Atvedė skirtingi keliai
Virgilijus Ragauskas į slaugą atėjo išbandęs ne vieną darbą įvairiose paslaugų ir prekybos srityse, kol nusprendė susieti savo gyvenimą su medicina. „Nors po mokyklos baigimo dirbau įvairius darbus, bet jiems nereikėjo specialių mokslų, taigi bendrosios praktikos slauga yra mano pirmoji profesija“, – šypsojosi jis.
Dar labiau vingiuotu keliu į slaugytojo profesiją atėjo Rinaldas Noreika. Dar būdamas moksleiviu tarnavo bažnyčioje šv. Mišių patarnautoju, vėliau dirbo zakristijonu, kartais sėsdavo per mišias prie vargonų.
„Tuo metu gyvenau Jonavoje ir daug bendravau su kunigu marijonų vienuoliu. Jo pavyzdys paskatino stoti į vienuolyną ir mane. Tuo pat metu studijavau ir kunigų seminarijoje, bet po trečio kurso supratau, kad dvasininko kelias nėra mano pašaukimas“, – pranešime spaudai pasakojo slaugytojas.
Atsisakė pelningesnės profesijos
Išėjęs iš seminarijos Rinaldas studijavo vadybą Vilniaus universitete, bet dėl darbo bare jas nutraukė, o vėliau įstojo į Vilniaus kooperacijos kolegiją ir šį kartą sėkmingai baigė studijas bei pradėjo dirbti logistikos vadybininku. „Tačiau ir vėl supratau, kad tai nėra mano kelias, nors atlyginimas buvo didesnis nei dabar dirbant slaugytoju“, – nusijuokė Rinaldas.
Išėjęs iš darbo versle įsidarbino LSMU Kauno ligoninėje slaugos padėjėju. Tais pačiais metais kolegų paskatintas įstojo į Kauno kolegijos Medicinos fakultetą. „Šių metų pradžioje gavau bendrosios praktikos slaugytojo diplomą“, – šypsojosi Rinaldas.
Tuo tarpu Dainiaus Suchocko kelias į slaugytojo profesiją buvo tiesesnis. „Mano mama buvo vaistininkė, tėtis veterinarijos gydytojas, todėl medicina lydėjo nuo vaikystės. Po vidurinės mokyklos neužteko stojamųjų balų įstoti į tuometinį Kauno medicinos institutą (dabar LSMU), todėl pasirinkau slaugą“, – pasakojo jis.
Darbas lyties neturi
Virgilijus stodamas į Kauno kolegijos Medicinos fakultetą neturėjo jokių abejonių dėl šios profesijos siejimo su moteriškumu. „Šis stereotipas man jau seniai dingęs, nes dažnai lankydavausi pas seserį, kuri dirba Prancūzijoje medicinos srityse. Ten lankydamasis ligoninėse mačiau, kad slaugytojų vyrų kai kur netgi daugiau nei moterų. Apskritai šiais laikais jau nestebina, kai moteris keliauja į kosmosą, vairuoja sunkvežimį, dirba automobilių servise, o vyrai puikiai dirba auklėtojais vaikų darželiuose“, – įsitikinęs jis
Rinaladas ir Dainius visiškai pritarė kolegai ir tikino taip pat niekada dėl to nejautę jokio diskomforto. „Gal kai kurie pacientai iš pradžių nustemba, bet paskui priima tai kaip natūralų dalyką, o kai kada netgi laiko tai privalumu“, – pastebi Rinaldas.
Dainius pridūrė, jog asmeniškai niekada nepagalvojęs apie šios profesijos siejimą su lytimi ir apie jokią kitą profesiją per tris darbo dešimtmečius teigia niekada negalvojęs. „Nieko kito ir nesugebėčiau“, – šypsojosi jis.
Atgalinis ryšys atperka sunkumus
Virgilijus prisipažino, kad slaugo karjeroje būta pertraukų dėl asmeninių priežasčių, turėta minčių netgi keisti darbo sritį. „Visgi po pertraukos pakviestas atgal mielai sugrįžau į ligoninę. Labai svarbu kolektyvas, kuriame dirbi, o čia jis puikus – vienas kitą puikiai suprantame, visi turime gerą humoro jausmą“, – aiškino Virgilijus.
Jis ir kiti slaugytojai teigė, kad nors tai skamba pompastiškai, bet labiausiai jų profesijoje žavi galimybė padėti žmonėms, bendravimas ir atgalinis ryšys. „Dirbant Neurologijos skyriuje matome vis sugrįžtančius pacientus, nes šios srities negalavimai dažnai nėra išsprendžiami, bet tik apsprendžiami, taigi daug pacientų pradedi pažinti, užsimezga emocinis ryšys“ – pasakojo Virgilijus. Rinaldas priduria, kad šis užsimezgęs ryšys turi ir emocinę kainą. „Sunkiausia mūsų darbe – pacientų mirtys. Prie kai kurių jų neišvengiamai prisiriši, juk slaugytojai būna arčiausiai pacientų, todėl jų netektis paveikia emociškai“, – sakė jis.
LSMU Kauno ligoninės direktorės slaugai pavaduotoja Gražvydė Masiliūnienė džiaugėsi trijų vyrų slaugytojų darbu: „Labai esame patenkinti, kad šie slaugytojai pasirinko mūsų ligoninę. Visi jie dirba Neurologijos skyriuje, kur tikrai turime sunkių pacientų, tad vyriškos rankos labai reikalingos. Kai Rinaldas Noreika gynė bakalauro darbą visi labai pergyvenome ir jį palaikėme. Džiugu, kad po praktikos liko dirbti mūsų ligoninėje. Ačiū šiems šauniems vyrams, ir sėkmės jų darbuose.“
