Ekspertas teigia, kad COVID-19 situacija Lietuvoje dabar yra pakankamai įdomi, mat, nors atvejų skaičius gerokai didesnis nei kad nusprendus atšaukti visus ribojimus, ligoninėse situacija gana rami.
Pasak jo, nors virusas rudenį ir gali pateikti nemalonių siurprizų, griežto karantino išvengti greičiausiai pavyks.
Apie pandemijos pamokas ir galimas tolesnes prognozes – naujienų portalo tv3.lt interviu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos vadybos katedros profesoriumi, ne vienos COVID-19 ekspertų tarybos nariu M. Stankūnu.
Per pastaruosius kelis metus jūsų vardas, ypač pačiame COVID-19 įkarštyje, tapo linksniuojamas viešojoje erdvėje kone kasdien. Kaip pavyko „suvirškinti“ tą naują dėmesį?
Seniai gyvenime vadovaujuosi vienu principu – kuo aukščiau kyli, tuo kuklesnis turi būti. Tai visada prisimenu. Ir dabartinį visuomenės dėmesį mačiau ir matau kaip neatskiriamą šio laikotarpio mano tarnystės dalį. Supratau, kad mano užduotis yra kiek galima suprantamiau perteikti svarbiausias mokslines žinutes visuomenei. Tą dariau ir darysiu, kol reikės.
Kaip apskritai atsidūrėte įvairiose COVID-19 ekspertų grupėse?
Dar 2020 metų vasarą viešoje erdvėje pasigirsdavo svarstymų apie būtinybę sutelkti įvairių sričių specialistus kovai su COVID-19 pandemija. Tačiau konkretūs žingsniai dėl tokios tarybos įsteigimo buvo žengti spalio pabaigoje po prezidento Gitano Nausėdos apsilankymo Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre. Tame susitikime teko dalyvauti ir man su profesoriumi Vytautu Kasiulevičiumi, kur ir buvo aptarta tokia idėja.
Tarybos „gimtadieniu“ galima laikyti 2020 m. spalio 29 d., kai prezidentas pristatė savo sprendimą dėl Sveikatos ekspertų tarybos subūrimo. Buvo identifikuotos trys darbų kryptis ir pagal tai suformuotos darbo grupės. Man teko atsakomybė koordinuoti Situacijos analizės ir prognozavimo grupės veiklą. Prie premjerės suburtos Nepriklausomų ekspertų patariamosios tarybos sutelkimo man neteko prisidėti. Tiesiog 2020 m. gruodžio viduryje sulaukiau premjerės kvietimo, į kurį negalėjau atsakyti neigiamai.
Einant laikui, šios grupės ėmė kiek „byrėti“, dalis narių keitėsi. Kiek čia kalta buvo įtampa, darbų gausa, kiek ir tai, kad vis tik tai buvo savanoriškas darbas? Ar ateityje tai visgi neturėtų būti apmokama?
Sunku man būtų tiksliai atsakyti į šį klausimą. Manyčiau, kad darbo gausa tikrai buvo vienas iš veiksnių. Kai kurie oponentai sakydavo, kad šios tarybos „dirbo laisvalaikiu“. Deja, bet tai nėra tiesa. 2020 m. pabaigoje ir 2021 m. pradžioje posėdžiai ir pasitarimai vykdavo kiekvieną dieną. Labai dažnai net ir šeštadieniais bei sekmadieniais. Kai kurie posėdžiai truko po keletą valandų. Pamenu, kad ilgiausias Sveikatos ekspertų tarybos posėdis prasidėjo 15 valandą ir baigėsi po dešimtos. O kur dar pasiruošimas tiems posėdžiams... Tad tiesioginiam darbui likdavo tik laiko trupiniai. Galvoju, kad jei ne mano katedros kolegos, kurie tikrai taikėsi prie manęs ir perimdavo kai kuriuos darbus, tai būčiau „sudegęs“. Manyčiau, kad ir įtampa darė savo.
