Pirma į galvą šovusi mintis – negi viskas įvyko taip greitai? Bet ta mintis netrukus pasitraukia – užleidžia vietą lavinai prisiminimų, kiek pamatyta, patirta, atrasta ir prarasta. Ir tuomet vėl dairaisi aplinkui ir matai, kad artėjant prie Santiago de Compostela miesto Kelias neatpažįstamai pasikeičia…
„Milijonai“ žmonių
Likus vos šimtui kilometrų iki prancūziškojo kelio pabaigą žyminčio Santiago de Compostela arba gyvybės miesto, sunku suvokti, kas darosi Kelyje. Tu atsiduri minioje – tiesiogine prasme. Pėsčiomis piligriminiu keliu užtenka nueiti 100 kilometrų, kad gautum oficialų dokumentą arba sertifikatą, įrodantį, kad „įveikei Kelią“. Ir tai, pasirodo, yra daugelio paskutiniame kilometrų šimtuke sutinkamų keliautojų tikslas.
Jei anksčiau eidamos valandų valandas nesutikdavome nė gyvos dvasios, tai dabar, tiesą sakant, visiškai nebeliko ramybės. Aplink mus ir kartu su mumis žygiuoja šeimos su vaikais, paauglių grupės, idealiai surikiuotos senjorų komandos… Vietiniai ir jų gyvenimo būdas prasmenga turistiniame šurmulyje - visur rikiuojasi suvenyrų parduotuvėlės, prekeiviai tiesiog pakelėje siūlo marškinėlius „Aš piligrimas“ ar įvairių šalių vėliavomis išmargintas kriaukles.
Labai stengiamės neburbėti, bet toks noras viduje labai stiprus. Kodėl? Ar todėl, kad nuėjome daugiau ir jaučiamės tikresnės piligrimės? O gal todėl, kad esame pavargusios? Atsakinėjant į tokius klausimus sau pačioms tenka pripažinti, kad nuėjus daugiau nei 700 kilometrų ir staiga atsidūrus turistinėje aplinkoje mums labai trūksta ramybės ir jau prisijaukinto ispaniškumo.
Tik dabar iki galo suprantame, kad ne veltui patyrę piligrimai kelionės pradžioje mus gąsdino turistaujančiais piligrimais arba turigrinais. Tuomet buvo juokinga ir nesinorėjo tikėti, kad galime dėl jų susierzinti. O dabar belieka pripažinti, kad tai tiesiog ėmė ir nejučia įvyko.
Pričiupus save taip mąstant reikia susiimti ir prisiminti, kaip Kelyje mokėmės pakantumo ir sau, ir visokiausioms ispaniškoms situacijoms.
Gyvybės miestas Santiago de Compostela
Kai eini pėsčiomis penkias savaites, atrodo, kad Kelias niekada nesibaigs. Asmeniniai skaičiavimai ir net akmeniniai pakelės stulpeliai su kilometrų skaičiumi nepadeda suvokti, kad žygio pabaiga yra jau tikrai arti. Ir staiga prieš save pamatai kelio ženklą, žymintį miesto ribą – Santiago de Compostela arba vadinamojo gyvybės miesto ribą. Tuo momentu jau nieko nebegalvojam ir kartu su didžiuliu piligrimų srautu judame iki pačios miesto širdies – katedros. Ir štai mes čia, kur baigiasi Kelias.
„Atėjom. Baigta. Mes tikrai viską galim“, - sakau pati sau.
Atsisėdu ant grindinio priešais katedrą ir bandau suprasti, kad jau kaip ir viskas. Nuėjom ir reikia kažką daryti toliau. Nors prieš akis – dar savaitė Ispanijoje ir ilga kelionė namo, įkyriai kirba idėja, kad tiek laiko žinojai, ką darai, pripratai prie ėjimo ir dabar… tikslas pasiektas.
„Ir kur toliau, sese? Kur dar nunešti Dimos, Agnės ir Onutės istorijas? “, - tarsi skaitydama mano mintis klausia Edita, sėdėdama šalimais. O aš nežinau, ką atsakyti, nes tą akimirką 800 kilometrų ėmė ir ištirpo.
Atsisveikinimas su „kompanionais“
Paskutinį kartą šioje kelionėje atvykusios į Albergą nuskubėjome atlikti biurokratinės procedūros – išsiimti sertifikato. Dar žingsniuodamos apie jį daug diskutavome – ar tikrai reikia oficialaus popierėlio tam, kad pažymėtume šį žygį. Galiausiai nusprendėme, kad prie visų surinktų piligrimo paso antspaudų ir išbandytų kelio vingių jis visai dera.
Atėjusios į vietinį piligrimų biurą nustebome – čia ir apsauga stovi, kad tvarką užtikrintų, piligrimų eilės tokios, kad laukti tenka beveik valandą… Rankoje laikydamos oficialius Kelio dokumentus su neįprastai lotyniškai išraitytais vardais ir pavardėmis plačiai šypsomės. Belaukiant eilėje paaiškėjo, kad daug tikslą pasiekusių piligrimų yra tokie pat pasimetę ir kelia klausimą, ką daryti toliau. „Nežinau, kur toliau, kas toliau… Ir aš, ir aš taip jaučiuosi…“, - lyg užburti kartoja šimtus kilometrų nuėję, save įveikę ir daug patyrę žmonės. Kai kurie net gatvelėje prie piligrimų biuro ima kraustyti ilgai pečius slėgusias kuprines – juk reikia nuo kažko pradėti…
Ta pati procedūra laukia ir mūsų. Gal skambės juokingai, bet mums kuprinių iškraustymas tapo atsisveikinimu su „kompanionais“ - daiktais, kurie visą kelionę buvo su mumis. Ir štai į šiukšliadėžę keliauja nudėvėtos sportiniai marškinėliai, sudilusios kojinės, sutrūkę laidai, vandens buteliukai… Tiesa, stipriai nukentėję batai lieka. Jie dar turės padėti grįžti į Lietuvą – atrodo, kad pasaulyje nėra patogesnės kelioninės avalynės. Namo su mumis keliaus ir vandenmaišis, kompresinės kojinės, išorinė baterija, gelis nuo nutrynimų… Vis tik labai smagu nebesirūpinti, kad kuprinė tuščia – juk dabar jau keliausime „civilizacijoje“, kur nebus sunku nusipirkti vandens, maisto, kokių tik nori drabužių…
