Kai netenkame artimojo, atrodo, kad visas pasaulis sustoja. Jo palikti daiktai – rūbai, knygos, papuošalai ir kiti asmeniniai daiktai tampa tarsi turėto gyvenimo, praeities šešėliu.
Kartais jie suteikia paguodą ir primena gražiausias akimirkas, o kartais sukelia skausmą ir atrodo kaip neįveikiama našta. Daugelis žmonių susiduria su dilema – ar daiktus pasilikti, ar atiduoti, ar visiškai nuo jų atsiriboti?
Santykis su mirusio artimojo daiktais – individualus
Pasak „Depresijos įveikimo centro“ klinikinės psichologės Karolinos Baronovos, kiekvieno žmogaus santykis su mirusiojo paliktais daiktais yra individualus. Tai priklauso nuo santykio su mirusiuoju, asmeninių įsitikinimų ir kultūrinių tradicijų:
„Vieno kažkokio labai konkretaus atsakymo, visrakčio, o ką čia dabar daryti su tais daiktais ir kada daryti, tai tikrai nėra. Viena vertus, yra sentimentalių, atminimą turinčių daiktų, kurie gali būti tiesiog asmeniui labai svarbūs ar turintys prasmę.
Kita vertus, viskas priklauso nuo santykio su mirusiuoju. Čia turiu omenyje ne tik formalų statusą, bet ir tų santykių psichologinį artumą.
Vienaip yra, jeigu labai artimas žmogus, su kuriuo aš turėjau labai artimą kontaktą, tas visas procesas, apskritai galvojimas, ką daryti su daiktais, įgyvendinimas kažkokio sprendimo gali kelti labai daug jausmų ir kitaip gali būti, jei tai nebuvo labai artimas žmogus mums.“
Kai kurie žmonės pasirenka simbolinius ritualus – pavyzdžiui, tam tikrose Lietuvos vietose vis dar gyvuoja tradicija sudeginti mirusiojo drabužius ir patalynę. Tai laikoma būdu tinkamai atsisveikinti ir palydėti žmogų į amžinąjį poilsį.
Kiti renkasi labdarą – drabužius, knygas ar buities daiktus paaukoja tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Tačiau yra ir tokių, kurie metų metus negali prisiliesti prie artimojo paliktų daiktų, bijodami prarasti ryšį su juo.
„Sprendimų yra įvairių, bet ar kažkuris iš jų yra psichologiškai lengviausias? Ne. Kiekvienas sprendimas turi savo psichologinę kainą.
Neretai žmonės išgyvena kaltę, kai reikia išmesti daiktus. Jie jaučiasi, tarsi negerbia to žmogaus, kurio neteko ir tai yra sunkūs jausmai, juos tenka išgyventi. Yra daiktai, kurie yra labai asmeniški, svarbūs, turintys prasmę“, – teigia K. Baranova.
Ką daryti su mirusiojo artimojo daiktais?
Laidojimo namų „Rekviem“ komercijos direktorė Jorūnė Jurkevičienė pastebi, kad žmonės retai kreipiasi į laidojimo paslaugų įmones dėl konsultacijų apie mirusiojo daiktų tvarkymą.
„Praktiškai tokių užklausų nesulaukiame. Tačiau jei žmonės klausia, ką daryti, dažniausiai rekomenduojame kelis variantus – daiktus galima paaukoti, perduoti artimiesiems, išsaugoti kaip atminimą arba perdirbti. Svarbiausia, kad žmogus priimtų sprendimą, kuris padėtų jam emociškai jaustis geriau“, – sako specialistė.
Kartais žmonės nesiryžta išmesti ar atiduoti daiktų, nes jaučia kaltę. Jie galvoja, kad tokiu būdu negerbia mirusiojo atminimo. Psichologė K. Baranova pabrėžia, kad šis jausmas yra natūralus ir svarbu su juo susitaikyti.
„Labai normalu yra jausti kaltę, tiesiog reikia tai priimti. Pačiam žmogui, kuris yra jau miręs, tas daiktas prasmės nebeturi. Dažnai gedėjimo procese didelis resursas yra visą laiką kalbėtis su kitais, tada jautiesi labai suprastas.
Kas galėtų padėti, tai iš visų daiktų, kuriuos miręs žmogus buvo sukaupęs, išsirinkti tuos, kurie man turi prasmę, reikšmingi, kelia atsiminimų, sau turėti.
Ką žmonės daro, kad neišmestų daiktų, neparduotų – aukoja ir tai irgi kartais padeda dorotis su kalte, kai žinai, kad tai darai su geru tikslu ir galbūt netgi tas žmogus, kurio netekau, būtų labai palaikęs tokią mano iniciatyvą paaukoti kažkam, kam trūksta tų daiktų“, – aiškina psichologė.