Dėl apmokėjimo ateityje už darbą panašiose tarybose kol kas neturiu tvirtos nuomonės. Tačiau manau, kad mes dirbdami tiek vienoje, tiek kitoje taryboje apie tai negalvojome. Tiesiog tuo metu paprašė mūsų pagalbos ir mes turėjome į šį kvietimą atsiliepti.
Kaip suprantu, dabar oficialiai tarybos kaip ir baigė darbus, tačiau situacija dar toli gražu neleidžia šioje istorijoje padėti taško. Jau dabar plūsta daug nerimą skatinančių žinučių, kad atvejai Lietuvoje vėl auga, nors vasara dar tik įpusėja. Ką sako jūsų mokslininko nuojauta – kokią situaciją galime turėti rudenį?
Darbą pabaigė tik premjerės suburta ekspertų taryba, o prezidento suburta ekspertų grupė kol kas tęsia savo veiklą ir, kiek žinau, tai nėra planų artimiausioje ateityje jos veiklą nutraukti.
Sakyčiau, COVID-19 situacija Lietuvoje dabar yra tokia įdomi. Mūsų oficialiai skelbiami užsikrėtimų atvejai (7 d. COVID-19 atvejų vidurkis) jau net pralenkė tą lygį, su kuriuo mes gegužės 1 d. „išėjome“ iš ekstremalios situacijos. Tačiau užimtų ligoninėse COVID-19 lovų skaičius yra daugiau nei tris kartus mažesnis, nei turėjome gegužės pradžioje, vertinant liepos 25 d. duomenis. Reanimacijoje gydomų ligonių skaičius yra penkis kartus mažesnis.
Tad nors ir dabar stebime atvejų kilimą, tačiau svarbiausiose statistikos rodikliuose tas ne taip atsispindi. Ir nors mes žinome, kad stacionaro užimtumas auga „su pavėlavimu“, tačiau neatrodo, kad artimoje perspektyvoje tai galėtų išaugti į didelį iššūkį sveikatos sistemai.
Apie tolimesnę perspektyvą sunku būtų kažką konkrečiau pasakyti. Pasaulio sveikatos organizacija su nerimu žvelgia į ateinantį rudenį. Tačiau aš vis tik manyčiau, kad jei nebus kažkokių naujų ir „piktesnių“ atmainų, tai nors ir ateinantis šaltasis sezonas gali mums pateikti iššūkių, tačiau tokių didelių problemų, kurias turėjome 2020 ir 2021 metų sandūroje, gali pavykti išvengti.
Prognozuodami gripo sezoną dažnai žiūrėdavome į situaciją Australijoje. Ar COVID-19 atžvilgiu galime daryti tą patį? Ar jau dabar išaugus atvejams pačioje Europoje tą daryti nėra prasmės?
Žvalgymasis į kitas šalis turi savo privalumų ir rizikų. Tokiu būdu mes galime pasimokyti iš jų patirties. Tačiau reikia nepamiršti, kad kažkokios vienos šalies patirties mes negalime tiesiai pritaikyti kitai šaliai.
Australijoje dabar yra žiema ir ten šiuo metu yra fiksuojamas vienas iš didžiausių sergamumų COVID-19. Pirmadienį buvo užfiksuotas didžiausias per visą pandemiją ligoninėse gydomų kovidinių pacientų skaičius – 5429. Ankstesnis rekordas buvo pasiektas 2022 m. sausio pabaigoje ir siekė 5390. Tačiau įdomu tai, kad dabar reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose gydomų pacientų skaičius yra beveik tris kartus mažesnis (161) nei sausio pabaigoje (420).
