Kun. R. Doveika lankėsi „Žinių radijo“ laidoje „Radijo žmonės“ – radijo 25-mečio progos projekte su laidos vedėju Raigardu Musnicku kunigas aptarė įvairiausius klausimus: prisiminė R. Doveikos kurtas radijo laidas, diskutavo, kokius klausimus užduotų Dievui ir šėtonui, palietė ir jautrias visuomenės opas.
Dievui ir šėtonui turi po vieną klausimą
Anksčiau R. Doveika su Andriumi Kaluginu buvo radijo laidų „Mūsų angelai ir demonai“ bei „Geras gyvenimas“ bendraautoriai, tad kunigas ragavęs ne tik tarnystės, bet ir radijo laidų vedėjo duonos.
Kalbant apie laidą „Mūsų angelai ir demonai“, kunigas sulaukė netikėto klausimo, su kuo labiau norėtų pasikalbėti – angelais ar demonais? Anot R. Doveikos, gyvenime reikia patirti viską – tik taip galime rasti tikrąjį kelią į šviesos pusę.
„Tam, kad priimtum asmeninį sprendimą dėl savo gyvenimo, dėl savo vertybių, savo moralės, tapatumo, apskritai žmogiškumo, reikia pažinti ir šviesą, ir tamsą, reikia žinoti, reikia suprasti ir tik tada žinantis, suprantantis, sąmoningas ir laisvas žmogus gebantis pasirinkti – išlieka. <...>
Pažinus viską, kadangi aš esu labai giliai įsitikinęs, kad žmogus iš prigimties yra ypatingai pozityvus ir geras sutvėrimas, nes tai yra Dievo kūrinys, jis visą laiką pasirinks šviesos pusę, kad ir kokiuose šešėliuose kartais būtų žingeidu palakstyti“, – kalbėjo kun. R. Doveika.
Vis tik, jei turėtų galimybę akis į akį pasikalbėti su šėtonu ar demonais, ko paklaustų, apie ką kalbėtų? R. Doveika sako, kad jei tik turėtų galimybę, užduotų vieną vienintelį klausimą: kodėl jis taip nemyli žmogaus ir yra susiviliojęs puikybe?
Tokį klausimą jis užduotų neatsitiktinai – šėtonas yra puikybės ir melo tėvas, pagal krikščionybę – angelas, laisvai apsisprendęs netarnauti Dievui ir žmonėms, kai angelams buvo atidengtas Dievo kūrinys – žmogus:
„Aš turėčiau tą klausimą: kodėl tamsa taip nekenčia žmogaus? Nes viskas, kas ateina iš tamsos, labai smagiai įpakuota, džiugiai įpakuota ir atrodo labai jau naudingai įpakuota, bet išpakavus tą tamsos dovaną visą laiką yra apipilama purvu, visą laiką žmogus pasijaučia nužmogėjęs. <...>
Turėčiau labai, labai rimtą klausimą: kodėl tamsa taip nekenčia žmogaus, kad jo gyvenimą pavertė žaidimų aikštele, jo kūną pavertė bandymų poligonu, diskredituoja patį žmogų, nekenčia viso to, ką žmogus sukuria, nekenčia žmogaus kaip kūrinio ir trokšta, kad apskritai jis būtų sunaikintas ir neliktų.“
Yra teigiančių, kad toks buvo Dievo planas, šėtonas – skirtas išbandyti žmogų, jį vilioti. Anot kunigo, ši plano dalis atkeliavo su labai didele dovana – laisve, kuri, kaip daugelis sako, nėra duotybė, o tai, dėl ko tenka kovoti, tai pasiekti, bet, kita vertus, tai – neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis.
Kalbėdamas apie šią Dievo dovaną, R. Doveika pasakojo, kad šia tema Dievui taip pat užduotų klausimą, nors atsakymą į jį jau turi.
„Aš Dievo paklausčiau, kokią jis kančią savyje išgyvena. <...> Aš iš karto ir gaunu atsakymą: ta kančia iki tiek buvo jį palietusi, kad jis įžengė į žmogaus istoriją. Dabar esame Gavėnioje, likus kelioms savaitėms iki Velykų – ką mes, krikščionys, švenčiame?