Kai kurie žmonės metų metus nesiryžta pajudinti nė vieno mirusiojo daikto. Psichologė pabrėžia, kad tai nebūtinai yra problema, tačiau svarbu stebėti, ar kartu nėra kitų užsitęsusio gedulo požymių.
„Pavyzdžiui, numirė vaikas, bet šeima išlaiko visą kambarį su visais daiktais daugelį metų nepaliestą. Kai kurie gali sunerimti dėl to, nes atrodo, kaip čia dabar tiek metų tie daiktai guli neliesti, bet kad žmonės neliečia tų daiktų, tai nereiškia, kad yra kažkas negerai, kad yra kažkokia patologija, taip nėra, ypač kai patiriamos labai jautrios, skausmingos netektys“, – teigia K. Baranova.
Vienas iš sveikų būdų atsisveikinti su mirusiojo daiktais yra dalies jų išsaugojimas. Žmonės dažnai pasilieka simbolinius daiktus – skarą, laikrodį, knygą – kurie jiems turi ypatingą reikšmę:
„Anksčiau buvo manyta, kad kai žmogus miršta, mes gedime dėl to, kad netenkame ryšio su tuo žmogumi. Tačiau naujos teorijos sako, kad tas ryšys nenutrūksta, o perauga į kitą formą, ir daiktai gali būti vienas iš tų dalykų, kuris mums tą ryšį viduje per prisiminimus, sapnus, kalbėjimą apie tą žmogų padeda išlaikyti kitokioje formoje.
Pavyzdžiui, vienas iš tokių daiktų gali būti skara, kuri turi mirusiojo kvapą. Žmogus, turėdamas tą daiktą, vis prisimena, išgyvena gedulą ir kartu jaučia toliau besitęsiantį ryšį su žmogumi.
Žmonės dažnai kalba apie tai, kad peržiūrint daiktus tarsi vėl per naujo susidėlioja tam tikros istorijos, gyvenimo naratyvas. Dėl to labai svarbu, kad žmogus jaustųsi galintis tiek fiziškai, tiek psichologiškai būti atsistatęs ir būti ne pačioje gedėjimo stipriausioje fazėje.“
Kada geriausia pradėti tvarkyti daiktus?
Vieno teisingo atsakymo į šį klausimą nėra. Vieniems tvarkymas tampa gedulo proceso dalimi, padedančia palengva atsisveikinti, kitiems reikia daugiau laiko susitaikyti su netektimi. Svarbiausia neskubėti ir nepriimti sprendimų spaudžiant aplinkiniams.
Dažniausiai daiktų išsaugojimas mums yra labai keistas ir nepriimtinas kaip kultūrai. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie pelenus išlaiko ir nešiojasi rankinuke nedideliame buteliuke. Ar tai būtinai yra kažkas, ką galima traktuoti kaip nesveiką dalyką? Tikrai ne, nes žmonės įvairiai su netektimi bando susitaikyti.
Remiantis naujausiomis teorijomis, kartais kažko išlaikymas, kas mums sukelia atminimą, prisiminimus apie tą žmogų, padeda perdirbti netektį ir pereiti gedėjimą.
Tačiau jeigu yra emociniai simptomai kaip depresyvumas, dirglumas, verksmingumas, irzlumas, agresyvumas, nemiga ar tiesiog kažkas labai rimtai pasikeičia ir užsitęsia iš psichologinės pusės, galima kalbėti jau apie užsitęsusį gedulą ir reikėtų kreiptis pas specialistus, pasižiūrėti, ar tikrai gedėjimas eina sveika linkme. Pusę metų tai yra visiškai norma, kad yra tokių reiškinių, tačiau jeigu tęsiasi daugiau negu metus – nelabai“, – aiškina psichologė.
Jei emocijos, kylant tvarkant daiktus, yra per stiprios, galima daryti tai palaipsniui – skirti tam trumpus laiko tarpus, pasitelkti artimųjų pagalbą.
Netektis visada yra skausminga, o mirusiojo daiktai – tarsi ryšio su praeitimi dalis. Vieniems jie tampa paguoda, kitiems – našta. Svarbiausia yra leisti sau jausti visus gedulo proceso etapus ir pasirinkti būdą, kuris padėtų judėti pirmyn.
Nesvarbu, ar daiktai bus išsaugoti, paaukoti ar perduoti kitiems – svarbiausia, kad sprendimas būtų priimtas ramiai, be spaudimo ir su pagarba tiek mirusiajam, tiek savo paties emocinei būsenai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
