Kaip šeimai sekasi gyventi su šia lėtine, daug dėmesio sau reikalaujančia liga?
Gryta sako, kad už tai, jog jiedu su Mindaugu yra kartu, mielai dėkotų ne diabetui, bet taip jau nutiko, kad 2003 metų lapkričio 14-ąją, per Pasaulinę diabeto dieną, Mindaugas atvyko į Pasvalio rajono cukriniu diabetu sergančiųjų draugijos „Sveikata“ renginį, ir tuometė draugijos pirmininkė Vida Vegienė Grytos paprašė pasirūpinti naujoku. „Taip ir rūpinuosi jau 16 metų“, – juokiasi Gryta ir sako, kad ją ir Mindaugą cukrinis diabetas užklupo paauglystėje, tačiau žinių tąkart, kai jų labai reikėjo, abu gavo nevienodai.
Ligos pradžia – paauglystėje
Grytai buvo 12 metų, kai ji susirgo cukriniu diabetu. „Man krito svoris, be paliovos troškino, tačiau šeimos daktaras mano sveikatos sutrikimus „nurašydavo“ brendimui“, – prisimena Gryta. Kai vieną dieną mokykloje ji pradėjo nebematyti sąsiuvinio eilučių ir parėjusi pasiguodė mamai, ši nedelsdama vėl nuvedė dukrą pas gydytojus.
„Gydytojas vos priėjęs prie manęs pajuto acetono kvapą, pažvelgė į paraudusius skruostus ir iš karto pasiuntė pas endokrinologą, o šis – į Kauno klinikinę ligoninę. Ten man padarė glikuoto hemoglobino tyrimą, ir diagnozė tapo aiški – I tipo cukrinis diabetas. Aš sveikata nesiskundžiau ir tuomet nesukau sau galvos dėl to, kad su šia liga teks gyventi visą gyvenimą. Už mane išgyveno tėvai“, – pasakoja Gryta.
Šeimoje, o ir giminėje sergančių I tipo diabetu nebuvo, II tipo diabetu sirgo Grytos senelis, bet jis susirgo vyresnio amžiaus, tad Gryta mano, kad iš jo paveldėti šios ligos negalėjo. „Iš kur ir kodėl pas mane atėjo ši liga, tuomet negalvojau“, – sako Gryta.
Kauno klinikose ji sako išėjusi gerą mokyklą: „Išmokau gyventi tiksliai laikydamasi maitinimosi ir vaistų leidimosi grafiko. Per dieną būtinai turėjau pavalgyti 6 kartus ir maždaug vienodu laiku.“ Paauglei tai nebuvo paprasta, ypač skaičiuoti angliavandenius. Vis dėlto išmoko, anksti tapo savarankiškesnė už bendraamžius, atsakingesnė už savo sveikatą.
Į mokyklą mergaitė nešiojosi papildomą rankinę, kurioje gulėjo aparatėlis cukraus kiekiui pasimatuoti, insulinas ir gliukozės tabletės, reikalingos tais atvejais, kai cukraus kiekis kraujyje sumažėja. „Tada mokiausi šeštoje kaimo mokyklos klasėje, bendraklasiai buvo draugiški, jautrūs. Į vieną klasės valandėlę atėjau drauge su mama. Mama, iš pradžių asmeniškai pasikalbėjusi su klasės auklėtoja, klasėje parodė mano aparatuką ir pasakė, kad jis labai brangus (tuomet už jį sumokėjome 200 litų), daug kainuoja ir juostelės, todėl mama paprašė vaikų padėti man saugoti aparatą cukraus kiekiui kraujyje matuoti, papasakojo, kad man gali staiga pernelyg sumažėti cukraus kiekis, ir paaiškino, kaip bendraklasiai galėtų man padėti“, – pasakoja Gryta. Ji šiltai prisimena, kad keli bendraklasiai tapo jos nuolatiniais sargais, kurie ją visur lydėdavo.
