Globėja girtuokliavo
Protinę negalią turintis 27 metų Eligijus (vardas pakeistas – aut. past.) Vabalninko krašte atsirado maždaug prieš šešerius metus.
Vaikinas kilęs iš visai kito Lietuvos krašto. Jį globoti pasiėmė viena moteris iš Kupiškio rajono. Globėja girtuokliavo, tad iš jos buvo paimtas Eligijus bei jos dukra ir apgyvendinti vaikų globos namuose. Vaikinas, gyvendamas globos namuose, lankydavosi pas globėją. Ši girtaudavo ir globotinis, jos paprašytas, eidavo vogti.
Neprižiūrimas vaikas kartais valgydavo tik bulves. Pilnametystės sulaukęs vaikinas mokėsi Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centre. Globėja jį ir iš ten pasiimdavo. Šis būdavo jos namuose ir į mokyklą negrįždavo. Aišku, vaikino pinigai likdavo globėjai.
Iš namų išvijo
Prieš šešerius metus Eligijaus globėja atvažiavo pas sugyventinį į Meilūnus, apsigyveno svetimuose namuose. Pradėję gerti sugyventiniai vieną dieną vaikiną išvarė iš namų. Jis neturėdamas, kur prisiglausti, permiegojo kažkokiame sode po eglutėmis. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo seniūnaitės Sandros Bieliauskienės sodas.
Ryte suvargęs vaikinas pasirodė šeimininkams. Šie jo nebeišleido. Pamaitino, aprengė. Susisiekė su tuometine Vabalninko seniūnijos socialine darbuotoja A. Skardžiūte.
Socialinė darbuotoja vaikiną globojo kelias dienas – apgyvendino, aprengė, maitino. Išsiaiškinus situaciją nutarta vaikiną pervesti mokytis į Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyrių.
Aprengti – dar ne viskas
„Kai socialinė darbuotoja atvedė Eligijų, kažkas sukirbėjo. Mažutis, apaugęs gaurais, aprengtas rūbais iš labdaros. Elgetėlė, bet toks labai mielas“,– pasakojo mokyklos socialinė darbuotoja Vilma Indriliūnaitė.
Eligijus buvo apgyvendintas mokyklos bendrabutyje. Jis neturėjo nieko, tik dokumentus. Piniginė buvo pilna banko kortelių.
Socialinė darbuotoja pradėjo rūpintis dokumentais. Paaiškėjo, kad vaikinui net neįgalumas nenustatytas.
Teko kreiptis į bankus, kad uždarytų nereikalingas tuščias sąskaitas. Paaiškėjo, kad vienoje yra pinigų. Jų stebuklingai nerado ir nepasiėmė buvusi globėja.
Socialinė darbuotoja vaikiną nuvedė į parduotuvę ir ten paprašė jį aprengti nuo galvos iki kojų. Buvo matyti, kad jis niekada parduotuvėje nebuvo apsipirkęs – neturėjo nei kojinių, nei kelnaičių, matuotis batus buvo gėda...
Į Vabalninką Eligijus grįžo išoriškai visiškai pasikeitęs. Deja, paaiškėjo, kad jis ne tik neturėjo socialinių įgūdžių – vaikinas visiškai nesuvokė pinigų vertės ir nemokėjo jų saugoti.
Bendramoksliams gražiai paprašius pradėjo jiems pirkti brangiausias cigaretes, o savo reikmėms pinigų nelikdavo. Iš jo ir maistą, ir planšetę buvo pavogę.
Tai sužinojusi socialinė darbuotoja vaikino pinigus pradėjo kontroliuoti, mokė, aiškino, kad tai yra jo pinigai ir kad juos reikia taupyti.
Nupirko namus
Baigęs apželdinimo specialybę Eligijus vėl perėjo mokytis į Radviliškio mokyklą.
