, dešimtas traukinys vėluoja ne mažiau nei 2 valandas, o kartais ir visą pusdienį, tiesiog įsigyveni ir priimi tai kaip normalų reiškinį. Ir pagaliau įsėdus į dvi paras važiuojantį traukinį išmoksti be vargo susirasti savo vietą, išprašyti ten jau įsitaisiusius vietinius, užsiropšti į gultą palubėje ir nepabusti ankstyvą rytą, pasigirdus pirmiesiems pardavėjų šūksniams „garam garam chaj, garam garam samose“ (liet. Karšta arbata, karštos samosos).
Keliaujant buvo visko – teko ir bėgti į traukinį, ir iššokti iš jau važiuojančio, stovėti tarpduryje ir klausinėti viso vagono, ar tai tikrai mūsų stotelė, kai aplink tik plyni laukai. Bet, traukiniai, kaip transporto priemonė, Indijoje tikras išsigelbėjimas, kai reikia nuvažiuoti ne vieną tūkstantį kilometrų.
Tiesa, pietuose daugiausiai keliavome autobusais, kurių stengiamės vengti šiaurėje, viskas dėl saugumo. Kai atstumai nėra dideli, o kelionė stipriai neapribota laiko, autobusai yra pati paprasčiausia ir, žinoma, pigiausia alternatyva traukiniams ar rikšoms. Kodėl kalbu apie laiko neapibrėžtumą? Nes juk visai normalu, kad pakliuvus į kamštį kelyje, vairuotojas nusprendžia važiuoti aplinkkeliu, vedančiu džiunglių keliukais, ir taip kelionę užtęsti bent pora valandų. Ir tai ne išimtis, o taisyklė.
Tikra tiesa, kad čia su kelionės detalių dėliojimu yra viskas kitaip. Ir nebūtinai dėl nuolatos vėluojančio transporto. Planuojant kelionę Indijoje reikia nusiteikti aukoti miegą, laiką arba pinigus. O dažniausiai viską kartu. Tai neįsivaizduojamai didelė šalis, kiekviena jos vieta turi savo niuansus, kurių negali numatyti. Jei galvoji, kad kažkurioje vietoje praleisi dvi dienas, pasižymėk dar dvi atsargai.
Jei galvoji, kad spėsi į naktinį traukinį, ryte jau judėk stoties link. Man, mėgstančiai viską planuoti, teko išmokti nežiūrėti į laikrodį, kalendorių ir tenkintis tik preliminariais maršruto rėmais. Žinau, kur noriu nukeliauti, bet nežinau, kada ten būsiu – gal šiandien, o gal poryt. Kelionės Indijoje išmoko į viską žvelgti paprasčiau, apsispręsti greičiau, nepergyventi dėl smulkmenų ir vertinti viską, ką tuo metu turi – švarų vandenį, skanų maistą, valandėlę komforto ar tiesiog malonų vaizdą prieš akis.
Ar kelionės metu buvo saugu? Vis dažniau per žinias girdime apie išprievartavimus, nuo kurių neapsaugotos net turistės.
Viena karščiausių ir populiariausių socialinių diskusijų tiek Vakaruose, tiek pačioje Indijoje yra susijusi su moterų problemomis. Apie jas kalbėti galima iš įvairių perspektyvų, ieškoti priežasčių istorijoje, tradicijoje, hierarchinio visuomenės susiskirstymo modelyje, bet tą iš esmės pakeisti labai abeju, ar pavyktų. Žinoma, Indija nuo nepriklausomybės atgavimo žengė milžinišką žingsnį socialinių reformų srityje, tačiau joms galutinai įtvirtinti reikia ilgo laiko, o svarbiausia – permainų kiekvieno mąstysenoje. Kalbėti galima ir reikia, bet žodžiai be veiksmų nieko nereiškia.
