O iš tiesų ši senjorė kasdien tyliai ir kantriai, be jokių etatų ir atlygio paprasčiausiai padeda žmonėms. Tiems, kuriems, anot jos, niekas kitas jau nebenori padėti.
Kaip geraširdė moteris susiranda tokius žmones?
– Tai kad nei jie manęs, nei aš jų ieškau. Tiesiog jie gyvena kažkur netoliese, o aš pamatau, kad jiems verkiant reikia pagalbos – vieniems moralinės, kitiems ir materialinės, – nedaugžodžiauja Genovaitė Tamulionienė.
Visa nauda – dvasios ramybė
Tarp jos globojamų žmonių yra du pusbroliai – vienas gyvena Pasvalyje, kitas Pajiešmeniuose. Abu ragavę kalėjimo duonos, abu nevengia taurelės.
Abu buvo sukaupę didžiulį skolų „kraitį“. Vieno jų įsiskolinimai siekė beveik 6 tūkst. litų: mokesčiai už komunalines paslaugas, nesumokėtos baudos, skolas padvigubinančios sumos, kurias kaip atlygį pasiima antstoliai…
Bet žmogus, matyt, norėjo kabintis į gyvenimą, todėl visus menkus savo finansus – neįgalumo pašalpą – patikėjo tvarkyti Genovaitei. Moteris pati ėjo pas vandens, elektros, dujų tiekėjus, pas antstolius, tarėsi, kad to žmogaus skolas leistų sumokėti nedidelėmis dalimis.
Ir, metams bėgant, seni įsiskolinimai pamažu ėmė tirpti, o nauji nebeauga. Pasvalietė rūpinasi ir tuo, kad vyriškis nesėdėtų nevalgęs – bent kartą per savaitę abu eina į parduotuves pirkti maisto, kitų būtiniausių prekių. Žinoma, tenka skaičiuoti kiekvieną centą.
Visas išlaidas Genovaitė kruopščiai surašo ir susega į vis storėjantį segtuvą, kad žmogus bet kada galėtų pamatyti, kur kiekvienas jo centas išleistas.
Tokių segtuvų Genovaitės Tamulionienės namuose yra ne vienas ir visuose juose – jos globojamų žmonių gyvenimo istorijos.
Ne prisiminimuose aprašytos, o liudijamos moters surinktų ir susegtų įvairiausių dokumentų – gimimo ir mirties liudijimų, teismų sprendimų, antstolių raštų, pirkimų čekių, apmokėtų sąskaitų ir t. t., ir pan.
– Pamačiusi, kad, man padedant, savo skolas sėkmingai moka vienas iš minėtų pusbrolių, mane susirado pažįstama Pasvalio butų ūkio darbuotoja: paprašė, kad pagelbėčiau ir kitam. Pirmiausia jam padėjau susitvarkyti dokumentus, kad būtų nustatyta neįgalumo grupė, o po to pradėjau tą patį rūpesčių „maratoną“ kaip ir dėl jo pusbrolio, – sako Genovaitė.
Socialinių įgūdžių smarkiai stokojančiai moteriškei, gyvenančiai atokiame kaime, Genovaitė Tamulionienė padėjo susitvarkyti iš tėvų paveldėto namo nuosavybės dokumentus.
1948 metais Pasvalyje pastatyta troba nuo pat statybos pradžios iki šiol neturėjo jokios oficialios registracijos, grėsė, kad ji bus pripažinta bešeimininke ir nugriauta.
Genovaitė nuėjo kryžiaus kelius, varstydama įvairiausių įstaigų, teismų duris, kol vargais negalais namo nuosavybė buvo įforminta jo paveldėtojos vardu. Vėlgi yra atskiras segtuvas, kuriame pūpso visa krūva įvairių dokumentų, pagrįstas kiekvienas išlaidų centas.
– Aš tikrai negalvoju, kad darau kažką ypatingo, tiesiog, kai galiu padėti žmonėms, pati geriau jaučiuosi. Bet man labai skaudu, kai manęs, tarsi kokios savanaudės, klausia: „O kiek tu iš viso to gauni naudos?“ – atsidūsta Genovaitė. – Nesu nė vieno žmogaus, kuriam padedu, oficiali globėja, todėl ir už savo pagalbą negaunu nė cento. Visa nauda – dvasios ramybė, žinojimas, kad žmonėms dar esu reikalinga.
Iš piktų apkalbų pasvalietė sugeba ir pasijuokti: – Jei vieni galvoja, kad turiu kažkokios naudos, tai kiti „diagnozuoja“, jog esu tiesiog kvaila, visokių niekų prisigalvojanti moteriškė. Kadangi po kelių patirtų insultų ir infarktų iš tiesų sveikatos liko ne kažin kiek, savo „kritikams“ juokais atsakau, kad ir gydytojai gali paliudyti, jog dėl to, ką darau, manęs kaltinti negalima…
„Darbo“ pašnekovė užsimena, jog vienas iš jos globojamų vyriškių iš 54-erių savo gyvenimo metų beveik pusę praleido įkalinimo įstaigose, į kurias patekdavo kone periodiškai, o ilgiausia pertrauka laisvėje truko vos pusmetį. Tačiau prieš keliolika metų patekęs į Genovaitės globą, kalėjiman nebegrįžo nė karto.