Ir tai aiškinama tuo, kad vis tik vakcinos sumažina riziką sunkiai ligos formai net ir siaučiant ypač užkrečiamiems BA.4 ir BA.5 omikrono subvariantams. Taip pat atrodo, kad šie subvariantai nėra pasižymintys ypač sunkia klinikinę eiga. Kol kas Australijoje taikomos tik rekomendacijos dėl nefarmacinių priemonių naudojimo – kaukių, srautų ribojimo ir panašiai, tačiau viešoje erdvėje pasigirsta raginimų taikyti labiau imperatyvesnes priemones.
„Pasaulio sveikatos organizacija su nerimu žvelgia į ateinantį rudenį. Tačiau aš vis tik manyčiau, kad jei nebus kažkokių naujų ir „piktesnių“ atmainų, tai nors ir ateinantis šaltasis sezonas gali mums pateikti iššūkių, tačiau tokių didelių problemų, kurias turėjome 2020 ir 2021 metų sandūroje, gali pavykti išvengti.“
Reikėtų priminti, kad Australija pasaulyje išsiskyrė ypač griežtu karantinu, kurį taikė buvusi premjero Skoto Morisono vyriausybė. Prieš porą mėnesių rinkimus laimėjusi leiboristų partiją ir dabartinis premjeras Anthony Albanese nėra „nenusiteikęs“ taikyti ankstesnę praktiką. Bus įdomu stebėti tolimesnę COVID-19 dinamiką toje šalyje ir pasirinktus sprendimus.
Daug kam nesinori net pagalvoti ne tik apie kokius didesnius ribojimus – renginių, klientų srautų, nekalbu jau apie karantiną, bet ir, atrodytų, paprasčiausias kaukes. Matyt, čia gerų prognozių neturėsite, teks jas vėl privalomai užsidėti?
Sunku pasakyti, ar reikės griežtų reikalavimų dėl šių priemonių taikymo, ar užteks tik rekomendacijų. Tai greičiausiai parodys besirutuliojanti situacija. Tačiau atmesti tokios galimybės negalėčiau. Vis tik manau, kad mums gali pavykti išvengti karantino įvedimo. Nes greičiausiai mes nepasieksime 240 kovidinių ligonių reanimacijos skyriuose, kas yra įvardinta kaip slenkstis karantino skelbimui. Bet virusas mums gali pateikti ir nemalonių siurprizų.
Grįžtant į pandemijos karštymetį, neišvengta visuomenės susipriešinimo, net apsižodžiavimų. Ar pačiam teko susidurti su priešiškai nusiteikusiais tautiečiais ar net sulaukti grasinimų?
Teko sulaukti visokių epitetų ir komentarų. Tačiau juos gana ramiai priėmiau, nes supratau, kad didžioji dalis yra nusivylimo dėl esančios padėties beviltiškas šauksmas ir nebūtinai parodo žmonių piktus kėslus. Buvo bandymų skleisti apie mane melagingas žinutes. Buvo keli epizodai, kurie palietė ir mano šeimą. Tada buvo sunku.
Ko, jūsų nuomone, galima pasimokyti ateičiai? Ar viskas su pandemijos valdymu buvo gerai?
Manau, kad nerastume nei vieno žmogaus Lietuvoje, kuris pasakytų, kad su pandemijos valdymu viskas buvo gerai. Pandemijos metu dažnai prisimindavau filmo „Matrica“ vieno iš pagrindinių herojų Morfėjaus pasakytus žodžius, kad mes iš tikrųjų renkamės, kai tą patį dalyką pasirenkame antrą kartą. Tad viso šio pandeminio laikotarpio metu mes negalėjome rinktis. Daugelis dalykų buvo daroma pirmą kartą, o teikiamos rekomendacijos rėmėsi kukliais to meto duomenimis. Tad tikriausiai labai nesuklysiu sakydamas, kad gal dabar kai kuriuos sprendimus darytume šiek tiek kitaip.
