Visgi, nors per ilgus darbo metus jis spėjo priprasti prie darbo specifikos, tačiau iki pat dabar išlieka sunku daryti paminklus mažiems vaikams ar paaugliams. Kokie yra šios profesijos ypatumai ir dėl ko dažniausiai tenka atkalbėti klientus, Aurimas sutiko pasidalinti ir su skaitytojais.
Į kapines nekeldavo kojos
Aurimas Balsys tikina, kad su paminkladario profesija susidūrė būdamas vos 15 metų, kuomet vienas pažįstamas jį pakvietė vasaromis padirbėti:
„Taip viskas ir prasidėjo, kadangi patiko akmuo, jo naujovės, o ir pinigai buvo neblogi. Be to, žavėjo ir tai, kad darbas savotiškas, ne visi jį gali dirbti. Bėgo viena, kita vasara, o po mokyklos pradėjau darbuotis ir dažniau. Dabar turiu pats savo dirbtuves, šaunią komandą, tad darbas taip įtraukė, kad darbuojuosi jau daugiau nei 17 metų.“
Pasiteiravus, ar teko papildomai mokytis darbo su akmenimis subtilybių, Aurimas teigia, kad bėgant laikui teko susidurti su naujovėmis, mokytis dirbti su įranga, nes kiekvienais metais vis atsiranda noras tobulėti, mokytis naujų technologijų.
Visgi, kalbėdamas jis atvirauja, kad labiausiai jam patinka dirbti rankiniu būdu, nes tik tuomet darbas išeina pats gražiausias, geriausias ir kokybiškiausias.
Aurimas pasakoja, kad dažniausiai tenka dirbti su skirtingais akmenimis: populiarus klientų pasirinkimas yra juodo atspalvio švediškas, taip pat ir suomiškas akmuo. Tačiau vyras nusišypso, kad lietuviškas akmuo jam yra mieliausias dirbti:
„Daug tenka darbuotis ir su lietuviškais akmenimis, kurių turiu nemažai prisivežęs iš karjerų. Jį yra labai įdomu šlifuoti. Pradžioje jis būna pilkas, šviesus, o pradėjus šlifuoti pamatai tikruosius jo raštus, spalvas. Tas labiausiai ir domina šiame darbe, kad niekuomet nežinai, koks galutiniame rezultate pasimatys tikrasis akmens grožis.“
Dirbdamas su paminklų gamyba, Klaipėdos rajone gyvenantis pašnekovas teigia, kad kiekvieną savo darbą perleidžia per širdį.
„Kartais atrodo, kad darydamas velionio artimojo paminklo užsakymą, imi ir pats bendrauti kaldamas mirties datą ar vardus su mirusiuoju, ar patinka, koks jis buvo. Taip su tokiomis mintimis vis gyveni, bet laikui bėgant – susitaikai. Žinoma, būna visko, ypač, kai artimieji pasidalina nuo ko mirė žmogus. Būna ir tragiškų minčių, kuomet net ir naktį pabundi, nors gyvenime nesi matęs to asmens, kuriam darei paminklą.
Sunkiausiai būna tuomet, kai tenka rūpintis vaikų ir paauglių paminklais. Tuomet ilgai mąstai, būna sudėtinga atsikratyti slogiomis emocijomis. Tas pats ir su artimųjų kapais, kuomet visai negali atsiriboti. Darbas iš tiesų nėra vienas maloniausių.
Be to, įdomu tai, kad pradėjęs dirbti negalėjau visai įkelti kojos į kapines. Net ir nevažiuodavau ten su kolegomis, likdavau dirbti ceche, kadangi man būdavo pernelyg baisu, nejauku. Važiuodavau į kapines kartu tik tais atvejais, kai kažko nepavykdavo kolegoms sumontuoti. Visgi, nuvykus iškart prašydavau, kad vežtų mane kuo greičiau lauk, nes kapinėse nesijausdavau stabiliai, jaukiai.
Vėliau bėgant metams, vis labiau bendraujant su klientais, ėmiau ir pripratau. Net ir dabar, kai nespėjame atlikti darbų, kartais tenka kapinėse dirbti sutemus, naktimis. Tačiau reikia darbus pasibaigti, nelieka ir kur trauktis“, – nusišypso pašnekovas.
