Pietų Korėja lietuviams tebėra egzotiška šalis ir ne taip jau daug turistų ryžtasi ją aplakyti. Keliauti mėgstanti Jurgita Stasiukaitytė į šią šalį atvyko studijuoti pagal tarptautinę studijų mainų programą. Ekonomikos mokslus kremtanti mergina noriai sutiko su naujienų portalo „Balsas.lt“ skaitytojais pasidalyti savo įspūdžiais apie šią šalį.
Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į P. Korėją?
Didžiausią įspūdį paliko nuostabaus grožio Korėjos gamta: visur driekiasi kalnai, švarios žydros upės, net ir didmiesčiuose žaliuojantys vešlūs parkai. Negaliu nepaminėti ir pasikeitusio klimato. Man atvykus tvyrojo saulėtojo sezono karštis – dienos metu laikėsi 30-34 laipsnių karštis, oras buvo drėgnas. Taip pat į akis krito miesto šurmulys: dieną–naktį dirbančios parduotuvės, dangoraižiai, ryškiomis spalvomis šviečiančios vitrinos, aibės reklamų, nemokamos lauko sporto aikštelės, miniomis vaikščiojantys ir skėčiais nuo saulės besisaugojantys žmonės, visur tvyrantis maisto kvapas ir itin efektyvus viešasis transportas.
Ar per pirmąsias dienas šioje šalyje teko išgyventi kultūrinį šoką?
Pačiai buvo keista, bet didelio kultūrinio šoko nepatyriau. Tikriausiai lengvai adaptacijai turėjo įtakos Vokietijoje sutiktos ir pozityviai nuteikusios korėjietės studentės, šiltas priėmimas, saugumo jausmas.
Gal prieš vykdama į P. Korėją girdėjai kokių nors stereotipų apie šią šalį, kurie pasitvirtino arba ne? Ar turėjai kokį pačios susikurtą šios šalies vaizdą?
Atvirai kalbant, prieš atvykdama girdėjau nemažai įvairių stereotipų apie šią šalį. Dalis jų pasitvirtino, dalis – ne. Teko girdėti, kad P. Korėjos žmonės yra linkę leisti laiką savose kompanijose, o elgesys su svetimtaučiais yra pagrįstas faktu, kad tu esi užsienietis.
Iš dalies, galiu šį stereotipą patvirtinti, nes korėjiečiai – pakankamai uždari, mandagūs, retai kada puls pirmi bendrauti su užsieniečiais, kažko klausinėti ar pasakoti apie save. Korėja – grupinės kultūros šalis, nors, žinoma, kartais pasitaiko atvejų, kai sėdint parke prieina koks korėjietis ir pradeda domėtis, iš kur esu atvykusi, ką čia veikiu ir t.t. Bet už to dažniausiai slypi ne tai, kad jam tikrai įdomu apie mane ką nors sužinoti, bet norėjimas pasitikrinti savo anglų kalbos įgūdžius.
Teko girdėti, kad korėjiečių anglų kalbos žinios yra žemo lygio. Deja, bet šis stereotipas pasitvirtino jau pačią pirmą atvykimo dieną. Pastebėjau, kad vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės labai retai šneka angliškai, o jaunesni, nors ir stengiasi, mokosi šią kalbą nuo pat mažų dienų, bet dažniausiai neturi galimybių jos pasipraktikuoti, todėl angliškai kalba pakankamai sunkiai. Tiesa, universitete teko sutikti ir tokių studentų, kurių anglų kalbos žinios yra nepriekaištingos. Dažniausiai tai yra tie studentai, kurie buvo sudalyvavę mainų programose JAV arba studijavę Jungtinės Karalystės universitetuose.
Prieš išvykstant teko girdėti, kad korėjiečių maistas yra labai aštrus. Šis stereotipas taip pat pasitvirtino, nors tai labai sąlyginis dalykas, priklausantis nuo to, ką, kur ir kiek valgai. Kartais prieš patiekdami maistą restorane darbuotojai pasiteirauja, su kokiu padažu nortum valgyti – aštriu, vidutinio aštrumo ar neaštriu. Kadangi gyvendama Lietuvoje niekada nevalgydavau aštraus maisto, tai dažniausiai renkuosi neaštrų padažą, kuris vis tiek man būna pakankamai aštrus.
Mintyse buvau susikūrusi vaizdą, kad Pietų Korėja – labai maža, tačiau stipri šalis, turinti įspūdingą kraštovaizdį, išsvystytą naujųjų technologijų pramonę, žmonės darbštūs, malonūs, panašūs tiek šukuosenomis, tiek aprangos stiliumi.