Tik pradėjusi studijuoti tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete Gryta kurso draugams pasisakė, kad serga cukriniu diabetu, todėl niekas nenustebdavo, jei per paskaitas išsitraukdavo aparatą ir pasimatuodavo gliukozės kiekį kraujyje ar užvalgydavo. O kartą, kai Grytai pasidarė silpna, kurso draugė, supratusi priežastį, nubėgo į dekanatą ir atnešė medaus.
Mindaugas diabetu susirgo 16 metų. Vaikinas skundėsi nugaros skausmais, medikai nutarė jį ištirti ir pastebėjo padidėjusį gliukozės kiekį. Jo šeimoje taip pat niekas nesirgo I tipo diabetu, tik senelis II tipo diabetu susirgęs jau senatvėje.
Mindaugas nejautė jokių kitų ligos simptomų. Vaikino dėl jo amžiaus jau nebesiuntė į Kauno klinikas, paguldė į Panevėžio ligoninę. Ten, deja, jis tokios geros diabeto mokyklos kaip Gryta Kaune neišėjo, tad Mindaugo mokytoja tapo žmona. „Mano vyras nemokėjo pasiskaičiuoti, kiek ir ko gali suvalgyti, nesilaikė režimo, tačiau jis buvo stropus mokinys“, – sako Gryta ir priduria, kad dabar jau ir kartu mokosi, nes gyvenant su diabetu reikia nuolat mokytis, o jie abu moko ir savo atžalėlę.
Kotryna nuo ligos nepabėgo
Kai Gryta ir Mindaugas susituokė, jiedu svajojo turėti mažą namelį ir, jeigu gydytojai leis, užauginti vieną savo vaiką ir vieną našlaitį ar likusį be tėvų globos. Taip ir nutiko, tik Kotryna, kaip ir tėvai, serga cukriniu diabetu, o Eligijus – sveikas. „Mes vis dar mokomės gyventi drauge“, – sako Gryta ir pasakoja, kad pasiimti keturmetį berniuką iš vaikų globos namų jų šeimai buvo nemenkas iššūkis. Vis dėlto kuo daugiau laiko jie visi kartu, tuo daugiau atsiranda tarpusavio supratimo. Abu vaikai konkuruoja dėl tėvų dėmesio, bet Kotrynai jo tenka skirti daugiau, nes cukriniu diabetu ji susirgo penkerių.
„Dukrytė gimė sveika, bet mes dar kūdikėliui vis matavome cukrų, baimindamiesi, kad išlys diabetas, tačiau cukraus kiekis kraujyje būdavo normalus“, – pasakoja Gryta. Kotrynai buvo penkeri su puse, kai mama, nuėjusi į tualetą, pamatė ant dangčio lašelį šlapimo, palietė, o lašelis tiesiog prilipo prie jos piršto. Nubėgusi į kambarį paklausė vyro, vėliau vaikų, kuris iš jų paskutinis buvo tualete, šie net neprisiminė. Ryte, vos pabudusi, čiupo aparatėlį ir pradėjo matuoti vaikų cukraus kiekį. Kotrynos rodiklis buvo 6,5... Gryta neslepia, kad patyrė šoką, nors, regis, tokiai žiniai buvo pasiruošusi. Kotryna, kaip ir kadaise jos mama, buvo nusiųsta į Kauno klinikas. Medikai gyrė tėvus, kad labai anksti „sugriebė“ dukros diabetą, nes daugeliu atveju tėvai per ilgai nepastebi, uždelsia.