Nesileidžiant į ilgas diskusijas apie moters padėtį Indijoje, į klausimą „Ar saugu?“ atsakyčiau labai trumpai – saugu yra tiek, kiek pats nori, kad būtų. Tikrai neperdedu sakydama, kad daugiau nei du trečdaliai turistų, visai nesąmoningai, o kartais prisidengę nuotykių ieškojimu, patys susikuria pavojingas situacijas. Taip, mes skaitome antraštes laikraščiuose „Indijos gatvėje išprievartauta turistė“ ir galvojame, kokią besielių ir moraliai degradavusių žmonių tautą ši žemė nešioja.
Bet po kiekviena antrašte slypi šiek tiek daugiau, nei mes norime matyti. O jei į tą antraštę pridėsime šiek tiek detalių, pavyzdžiui, „Vidurnaktį priemiesčio gatvėje buvo išprievartauta turistė, kuri nepaklausė patarimų neiti vienai į gatvę mūvint trumpą sijoną ir su gilia iškirpte, ir nusprendė apžiūrėti naktinį Indijos gyvenimą įsėdusi į pirmą pasitaikiusį taksi, kurio vairuotojas dar ir pridūrė, kad ji pati gražiausia moteris pasaulyje”. Ar gi situacija netaps šiek tiek aiškesnė?
Man pikta ir liūdna klausytis čia atvykusių turisčių verkšlenimų, kad visi į jas žiūri, visi jas nori paliesti ar bent nufotografuoti. Taip, jie tai daro nuolatos – baltos odos kultas čia ypač įsišaknijęs, žmonės iš vakarų jiems yra turto ir galios sinonimas. Bet man atrodo kvaila kaltinti aplinką, jei pats nesiimi priemonių apsisaugoti nuo galimos reakcijos iš aplinkos. Jei galima išvengti smalsių žvilgsnių į trumpo sijono atidengtas kojas, užsidedant šiek tiek ilgesnį, kodėl to nepadaryti? Jei galima grįžti namo dar nesutemus, kodėl gi negrįžti? Sakysite, kas nerizikuoja, tas negeria šampano? Patikinsiu, kad Indijoje rizika neverta šampano kainos.
Aš neteisinu nei vienos situacijos, kur buvo naudojama prievarta, nes pati kiekvieną dieną akis į akį susiduriu su faktu, kad Indija nėra saugiausia vieta pasaulyje, tačiau juk laivams uoste taip pat saugiausia, bet ne dėl to jie buvo pastatyti. Prieš žengiant pažinimo žingsnį į kitą kultūrą reikia įsisąmoninti, kad jei ignoruosime kultūrinius skirtumus, jie gali tapti destruktyvūs. Reikia išmokti vesti dialogą tarp dviejų kultūrų, ir pirmiausiai nusibrėžti ribas sau, o tik tada jų reikalauti iš aplinkos. Niekas nevyksta be priežasties. Net Indijoje.
Užbaikime pokalbį linksmesne tema ir pakalbėkime apie artimiausius tavo kelionių planus. Kurią vietą Indijoje dar nori aplankyti?
Artimiausios kelionės tikslas – Himalajai, nes savo metus Indijoje planuoju užbaigti kopdama į kalnus. Galbūt šį kartą dar ne į aukščiausią viršūnę, bet pakankamai aukštai, kad galėčiau į visą savo laiką, praleistą čia, pažvelgti šiek tiek pasistiebus, pabėgus nuo šurmuliuojančių gatvių ir svaiginančio nepastovumo.
O kelionių sąrašas Indijoje yra toks pats didelis, kaip ir pati šalis. Jau visai greitai teks grįžti į Lietuvą ir dar daug kas liks nepamatyta, neparagauta ir nepačiupinėta, bet tik šiam kartui. Esu tikra, kad Indijos užteks dar keliems gyvenimams, nes tai vieta, kurioje visada jausiuosi laukiama, vieta, į kurią norėsiu grįžti. Bet ant Indijos savo kelionių žemėlapyje nepadėsiu varnelės tol, kol užtikrintai negalėsiu atsakyti į klausimą „Tai kokia gi ta Indija?“, kol negalėsiu papasakoti pačią Indiją, o ne apie Indiją. (Šypsosi.)