Netikėti klientų norai
Pasiteiravus, kas sunkiausia yra dirbant paminkladariu, Aurimas nedvejodamas atsako, kad darbas su klientais:
„Kadangi kalba eina ne apie malonius reikalus, o apie skaudžias netektis ir liūdnas emocijas, būna sunku suprasti kliento skausmą. Dažnai atvykę jie nežino, ko nori ir tikisi, kadangi slogios emocijos vis dar nėra jų apleidusios. Tokiais atvejais kalbiesi apie galimybes, lūkesčius, nes bet kokiu atveju, kiekvienas nori savo artimam, mylimam žmogui išrinkti tai, kas yra kuo gražiausia ir geriausia.“
Klientų skausmą ir jų artimųjų netektį A. Balsys dažnai išgyvena ir pats. Būtent todėl vyras pabrėžia, kad tokiame darbe yra svarbu mokėti išklausyti žmogų, su juo bendrauti. Visgi, pašnekovas pasakoja, kad atsiriboti nuo klientų skausmo sunku būna tuomet, kuomet kalba eina apie mažamečius.
„Kaip ir minėjau, dirbant su vaikų, paauglių kapais vis nepavyksta išmokti atsiriboti, nes atrodo dirbi, tvarkai reikalus, tačiau vis mąstai ir mąstai. Sunkiausia dirbti ir su pažįstamų, artimųjų kapais. Kartais net ir stengiesi kreiptis į kitus meistrus, kad pavyktų atsiriboti nuo liūdnų emocijų“, – priduria jis.
Tačiau darbuojantis tenka sulaukti ir įdomių, kūrybingų klientų užsakymų. Aurimas pasakoja, kad neseniai teko daryti antkapį mirusiam mergaitės triušiukui. Taip pat ne kartą yra tekę gaminti paminklus ir šunims, ir katėms, ir netgi vėžliui.
„Tenka sulaukti ir iš užsienio klientų brėžinių, kurie dažnai ir patys nežino, ko nori. Tada stengiesi galvoti, kas jiems patiktų, vis braižai ir bandai atrasti tinkamiausią variantą. Be to, esu turėjęs ir vieną labai įdomu užsakymą.
Kartą vyras kreipėsi į mus teigdamas, kad susapnavo paminklą. Sapne buvęs antkapis atrodė kaip medis, nuo kurio krenta lapai. Taip teko aiškintis, ką iš tiesų žmogus turėjo omenyje, sapnuose (juokiasi).
Braižiau kelis variantus, o vėliau išsirinkęs labai džiaugėsi, nes darbas iš tiesų išėjo gražus – vienoje pusėje buvo nukritę keli lapai, o kitoje – dar krentantys nuo medžio. Klientas sakė, kad puikiai pavyko įgyvendinti jo sapną“, – džiaugiasi savo darbu paminkladarys.
Be to, A. Balsys teigia, kad niekur nedingo klientų noras, laidojant artimąjį ant paminklo išsikalti ir savo vardus, pavardes, gimimo datą. Pasiteiravus, kaip vertina tokį klientų norą, Aurimas kategoriškas:
„Labai dažnai tenka sulaukti tokių prašymų. Tačiau tuomet stengiesi kalbėti, klausti, kaip žmogus jausis atėjęs aplankyti artimojo kapo ir matys prieš akis savo vardą, ar nesijus, kad ir jo kažkas laukia po žeme. Iš tiesų, tokie prašymai sudaro kažkur 80 proc. dalį, tačiau nėra buvę nė vieno karto, kuomet nebūčiau bandęs kliento atkalbėti nuo tokios minties. Tai padaryti galima ir ateityje, o šiuo metu – kam to reikia?“
Pastarųjų metų tendencijos
Klaipėdos rajone gyvenantis vyras teigia, kad bėgant laikui pasikeitė ir žmonių požiūris į tam tikrus dalykus.
Pavyzdžiui, anksčiau žmonės velioniui skirtą paminklą statydavo tik po metinių, nes niekas nenorėdavo per anksti sudrumsti amžinojo poilsio atgulusio artimojo ramybės. Visgi, dabar į paminkladarius klientai neretai kreipiasi praėjus mėnesiui po laidotuvių, nes žmonės nori kuo greičiau viską susitvarkyti.
„Taip pat, kai dengdavome kapus granito plokštėmis, sulaukdavome aplinkinių senolių dėmesio, kurios vis klausdavo, kuo žmogus tiek nusikalto, kad jį reikia akmeniu uždengti. Toks pasirinkimas anksčiau tikrai nebūdavo madingas.