Kai Kotryna pradėjo lankyti mokyklą, Gryta padarė tą patį, kaip ir jos mama – nuėjo pas dukrelės mokytoją, o vėliau ir į klasę. „Atsinešiau knygutę apie beždžionėlę Koko, kuri serga I tipo cukriniu diabetu, paskaičiau, papasakojau vaikams, kas tas cukrinis diabetas, pasakiau, kad Kotryna turi insulino pompą, kad adatėlė yra pritvirtinta prie kojytės, o pati pompa prisegta prie liemens. Pompa labai brangi, ją mums įsigyti padėjo rėmėjai, nes tuomet insulino pompos vaikams dar nebuvo kompensuojamos. Vaikai klausėsi įdėmiai ir jokių patyčių Kotryna, dabar jau antrokė, nėra patyrusi.“
Gryta pasakoja, kad Kotrynai gliukozės kiekį kraujyje tirti reikia kas dvi valandas ištisą parą, o tai reiškia, kad mažiausiai 12 kartų per parą tenka durti į pirštukus. „Nelieka sveiko pirštuko, tad ieškojome kitų būdų. Dabar dukrytei gliukozę matuojame pirkdami sensorius, kurių Lietuvos rinkoje dar nėra, bet gerų žmonių dėka gauname jų iš kitų šalių. Sensorius įduriamas į rankytę ir ten laikomas 14 dienų tam, kad bet kuriuo metu skaitytuvu galėtume matyti gliukozės svyravimus. Vieno tokio sensoriaus kaina yra apie 65 eurus, mėnesiui jų reikia dviejų“, – sako Gryta.
Gryta ir Mindaugas naudoja naująjį insuliną, bet už šį puikų vaistą tenka primokėti. Tą mėnesį, kai abu perka insuliną, tėvai negali nupirkti dukrai sensoriaus. Tuomet tenka dukrai pasakyti: „Saulele, pasibadysi pirštukus.“ Mergaitę ypač vargina naktinis pirštukų badymas, bet ji supranta, kad kai tik tėvai galės, vėl nupirks jai sensorių.
Gryta sako, kad suvaldyti cukrinio diabeto neįmanoma, nuolat tenka stebėti savo savijautą, atidžiai planuoti dienotvarkę. „Mūsų šeimoje tik vienas iš tėvų gali dirbti visu krūviu, nes turime taip derinti savo dienotvarkę, kad bet kuriuo metu pasiektume dukrą ir jai padėtume. Abu su vyru svajojame naudoti insulino pompas, bet kol kas jos guli stalčiuje, nes keičiamoms jų dalims reikėtų skirti bent 200 eurų per mėnesį“, – dalijasi rūpesčiais Gryta. Jų šeimai tokai suma – didelė.
Saldainiai kuprinėje
Visi šeimos nariai išmoko globoti vienas kitą. Gryta pasakoja, kad kartą būnant su vaikas mieste jai pasidarė silpna. „Pradėjau valgyti gliukozę, dukrytė taip pat jos panoro.“ Gryta dukrai paaiškino, kad, jeigu nepasistiprins, negalės vaikų parvežti namo. Tuomet susirūpino Eligijus – paklausė, ką jam daryti. Mama paaiškino, ir Eligijus jau kuris laikas savo kuprinėje nešiojasi saldainių tam reikalui, jeigu Kotrynai ar tėvams staiga sumažėtų gliukozės kiekis kraujyje.
„Mes visi vienas kitu rūpinamės“, – sako Gryta ir priduria, kad ją stebina suaugę žmonės, kurie prisipažįsta nežiną, kaip padėti, kai sergančiam cukriniu diabetu pasidaro silpna. O juk tereikia paduoti stiklinę sulčių, vandens su cukrumi.
Gryta antrus metus rūpinasi ne tik savo šeima, bet ir cukriniu diabetu sergančiais Pasvalio rajono žmonėmis. „Mūsų draugijos nariai – daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Jiems sunku keisti įpročius, todėl savo ligą prižiūri minimaliai. Stengiamės jiems suteikti kuo daugiau žinių, o aplinkinius šviesti, kad diabetas nėra tinginių liga, kad jos „kaltininkai“ – ne saldumynai, o sunkūs psichologiniai išgyvenimai, depresija, didelis stresas“, – pasakoja moteris.
Gryta sako, kad susirgę cukriniu diabetu turime jausti ir didelę atsakomybę prieš kitus. Ji pati niekada nesėda prie vairo nepasimatavusi cukraus kiekio kraujyje. „Noriu, kad saugotų mane, privalau saugoti ir kitus“, – baigia pokalbį pašnekovė.
Straipsnio autorius: Eglė Kulvietienė
Claudas Monet
Vincentas van Gogas
Pablo Picasso