Labai svarbu nuoširdžiai ir visapusiškai įsivertinti šią patirtį ir išmokti pamokas. Tą ir stengiamės daryti per tam tikslu organizuojamas bendras mokslininkų, praktikų ir politikų diskusijas, pavyzdžiui, tokią, kuri birželio pabaigoje įvyko prezidentūroje.
Dar viena aktuali tema, kurią jau kiek apžvelgėte prezidentūroje surengto forumo metu – pastaraisiais metais išaugęs perteklinis mirtingumas. Nemaža gyventojų dalis kaip didžiausią kaltininką čia visgi mato medicinos paslaugų ribojimą, dar kiti – skiepus. Ką trumpai atsakytumėte jiems?
Čia labai plati tema. Pirmiausiai mums reikėtų tiksliai įsivertinti tą perteklinį mirtingumą. Mokslinėje literatūroje yra intensyvios diskusijos dėl metodologijos, duomenų ir pan. Tad mūsų pranešimas prezidentūroje yra tik šio kelio pradžia, o ne pabaiga. Toliau dirbame su šiuo klausimu ir gautas įžvalgas tikrai pristatysime visuomenei.
Daugelis nelabai žino ar net įsivaizduoja, kuo užsiimate, kai nekomentuojate COVID-19 reikalų. Gal galite trumpai apibūdinti savo profesinio domėjimosi sritis?
Esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos vadybos katedros profesorius. Sakyčiau, kad gana daug dirbu su studentais. Jiems skaitau paskaitas sveikatos priežiūros valdymo, lyderystės ir globalios sveikatos temomis. Taip pat dalyvauju įvairiose moksliniuose projektuose. Bet turiu prisipažinti, kad paskutinius dvejus metus šioms sritims galėjau skirti mažiau laiko, nei derėtų.
Randu, kad jūsų disertacija – apie nedarbo sąsają su sveikata ir sveikatos priežiūros prieinamumu. Gal turite kokių ir dabartiniam metui aktualių įžvalgų, vertinant per šią prizmę?
Viena iš mano katedros vystomų mokslinių tyrimų krypčių yra susijusi su sveikatos ir sveikatos priežiūros netolygumais. Todėl nedarbo ir sveikatos sąsajų tyrinėjimas ir tapo mano disertacijos tema. Vis tik po disertacijos apgynimo nedarbo tema tolimesnių tyrimų nevykdžiau. Tačiau toliau dalyvavau tyrimuose, kurie nagrinėjo sveikatos ir sveikatos priežiūros netolygumų problemą Lietuvoje ir už jos ribų. Būtent šia tema ir yra parengta didžioji dalis mano mokslinių publikacijų. O nedarbo klausimu domiuosi tik tiek, kiek tai yra reikalinga mano pedagoginiam darbui su studentais.
Kas jūsų šeima – ar jūs vienas esate pažymėtas su medicina susijusių mokslų?
Mano tėveliai nėra medikai. Brolis, nors taip pat pasirinko mokslininko karjerą, tačiau energetikos srityje. Žmona yra baigusi farmacijos studijas ir dėsto tame pačiame universitete bei dirba vaistinėje. Kaip neretai nutinka, su ja susipažinome dar studijų laikais. Turim tris fantastiškus vaikučius. Jie dar kol kas nerodo kokio polinkio medicinos mokslams (šypsosi).
Kas jums padeda „pravėdinti galvą“?
Man pats smagiausias dalykas, kuris ne tik „pravėdina galvą“, bet ir pripildo energijos, yra kelionės su šeima. Esame išvažinėję Lietuvą, aplankę gausybę dvarų, išlaipioję daug piliakalnių. Kartais tiesiog patinka išsukti iš pagrindinio kelio ir atsiduoti atradimų nuotykiui. Taip pat labai patinka istorija. Galiu valandų valandas žiūrėti istorinius dokumentinius filmus. Ir jei kada nors ko neskaitau iš profesinės srities, labai didelė tikimybė, kad mano rankose bus istorinė knyga.
Dėkoju už pokalbį.