Mokančiai ir geranoriškai patarti, ir motiniškai pabarti senjorei gyvenimo vėtytą ir mėtytą vyrą pavyko įstatyti į bent kiek tiesesnes vėžes.
Dalintis išmokė tėveliai
Genutė Tamulionienė gimė ir augo Deveitonių kaime netoli Saločių. Jos mergautinė pavardė – Paškevičiūtė, o iš gretimo Gripkelių kaimo kilęs garsus keliautojas Antanas Poška – jos tėvelio pusbrolis.
– Saločiuose baigiau septynias klases. Kai melioracija nušlavė mūsų sodybą Deveitoniuose, persikėlėm į Pasvalį.
Likus dviem dienoms iki aštuonioliktojo gimtadienio, pradėjau dirbti Pasvalio daržovių parduotuvėje. Ir pačią pirmą savo darbo dieną sulaukiau skaudžios žinios, kad mirė ligoninėje gulėjęs mano tėtis. Tai buvo pirmoji didžiulė netektis, o jos mane persekiojo visą gyvenimą.
Užaugom šešiese – keturi broliai ir dvi seserys, bet šiandien likom tik mudvi. Pirmiausia amžinybėn išėjo jauniausias brolis, o prieš pusmetį mirė ir vyriausias – paskutinis iš keturių. 1996-aisiais per eismo nelaimę tragiškai žuvo mylimas anūkas Juras, o vėliau sunki liga palaužė ir jo mamą – vienintelę mano dukrą Vilmutę, – braukia ašaras mūsų pašnekovė. – Dabar paguodą teikia keturi anūkai, sūnus Valdas, marti Virginija.
Genovaitė, savo darbo stažą pradėjusi daržovių parduotuvėje, visus metus iki pensijos ir dar gerokai po jos stovėjo už prekystalio. Tekdavo nuolat bendrauti su žmonėmis, tad ir šiandien pažįsta daugelį pasvaliečių, žino jų bėdas ir džiaugsmus.
Perskaičiusi ar išgirdusi, kad kurį nors, tegu ir visai nepažįstamą žmogų, ištiko didelė nelaimė – sudegė namai, užklupo sunki liga – Genovaitė Tamulionienė tuoj pat imasi iniciatyvos rinkti aukas nelaimėlio šeimai. Jos surinkti pinigėliai ne kartą yra papildę ir per rajono mero kalėdinį labdaros vakarą paaukotą sumą.
– Troškimas dalintis, matyt, yra įgimtas. Mano tėveliai buvo neturtingi žmonės, bet mūsų kaime gyveno nemažai šeimų, kurios vertėsi dar skurdžiau.
Augau pokario metais, kai po kiemus dažnai vaikštinėdavo elgetos, naktimis pasibelsdavo ir miško broliai. Mamytė beveik kiekvieną savaitę kepdavo duoną ir kiekvienam prašančiam atriekdavo po storą jos riekę, atpjaudavo lašinių bryzelį. O kai kepdavo bandeles, aš slapčia dar šiltų prikraudavau krepšelį ir lėkdavau pas drauges, kurios namuose tokio gardėsio neturėjo.
Tėveliai suprasdavo, kur pradingsta bandelės, bet niekad manęs nebardavo, matyt, širdyje džiaugėsi, jog ir aš noriu padėti vargingesniems, – sako senjorė. – Ir dabar, tarkim, virdama šaltieną, visada įpilu papildomą lėkštę sultinio, ruošdama mišrainę įberiu dar vieną saują pupų, supjaustau daugiau bulvių ar morkų. Juk smagu pavaišinti stokojančius.
Prieš Kūčias kalėdaičius perku ne vien tik sau, o per šv. Velykas visada turiu išdalinti skirtą krepšį margučių.
„Ką mes be tavęs darytume?“
Genovaitė atvirauja, jog pati dėl savęs nieko nedrįstų prašyti, bet dėl kitų – nė kiek nesigėdija:
– Kai vienai, savimi nesugebančiai pasirūpinti šeimai dėl skolų grėsė netekti namų, pasiryžau nueiti ne tik pas rajono merą, bet ir pas Seimo narį.
Nors Savivaldybė tai šeimai buvo skyrusi vienkartinę pašalpą, parlamentaras geranoriškai paaukojo dar 300, meras – 140 litų. Kai kam turbūt atrodys, kad tokių skolininkų už ausų iš balos traukti neverta.
Bet negi leisi žmogui įklimpti dar giliau. Dažnai tie žmonės patys savo gyvenimo tvarkyti nesugeba, o artimųjų, kurie jiems padėtų, neturi. Ne visada kaltas vien tik alkoholis, dažnai – ir socialinių įgūdžių stoka. Su žmonėmis, kurie man patiki tvarkyti savo pinigėlius, tvirtai sutariam, kad nepasiduosiu jų įkalbinėjama nupirkti cigarečių ar alaus. Anksčiau buvo atvejų, kai pinigų išprašydavo, neva pirks kuro briketų, dujų balioną. Deja, išleisdavo visai ne pagal paskirtį. Tekdavo taupyti pinigėlius iš kito mėnesio pašalpos, bet tada ir briketus, ir dujas pirkdavau jau aš pati.