Tačiau dabar didžioji dalis klientų, ypač vyresnio amžiaus, dažnai prašo kapą uždengti granito plokšte, nes ir patys nebeturi daug laiko prižiūrėti kapavietės, o ir nebėra to griežto nusistatymo. Toks pasirinkimas iš tiesų yra tvarkingas, gražus ir praktiškas.
Tą galima pastebėti ir nuvykus į kapines. Prieš 3-4 metus tikrai nebuvo tiek daug uždengtų kapų kaip šiuo metu. Be to, didžioji dalis užsakymų tik ir būna susijusi su uždangomis. Jeigu per metus pagaminame 40 paminklų, tai visa kita, kas yra likę – granito uždangos”, – dalinasi savo įžvalga meistras.
Neretai klientai rinkdamiesi paminklui skirtą akmenį, paminkladarių prašo juodų atspalvių akmens, tačiau, anot A. Balsio, dažnai toks pasirinkimas nebūna pats praktiškiausias. Juodos spalvos akmenį yra kur kas sudėtingiau valyti, ant jo labiau matosi dulkės, lapai. Jis reikalauja daug priežiūros:
„Tokiu atveju siūlome rinktis kuo šviesesnį akmenį, nes jis reikalaus retesnio valymo. Visgi, jeigu norisi juodos spalvos, siūlome rinktis šviesios spalvos pagrindą, kuris bus pagražintas juodo akmens ornamentais.
Taip pat yra ir su uždangomis. Žmonės jas renkasi irgi juodos spalvos, tačiau kaip ir su paminklais, taip ir čia stengiamės pasiūlyti alternatyvą, nes juk dažniausiai uždangą renkamasi dėl to, kad tai reikalaus mažiau priežiūros, atrodys tvarkingai.
Kartais klientus ir nusivežame į kapines, kur parodome juodo granito uždangas, kaip jos atrodo realiai, kad jiems būtų lengviau apsispręsti ir suprasti, ar bus pasiruošę tarnauti akmeniui, ar ne.“
Klientus Aurimas konsultuoja ne tik dėl spalvinių pasirinkimų, tačiau ir siūlo praktiškus pasirinkimus. Pavyzdžiui, darant kapą sukurti vandens nuolydį, kad susikaupęs lietus nesudarytų balos, o gražiai nutekėtų į šalį, nupraustų kapą natūraliai.
„Kartais tenka atkalbėti ir dėl paminklų dydžių. Vieni žmonės mėgsta statyti didelius stulpus, sienas per visą kapavietės plotį. Taip bendrauji su žmonėmis, padedi jiems apsispręsti, tinkamai išsirinkti. Kartais, jeigu meistras nieko nepataria, galima ir stipriai apsigauti“, – įspėja Aurimas.
Pasiteiravus, kokių šiuo metu kainų rinkoje klientai gali tikėtis, vyras tikina, kad daug kas priklauso nuo skirtingų aspektų: paminklo akmens, dydžio, ornamentų, kapo dydžio, kitų pageidavimų.
„Tačiau pigiausias, standartinis, tvarkingas kapo sutvarkymas kartu su įskaičiuota paminklo, bortelių ir kitų dalykų kaina – nuo 1,5 tūkst. eurų. Čia yra pigiausias ir kukliausias variantas, kuris vis tiek nemažai kainuoja. O kitos sumos priklauso nuo užsakymo, nes visi jie būna labai įvairūs. Vieni mėgsta statyti mauzoliejus, derinti skirtingas akmenų rūšis.
Tokiais atvejais ir kainos labai svyruoja, nes yra tokių akmenų, kur 1 kv. kaina prasideda nuo 500-600 eurų, tad įsivaizduokite, kiek kainuotų sutvarkyti, pavyzdžiui, 9 kv. kapavietę. Vien už akmenį gali labai daug sumokėti“, – baigdamas pokalbį nusišypso Aurimas Balsys
Kapeliuose.
As suprasciau jei visa gimine ten butu laidojama. Kitu atveju ismesti pinigai ibala.
Aj jo madoj isejo plokstem apklot, nes pazadejo nelankamus kapus laidot visai kita pavarde zmogiena. Plokstei dingus galima kreiptis i policija.