Snieguolė pripažįsta – negalėjo patikėti, kad kova su liga taps jos gyvenimo knygos puslapiais. Net ne puslapiais, o tarsi atskiru skyriumi, trunkančiu daugiau nei trejus metus. Ir nežinia, kiek dar truksiančiu.
Pašnekovė pasakoja, kad gydytojai vis dar ieško gydymo būdo, kuris veiksmingai sunaikintų vėžines ląsteles ar bent pristabdytų jų plitimą.
Ir ji pati visada atsargiai, bet su didele viltimi laukia tyrimų atsakymų. Viltimi, kad išgirs gerąją žinią – gydymas baigtas, liga atsitraukė. Juk ne šiaip sau sakoma, kad viltis miršta paskutinė. O kol kas telieka tęsti gydymą ir laukti.
Atėjo tikrintis plaučių, bet išgirdo paskutinės stadijos vėžio diagnozę
Ir Snieguolės istorijos pradžia – netikėta. Ji pasakoja, kad nei ėmė kristi svoris, nei pasireiškė kokie neįprasti pojūčiai. Ji jautėsi gerai, atrodytų, nebuvo nieko, dėl ko reikėtų nerimauti.
Vis tik sveikata ji rūpinasi, tad 2021-aisiais, gavusi šeimos gydytojos siuntimą, kaip ir priklauso, pasitikrino pagal krūties vėžio prevencinę programą. Jai buvo atlikta mamograma, kraujo tyrimai. Nieko neįprasto nebuvo matyti – rodikliai rodė, kad Snieguolės sveikata gera.
Kadangi atsakymai nekėlė nerimo, jokie kiti tyrimai nebuvo skirti. Visgi, tarsi visai nesąmoningai kažką nujausdama, ji užsirašė kompiuterinei tomografijai – prieš kone 30 metų po gimdymo plaučiuose buvo susikaupę vandens, norėjo pasitikrinti, kaip viskas sugijo, ar nelikę randų. Tik atsakymo sulaukė visai ne tokio, kokio tikėjosi.
„Po tyrimo man paskambino ir pasakė: „Pas tave krūtinėje ant krūtinkaulio yra navikas ir daugybė metastazių“. Po to nusiuntė darytis visus tyrimus, paimti biopsiją, kad patvirtintų diagnozę. Svarbiausia, man net kraujo tyrimai nerodė, kad sergu, bet diagnozuota ketvirta stadija“, – prisimena Snieguolė.
Po diagnozės sunkiausia pranešti ją šeimai
Moteris neslepia – išgirdus tokią žinią norėjosi ir verkti, ir šaukti, bėgti miškais, nes suvokti tokią žinią ir suprasti, kad tai vyksta ne su kuo kitu, o ja pačia, atrodė neįmanoma.
Susitaikymo su mintimi, kad dabar tai – jos gyvenimo dalis, nepalengvino ir telefonu lyg niekur nieko, be menkiausio užuojautos krislelio, pranešta žinia apie ligą:
„Tikrai per smegenis „trenkia“ siaubingai... Aš jau įsivaizdavau savo laidotuves... Pradėjo pulti baisios mintys, jos naktimis ir dienomis nedavė ramybės, nes tiesiog nesupranti, kaip taip gali būti. Atrodo, lyg ir susitaikai, bet aš ilgą laiką netikėjau, kad sergu, nes puikiai jaučiausi, nebuvo jokių nusiskundimų.
Pusę metų buvau užsidariusi savyje, su niekuo nenorėjau bendrauti, nenorėjau jokių ryšių, kontaktų – norėjau susikoncentruoti į save.“
Tačiau nors ir atrodė, kad susitaikyti su savo liga pačiai buvo be galo sunku, ji suprato, kad tai dar nebuvo sudėtingiausia, atėjus laikui pranešti žinią patiems artimiausiems.
„Šeimos nariams tai pasakyti buvo kažkas tokio... Net nemoku apsakyti. Pirmiausia vyrui buvo labai sunku pranešti, vaikams – tuo labiau. Sprendėme, kaip tai padaryti, vaikščiojom po miškus, kol priėmėme sprendimą, kaip pranešti vaikams. Bet vaikai jau, ko gero, jautė kažką negero“, – vos laikydamasi sako ji.
Vėžio gydymo padariniai
Kad ir kaip buvo sunku, Snieguolė stojo į kovą – ilgą, varginančią, tebesitęsiančią, bet kiekvieną kartą į chemoterapijos seansus ji žengia su viltimi, kad išauš diena, kai ji išgirs gerąją žinią apie ligos atsitraukimą.
Vis tik moteris pripažįsta, kad gydymas nėra lengvas. Pavyzdžiui, 2021-ųjų lapkričio 23-ąją ji prisimena su siaubu – tai diena, kai pradėjo leistis pačią stipriausią chemiją.