Prieš keletą metų Genovaitė Tamulionienė loterijoje laimėjo solidų piniginį prizą – 3200 eurų. Laimingą bilietą jai padovanojo pasvalietis, kuriam Genovaitė irgi buvo labai daug pagelbėjusi.
– Tas žmogus gyveno namelyje, kur vietoj grindų – asla, o visos durys vos laikėsi ant vyrių. Tad už pusę mano laimėtos sumos jo troboje sudėjom grindis, įvedėm vandentiekį, išvedžiojom naujus elektros laidus, nupirkom naujas duris. Dar trejas vidaus duris veltui atidavė geri žmonės.
Žodžiu, laimėjimą su bilietą padovanojusiu žmogumi draugiškai pasidalijome per pusę, – šypsosi Genovaitė.
Pasmalsavus, ar žmonės, kuriuos ji taip nuoširdžiai globoja, pasako bent ačiū, mūsų pašnekovė diplomatiškai atsako, jog dažniausiai iš jų girdi žodžius „Ką mes be tavęs darytume?“ O tai irgi savotiška padėka. Deja, yra buvę ir nemalonių akimirkų. Viena globota moteriškė Genovaitę apvogė. Bet, kai ta moteris mirė, Genovaitė, nepaisant visko, iki šios dienos prižiūri jos kapą.
Ant apleistų kapų sodina gėles Apleistų kapų kauburėlių tvarkymas – dar vienas svarbus darbas Genovaitės Tamulionienės nesibaigiančių darbų sąraše.
– Kai žuvo mano mylimas anūkėlis, kartu su jo kapeliu pradėjau tvarkyti netoliese supiltus dviejų gaisre žuvusių vaikų kapelius, nes jų niekas neprižiūrėjo.
Čia aš ir kryželį pastačiau. Sodindama gėles, jas laistydama, ravėdama ieškau nusiraminimo, kalbuosi su amžinojo poilsio atgulusiais žmonėmis, – tikina senjorė. – Pamažu mano prižiūrimų kapų kauburėlių daugėja: dabar jų tvarkau kelias dešimtis – Pasvalio, Saločių, kelių kaimų kapinėse.
Ilgai ieškojusi, suradau vieno savo globojamo vyriškio jaunylio brolio kapą. Teko apvažiuoti ne vieną rajoną, vaikščioti po seniūnijas, civilinės metrikacijos skyrius, kol galų gale pėdsakai atvedė į Akmenę. Paaiškėjo, jog to vyriškio brolis augo Akmenės vaikų namuose, o sulaukęs vos dvylikos metų ten ir mirė.
To vaikinuko amžinojo poilsio vietą paženklinau kukliu paminklėliu. Ant granito juostos raides ir datas iškalė labai geros širdies žmogus Antanas Tamašauskas. Padedant jam, esu pastačiusi ne vieną paminklėlį ant kapų, kurių jau seniai niekas nebelanko.
Visi, kas pažįsta Genovaitę Tamulionienę, turbūt pirmiausia jai linkėtų labiau mylėti pačią save, nes, besirūpindama kitais, bent kiek palepinti save moteris dažnai pamiršta. Per pastaruosius dešimtį metų ji patyrė tris insultus, o per pastaruosius keturiolika mėnesių – net tris infarktus.
Po kiekvieno jų moteris atsidurdavo reanimacijos palatoje. Bet lemtis ją ir vėl sugrąžindavo į gyvenimą. O argi gali būti kitaip, jei net ir gulėdama ligoninėje moteris nepaliauja galvoti: „O kaip tie mano bėdžiai be manęs dabar išsiverčia? Ar pavalgę, ar kokių eibių neprikrėtė?“
Nors sau pačiai laiko lieka labai mažai, Genovaitė nė vienos dienos nepraleidžia be spaudos, jau trisdešimtį metų prenumeruoja „Darbą“. Turi sukaupusi turtingą ne tik rajono laikraščio, bet ir kitų spaudos leidinių archyvą. Laisvą minutę skiria knygoms, ypač mėgsta poeziją.
– Turbūt pačią maloniausią akimirką patyriau, kai kažkas, neparašęs nei savo vardo, nei adreso, man atsiuntė Motinos Teresės paveikslėlį.
To nežinomo žmogaus laiškas buvo tarsi paliudijimas, jog tai, ką darau, yra prasminga. Juk Motina Teresė mus visus mokė: duoti yra daug palaimingiau negu imti, – sako Genovaitė Tamulionienė, Pasvalio krašto „deimančiukų“ rinkimuose pasvaliečių pasiūlyta „Metų senjoro“ nominacijai.
Publikacijos autorius: www.darbs.lt