Artėjo vasara, ir buvo neaišku, kur vaikinas galėtų glaustis. V. Indriliūnaitei nieko kito neliko, tik vaikiną pasiimti į savo namus. Taip jis tapo tarsi jos antruoju sūnumi. Taip jį globojo dvejus metus, kol jis baigė Radviliškio mokyklą.
Eligijus pradėjo kalbėti, kad jam reikia namelio. Jis sakė, kad Vabalninke jam patinka, nori čia gyventi, ir jam reikia savo namų, savo kiemo.
Padedant socialinei darbuotojai jis taupė pinigėlius namui.
Socialinėms darbuotojoms pavyko rasti nedidelį namuką. Valdžios skiriamos išmokos neužteko, vaikinui teko pridėti iš savo sutaupytų pinigų. Bet jis pagaliau turėjo savo būstą.
Gyvenimo pradžia sudėtinga
Deja, savarankiško gyvenimo pradžia buvo labai sudėtinga. Šiltą, tvarkingą namelį Eligijus prikaupė senų kompiuterių – aiškino, kad juos remontuoja. Malkas taupė – esą jam nešalta.
Atsirado „draugų“, kurie prisiprašydavo pas jį leisti pagyventi ir visaip išnaudodavo, iš jo pavogė telefoną. Namelyje vykdavę ir „baliai festivaliai“. „Draugai“ jį buvo nusiuntę kontrabandinių cigarečių nupirkti, dėl to gavo baudą. Socialinė darbuotoja dar bandė policijos pareigūnams aiškinti, kad jis neįgalus žmogus, kad jį draugai išnaudoja, bet baudą vis vien teko sumokėti.
Gavęs išmokas Eligijus visko prisipirkdavo, gerai pagyvendavo kelias dienas, o po to vėl visą mėnesį likdavo be pinigų. Draugai apšniaukšdavo namus, o ir Eligijus iš pradžių nelabai mokėjo juose tvarkytis.
Atėjusi socialinė darbuotoja surinkdavo purvinus rūbus, juos išskalbdavo, priversdavo vaikiną apsitvarkyti ir nusiprausti. Vėliau Eligijui viena bendrovė įsiūlė mobiliojo ryšio abonentą. Niekas neklausė socialinės darbuotojos, kad žmogus neįgalus, o abonentas jam nereikalingas. Teko ir už jį mokėti.
V. Indriliūnaitė pasakojo vaikinui vis kalusi į galvą, kad parašų nedėtų bet kur, kad atsakingai elgtųsi su pinigais, kad jų nedalintų, kad namuose tvarkytųsi.
Kelias buvo ilgas. Praėjo nemažai laiko, kol vabalninkietis išmoko elgtis su pinigais. Dabar jų per dieną neišleidžia, pasitaupo. Nusiperka. malkų. Šiuo metu kartu rūpinasi, kaip į namelį įsivesti vandentiekį.
Geriausias draugas – kompiuteris
Eligijus sako, kad Vilma jam padeda visur – ar reikia valgyti nusipirkti, ar į banką nuvažiuoti, ar malkomis pasirūpinti. „Gyvenimo pradžios nenoriu prisiminti. Dabar išmokau gyventi. Geriausias draugas – kompiuteris. Namą turiu. Ir vandenį baigiu į namelį įsivesti, tik statinės nuotekoms betrūksta. Visko turiu“, – sako vabalninkiečiu tapęs vaikinas.
Žino, į ką kreiptis
„Jis nebe mano mokinys, bet ir toliau tenka rūpintis, pakontroliuoti. Būna, kad kartais skambina kaimynai, sako, eik pasižiūrėk, kas pas tavo vaiką vyksta. Jis man „prilipo“ kaip sūnus“, – pasakojo V. Indriliūnaitė. Jai tenka globotiniui ir rūbus pagal sezoną parinkti, ir nuvežti sergantį į ligoninę ar parūpinti vaistų. Valdiškuose namuose užaugęs Eligijus žino, kad kai ateis Šventos Kalėdos ar Velykos, jis turės kur jas sutikti...
