Mano patirtis prasidėjo nuo iš Londono parsivežtos moto striukės, kuri jau treji metai kabojo spintoje ir viliojančiai kvietė dar kartelį „prasilėkti su vėjeliu“ prieš atsisveikinant su ja ir praeito gyvenimo prisiminimais.
Tą savaitę, prieš nelaimingą įvykį, džiaugiausi, kad viskas puikiai sekasi, nors ir naujo gyvenimo pradžia, sugrįžus į Tėvynę po daugelio metų svetur, turėjo daug iššūkių.
Turiu įprotį beveik kiekvieną dieną pradėti su kreipimusi į Dievą. Kartu tai būna padėka už namus, už sveiką maistą ant stalo, už visus gerus žmones, kurie mane supa, už tai, kad galiu padėti kitiems. Bet atėjo momentas, kai pačiai prireikė pagalbos...
Šiandien kreipimąsi į Dievą pradedu dėkojimu, kad esu gyva, kad jau galiu žengti kelis žingsnius, kad jis mane išgelbėjo. Man tai yra stebuklas!
Gegužės penktos dienos rytą dėvėdama savo moto striukę išėjau pakilia nuotaika iš namų, nes buvau planavusi nuvykti į Merkinės piramidę. Buvo Motinos diena ir savo mamos atminimui norėjosi ten pabūti, maldoje, meditacijoje.
Alytiškė per plauką liko gyva
Deja, akimirksniu mano gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Tą dabar jau įvardinčiau lemtingą dieną „skriejant su vėjeliu“ ant motociklo keleivio sėdynėje, išbėgus stirnai ant kelio, kai pajaučiau didelį smūgį.
Taip ir liko akyse jaunutės stirnos susidūrimas su priekiniu ratu. Netekus sąmonės kaip raketa skridau toli nuo motociklo, o kai atgavau sąmonę, jau gulėjau ant asfalto skausmuose. Dar daug tos kelionės detalių išliks ilgam mano atminty.
Mane nustebino staiga sielą užliejusi vidinė ramybė, kuri man pažįstama iš darbo su klientais. Na, o rugpjūčio devintąją dieną, po trijų mėnesių ligoninėje, mane ant perkeliamos lovos išvežė iš slaugos skyriaus, ir kaip ir per kelionę iš eismo įvykio – vežė greitosios pagalbos mašina, bet jau namo.
Nors ir dideliuose skausmuose, aš supratau, kad esu ne viena, kad Dievas čia, su manimi, manęs neapleido. Esu dėkinga į pagalbą atskubėjusiems žmonėms, kad neliko abejingi ir padėjo pirmosiomis minutėmis.
Ligoninėje skaitydama AlytusPlius.lt portalą, atkreipiau dėmesį, kiek daug panašių įvykių nutiko po manęs. Nukentėjus po autoįvykio, sugrįžti į buvusį gyvenimą juk ne visiems pavyks... O pasaulis ir toliau suksis savo ratu.
Kai ištinka nelaimė, yra labai svarbu, kad suptų šeima, o jei jos nėra, tuomet nuoširdūs draugai, kurie gali ir nori padėti. Noriu padėkoti savo draugams ir artimiesiems, kurie buvo ir yra šalia.
Dėkoju traumatologijos ir slaugos skyriaus personalui, o taip pat ir savo klientams, kurie manęs laukia sugrįžtant, tikiuosi Jūsų nenuvilti. Noriu pabrėžti, kaip yra svarbu surasti laiko ir lankyti savo artimuosius, kurie guli slaugoje, nes ten yra nelengva... Kiekvienas susitikimas labai svarbus.
Nelaimės nutinka. Mūsų kaulai lūžta, mūsų oda plyšta, mūsų širdys dūžta. Mes degam, mes skęstam, mes išgyvenam... Bet iš kiekvieno išgyvenimo mes mokomės. Kiekviena trauma moko mus vertinti gyvenimą ir jo trapumą.
Jaučiu, kaip vyksta dar gilesnė mano vidinė transformacija, lydima skausmo, kaip formuojasi kitoks požiūris į gyvenimą, kaip keičiasi prioritetai.
Dar aukštesniame lygyje vertinu sąmoningumą, žmogiškumą, supratimą, užuojautą ir pagalbą vieni kitiems. Gyvenimas – tai mokykla, ir jeigu norisi pakilti į aukštesnį dvasinį lygį, kartais tenka pereiti, išgyventi ir atlaikyti tai, kas tuo metu naudinga sielai, nors protu tai ir nėra visiškai suvokiama.
Dėkoju Raimondai iš http://alytusplius.lt, kad pakvietė mane pasidalinti savo įvykiu ir patirtimi. Žolinės šventės proga linkiu visiems vidinės ramybės, meilės sau ir kitiems, o taip pat ir atidumo ir atsargumo kelyje. Gyvenimas yra trapus, reikia vertinti tai, ką turime šiandien, neprarasti vilties, klausytis savo širdies balso ir gyventi čia ir dabar.
Autorius: alytiškė Lijana