Kūnui tai buvo sudėtingas išbandymas, tačiau Snieguolė stengiasi labiausiai prisiminti šviesesnius dalykus. Pavyzdžiui, kai atvykdavo į Vilnių chemoterapijai pirmaisiais metais, labai laukė, kol pražys sakuros, vis atvykdavo patikrinti, ar pumpuriukai jau prasiskleidę.
Vis tik kaip jaučiasi, kol laša chemoterapiniai vaistai, primena piešiniai – tai ji daryti visada mėgo, tad ir į gydymo seansus ateidavo nešina bloknotu.
„Kol chemija sulašėdavo iki paskutinio lašelio, aš piešdavau piešinius. Kas keisčiausia, kad nebenorėjau spalvų – paprasčiausiai ant balto lapo piešdavau pieštuku“, – priduria.
Skirtus vaistus teko keisti ne kartą – šiuo metu jai skirta jau šešta chemoterapijos rūšis. Ji pasakoja anksčiau skaičiuodavusi, kiek dar chemoterapijų laukia, o dabar tai daryti nustojo, nes nežino, nei kiek jų dar bus, nei kokios.
Gydymas chemoterapija paliko savo žymes – moteris skaičiuoja, kad plaukų neteko jau tris, o gal ir keturis kartus, taip pat ir blakstienų bei antakių (šiuo klausimu dukra rado sprendimą – antakių „lipdukus“), du kartus teko atsisveikinti ir su nagais:
„Nuvažiavusi į priimamąjį paprašiau, kad man nuluptų visus nagus, nes jie visur įsikabina – ištižo gyvnagiai ir patys priekiai tokie jautrūs, kad negali paimti net puodelio, viskas krenta iš rankų, skauda.“
Skatina tikrintis, kol nevėlu
Pašnekovė sako supratusi, kad greito ligos gydymo rezultato nebus, teks eiti iš vieno etapo į kitą, kol pavyks rasti tinkamus vaistus, metodą, kaip išprašyti nekviestą svečią lauk iš kūno.
Ir jei tik sulaukia gydytojų klausimo, ar bandys naują gydymo būdą, nedvejodama atsako „taip“. Juk kiekviena diena – didžiausia dovana, o gydymas – kelias jų turėti kuo daugiau.
„Kankinuosi jau daugiau nei trejus metus, meldžiuosi ir dėkoju Dievui, kad turiu galimybę dar pagyventi, galų gale pasiruošti, pagalvoti, kaip šeima toliau gyvens. Tokių pokalbių buvo daug. Tai sunku, bet svarbu“, – pripažįsta moteris.
O kad dienos slinktų smagiau, ji sako vis prisigalvojanti veiklų – kiek leidžia jėgos dirba, tarp chemoterapijų, kai gali, keliauja, o būdama namuose susigalvoja įvairių projektų. Sako, imasi visko, kas tik teikia malonumą ir leidžia užsimiršti apie sveikatos bėdas.
Kiek ir koks kelias dar laukia, nežino net pati Snieguolė, tačiau tiki, kad ligą pažabos ir vėl galės džiaugtis sveikata. Juk tai – brangiausias turtas, kuriuo rūpintis ji ragina visus:
„Sveikata rūpintis turime visada ir išsamiai tirtis, per metus kartą praeiti gydytojus, nes sulaukus 50 metų žmogaus „garantinis“ baigiasi – tada pasirodo visos problemos, pasimato, kaip mes gyvenome, nes viskas juk nusėda organizme.“
Gyventi čia ir dabar
Nuolat besitikrinanti pagal profilaktines patikros programas, Snieguolė primena jų nepraleisti – sako, atėjo metas suprasti, kad jei jos vykdomos, tai daroma su tikslu. Vis tik priduria, kad jas būtų galima net paankstinti, nes vėžiu suserga vis jaunesni asmenys.
O susidūrusiems su liga ji siunčia palaikančią žinutę nepasiduoti, nenuleisti rankų ir stengtis, kad kiekviena diena būtų kuo džiugesnė. Juk visi kelyje pasitaikantys iššūkiai – tai pamokos, o gyventi reikia čia ir dabar, skiriant daugiausia laiko tam, kas iš tiesų svarbiausia.
„Laikas suprasti, kad ne darbas ir pinigai yra pirmoje vietoje, o sveikata, šeima. Mes labai daug jėgų ir energijos atiduodame darbui ir paskui liekame prie sukiužusios geldos. Laukiame pensijos, kad darytume tai, ką norime, bet ar jos sulauksime?
Per gyvenimą kitiems išdaliname save, o sau patiems ir nebelieka. Atiduodame save darbui, o juk išeisime visi, nepriklausomai nuo to, kiek pinigų turime. Todėl gyventi reikia čia ir dabar, neatidėliojant“, – ragina Snieguolė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
