„Šiandien pabandysiu sugriauti mitą, kad Riebus katinas rašo tik negatyvias apžvalgas. Tad kelis mylimus heiterius pasistengsiu apipilti pozityvu.
Tikėdamasis gerų įspūdžių vykstu į Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius veikiančią čeburekinę, ne veltui vadinamą senąja čeburekine.
Interjeras kiek atnaujintas, bet meniu, kaip ir anais laikais, dominuoja čeburekai, o pasiūla tokia, kad net galva apsvaigo.
Būdamas puikios nuotaikos ir spinduliuojantis pozityvumu užsakiau daugybę patiekalų.
Į dar didesnę džiaugsmo ekstazę patekau, kai paprašytas susimokėti iš anksto, išgirdau sumą – tik 19,10 euro. Tik pagalvokite – už 4 čeburekus, iš kurių vienas – su aviena, porą taurių naminės giros, sultinį, sriubą ir vištienos kepsnį tai juokingai maža suma.
Prisėdę prie staliuko ir toliau liejome liaupses šiai maitinimo įstaigai, kur net negavus patiekalų teko susimokėti, ir tai dar labiau pralinksmino.
Kai atnešė girą, žvelgiau į taurėse tarp burbuliukų plaukiojančias razinas ir vis labiau į pasąmonę įsileidau mintį, koks nuostabus šis pasaulis, o iki laimės gurkšnio esu tik per ištiestą ranką.
Agurkinė sriuba už 1 eurą suteikė dar daugiau pozityvo ir noro mėgautis gyvenimu.
Pozityvas tiesiog liejosi per kraštus, kol ant stalo nebuvo patiekti čeburekai. Žvelgiant į neįprastas čeburekams formas galima būtų pagalvoti, jog jie buvo formuoti virpančiomis rankomis per žemės drebėjimą. Bet ar tai svarbu, kai tu spinduliuoji pozityvumu? Aišku, kad ne. Skonis svarbiausia.
Čeburekų pjūviai parodė, kad maltos vištienos čeburekuose daugiau, nei kiaulienos ar avienos. Ar tai mane nustebino? Žinoma, kad ne. Aš gi amžinas optimistas. Tad radau ir logišką paaiškinimą. Vištos mažesnės už kiaules, tad logiška, kad jų prilindo daugiau. O apie užsispyrusius avinus aš išvis tyliu, tai nenuostabu, čebureke jo – tik fragmentai.
O dabar apie skonį. Visų pirma noriu padėkoti virėjoms už dosnumą. Visi čeburekai be išimties pasižymėjo į tešlą įsigėrusiu gausiu aliejaus kiekiu. Ar tai blogai? Tikrai ne, artėja ruduo, o po jo žiema, tad pats metas pradėti kaupti riebalus.
Jei čeburekus atnešusi mergaitė nebūtų įvardijusi, kuris su kokia mėsa, nustatyti, kur vištiena, o kur kiauliena ar aviena, būtų sunku net man.
Kad pozityvumas paimtų viršų, man sutrukdė mėsą apglėbę taukai.
Daugiausia mįslių užminė avienos čeburekas. Atrodė, kad jam buvo naudota avino, kuris atsirado jo mamai apturėjus nesantuokinių santykių su paršu, mėsa.
Atkandęs dar kąsnį supratau, kad ir jo močiutė buvo panašiai nusidėjusi. Tad avinas labiau priminė kiaulino čebureką nei raguočio... Žinau, kad malant jautieną ar avieną naudojama ir šiek tiek kiaulienos, kad mėsa nebūtų sausa. Bet gal tada reikia išlaikyti protu suvokiamą santykį. Negi sumalus vieną aviną kartu su ferma kiaulių, gautą turinį galėsite vadinsite malta aviena?
Optimizmui ir pozityvumui dingti nuo veidų dar neleido kelios razinos, plaukiojančios pustuštėse taurėse. Gira buvo tai, kas neleido skrandžiui paskęsti taukuose. Keli jos gurkšniai, ir vargšelis vėl pradėdavo bandymus virškinti tai, ką žmonės čia vadina čeburekais.
Ant stalo atsiradęs vištienos kepsnys buvo paskutinė viltis, bet ir ji užgeso vos peiliui prisilietus prie kepsnio. Tądien pasijutau silpnas ir gležnas, nes kiek nesistengiau atpjauti gabaliuką, net ir visu kūnu užgulęs ant peilio, tai padaryti man sunkiai sekėsi. Sąžiningai pasakius – geriau būčiau jo ir neatpjovęs...
Pirmasis klausimas: kada jis buvo iškeptas? Antrasis klausimas: kiek laiko jis laukė šaldytuve, kada bus aplietas žaliu marmalu ir taip prikeltas antram gyvenimui?
Norite pozityvaus paaiškinimo? Jis būtų toks: šiam kepsniui buvo panaudota ne narvuose augintos vištos mėsa, o laisvėje bėgiojančios, gal net laukinės, kuri buvo tokia greita, kad 20 metų jos niekas nesugebėjo pagauti... Po tiek metų laisvo lakiojimo jos raumenys tapo akmeniniai. Pats Katinas kaltas, kad yra paliegęs ir negali įpjauti.
Ar aš bandžiau atpjauti dar? Ne. Aš gi optimistas, nunešiau tą kepsnį barmenei ir pasakiau, kad man jo suvalgyti nepavyks, esu per silpnas, kad jį supjaustyčiau. Keista, bet kepsnį priėmė be jokių priekaištų. Tik viena bėda – aš už jį jau buvau iš anksto sumokėjęs. Tad paprašiau vietoje jo iškepti porą čeburekų išsinešti.
Dabar, namie žvelgdamas į nepraplėštą pakuotę, aš neatsistebiu: iš kur manyje tiek meilės savo kritikams ir heiteriams? Pozityvumas, kurį pažadėjau iš anksto, neleido man pareikalauti grąžinti pinigus už kepsnį. Norėjosi būti sup..tai maloniu.
Jaučiuosi lyg sudalyvavęs eksperimente, kurio tikslas – išsiaiškinti, kiek žmogus gali išgerti aliejaus vienu prisėdimu. Gaila išdarkytų čeburekų, kurie liko lėkštėse. Gaila skrandžio, kurio darbingumui atkurti reikėjo ne vieno butelio mineralinio vandens „Borjomi“.
Vertinu Rodilė. Senoji čeburekinė. Pokylių salė aliejuotu 1 nagučiu. Manau, jūs esate verti mažesnio vertinimo, deja, tokio nėra.
Klausimas: ar jums ne gėda tokius riebaluose plaukiančius ir sužaloto vaizdo čeburekus pardavinėti po 3 eurus? Tokiais čeburekais po 1 eurą galėtų prekiauti koks mėlynanosis geležinkelio stotyje, ir tai juos slėpdamas nuo pirkėjų akių kartoninėje dėžutėje ir dar pirkinių maišelyje. Parduodi kokiam žmogeliui, o tam dar nespėjus atkąsti pirmojo kąsnio, dingsti už kampo.
Kai užėję per pačius pietus neišvydome eilių, kuriomis ši čeburekinė pasižymėjo anais laikais, buvau nustebęs. Bet paragavęs čeburekų dar labiau nustebau, kad iš viso ten kažkas lankosi. Juk atsigerti aliejaus, užkąsdami batonu, galite ir namie."
Šaltinis: tinklaraštis Riebus katinas