Kokie kultūriniai skirtumai pirmiausiai krenta į akis P. Korėjoje viešinčiam europiečiui?
Bendravimo ir mandagumo normos, hierarchijos svarba visuomenėje. Juntama svarbi religijų įtaka: stengiamasi laikytis harmonijos, neišsišokti, paklusti, rūpintis vyresniais. Korėjiečiams amžius – labai svarbus rodiklis. Jie jau pokalbio pradžioje stengiasi paklausti, kiek tau metų, nes tai daro įtaką tolimesniam bendravimui, t.y. nurodo, kokiu lygiu su tavimi bendrauti. Ne kartą teko matyti, kaip gatvėje susitikę dėstytoją, korėjiečiai pasilenkia žemyn, šitaip išreikšdami jam pagarbą.
Korėjoje visi įpratę viskuo dalintis. Kiekvienos vakarienės metu yra arba atnešamas vienas patiekalas su daugybe papildomų užkandžių, arba kiekvienam žmogui atskiras patiekalas ir bendri užkandžiai.
Praleidusi pora mėnesių pastebėjau, kad korėjiečiai daug mokosi, dirba, (jų suvokimu, norint užimti aukštą socialinę padėtį, būti turtingu, būtina daug dirbti ir dėti pastangų; šį bruožą lėmė Konfucijaus mokymas, kurį tauta gerbė per visą istoriją), propaguoja sveiką gyvenimo būdą, labai prižiūri savo išvaizdą ir daug šypsosi. Nėra jokios maudymosi ar deginimosi kultūros, nes jie visi žūtbūt stengiasi apsaugoti savo odą nuo saulės.
Buvau sužavėta, kai pirmą kartą pamačiau, jog žmonės belaukdami autobuso ar traukinio išsirikiuoja ir į jį sulipa vienas po kito eilute. Taip pat Korėjoje yra labai žemi vagysčių ir kitokių nusikaltimų rodikliai. Teko girdėti, kad žmonės retai kada būdami namuose rakina duris ir labai pasitiki kaimynais.
Harmonijos svarba. Korėjiečiai yra linkę kaip įmanydami vengti bet kokių konfliktų ir palaikyti šiltus santykius su visais ir visada.
Ar P. Korėjos žmonės svetingi? Kaip reaguoja į kitataučius?
Iš tiesų, korėjiečiai – labai svetingi, rūpestingi žmonės. Jų svetingumu turėjau progą įsitikinti dar gyvendama Vokietijoje. Jei jau užsukdavau pas korėjietes į svečius, tai jos iš karto pasiūlydavo arbatos, sausainių, saldainių, ateidamos į mano kambarį visuomet atsinešdavo lauktuvių.
Kas kartą užsukusi į kosmetikos parduotuvę, išeinu su pilnu krepšeliu įvairiausių mėginukų, o jei ką nors perku – tai kartais korėjiečiai pritaiko ir papildomą nuolaidą. Yra pasitaikę atvejų, kai einant gatvėje žmonės pasiūlydavo vaisių, ryžių torto ar kokių nors suvenyrų. Tai visuomet labai maloniai nustebina.
Jaunimas tarpusavyje bendrauja šiltai, santykiai su draugais yra labai artimi. Man vis dar keista stebėti, kaip vienas su kitu bendrauja vaikinai. Čia įprasta draugiškumą rodyti apsikabinimais ar kitokiais prisilietimais. Tik santykiuose su ką tik sutiktais žmonėmis arba užsieniečiais yra palaikomas didesnis atstumas.
Gal esama kokių nors panašumų tarp Lietuvos ir P. Korėjos? Kokie patys didžiausi skirtumai?
Nepaisant didelio P. Korėją ir Lietuvą skiriančio atstumo, turime nemažai panašumų. Šalys panašios savo istorija, kelione demokratijos link, patirtais sunkumais. Tiek Lietuva, tiek P. Korėja XX a. pab. turėjo atsistoti ant kojų tiek politiškai, tiek ekonomiškai, tiek technologijų srityje. Panašus ir tarpusavio bendravimas. Žmonės – šilti, draugiški, prieraišūs.
Didžiausi skirtumai, žvelgiant mano akimis, slypi mityboje ir įsitraukime į naudojimąsi naujosiomis technologijomis. Čia visi, tiek seni, tiek jauni žmonės įpratę naudotis internetu, išmaniaisiais telefonais, tad kai paklausta atsakydavau, jog aš jo neturiu ir naudoju paprastą, netgi nespalvotą telefoną, ne kartą buvau palydėta žvilgsniu pilnu nuostabos.