Kad jis tampa žmogumi, pats susitaiko ir sutaiko žmogų su Dievu, pats kenčia dėl žmogaus, dar kartą parodydamas, kad žmogus visada laimės, jeigu pasirinks laisvę, pasirinks šviesą, pasirinks savo kūrinio visą turinį. <...>
Į klausimą, kurį aš jam duodu, aš atsakymą iš jo gaunu, nes laisvė ir yra meilė, nes meilė ir yra laisvė. O tai yra atsakomybė, tai yra pasirinkimas su pasekmėmis“, – dėstė kunigas.
„Mes atsisakėme esminio dėmens – santykio dėmens“
Tikriausiai, gyvenant įtemptų ir išbandymų keliančių iššūkių kontekste, Dievui norėtųsi užduoti ir daugiau klausimų: kodėl, už ką, kaip? Kare Ukrainoje žūva nekalti žmonės, vaikai, griūna gyvenimai ir dūžta likimai.
Kalbėdamas apie gyvenimą, kai visai šalia vyksta daugybę gyvybių pasiglemžiantis karas, R. Doveika pabrėžė neatsakingų žmonių veiksmų pasekmių ir apsisprendimų pasekmių aspektą:
„Kai tik žmogus nugręžia veidą nuo Dievo ir nuo kito žmogaus, visą laiką atsiranda akmuo rankose. Visą laiką atsiranda per tą tamsos puolimą pagundos, troškimai, valdžia, galia, turėjimas, pavydas, apkalbos, šmeižtai – visa tai yra žmogaus pasirinkimas, jis gali tai daryti, gali to nedaryti.“
Šioje vietoje kunigas kviečia kiekvienam užduoti sau klausimą: kiek turiu priešų? Anot jo, aukščiausia siekiamybė galėti atsakyti, kad žmogus neturi priešų, o jei patampa tokiu kito akyse, tai – priešu jį laikančio žmogaus reikalas.
Pats R. Doveika sako galintis viešai pripažinti – jis neturi priešų, nes visą gyvenimą pastangos sutelktos į ryšį su Dievu, žmogumi, investuojant į tai, kad kiekvieną dieną galėtų ištroškusiam paduoti stiklinę vandens, kitam pasiekus sėkmę – kartu pasidžiaugti, ištikus nelaimei – kartu liūdėti.
„Yra užduotis: ką aš galiu padaryti savo gyvenime kaip laisvas žmogus, kad neturėčiau priešų? Tam reikalingas pastovus santykis su Dievu, kaip su savo egzistencija, yra reikalingas apsisprendimas už žmogų kiekvieną dieną, reikalinga turėti tą vadinamą gyvybės medį mūsų tarpusavio susitikimuose, tai reiškia prigimtinės vertybės, kažkokios dorybės, kalba, kultūra, tauta, valstybė – tie dalykai, ties kuriais mes susirinkę save išgyvename kaip vienį.
Tada kiekvienas pagal mūsų turimus talentus, dovanas, gabumus, mes praturtiname vienas kitą ir tai nėra iliuzija, tai nėra iliuzijų pasaulis. Tai yra labai nesunkiai įgyvendinama tikrovė, kur šiandieną mes jos visi siekiame. Siekiame per tam tikras teises propaguodami, siekiame per tam tikras galimybes: dirbtinis intelektas, ekonominė pažanga, tautų pažanga. Mes tarsi to siekiame, bet patys netikime, kad to pasieksime, nes mes atsisakėme esminio dėmens – santykio dėmens.“
Nors tautą purto iššūkis po iššūkio – iš pradžių koronaviruso pandemija, dabar – karas ir kitos nelaimės, pastebima džiuginanti tendencija: tikinčiųjų daugėja, į bažnyčią ateina vis daugiau jaunų žmonių, jaunų šeimų su vaikais.
O kiekvieną iššūkį, kuris tenka gyvenimo kelyje, kunigas kviečia priimti kaip pamoką – jo teigimu, visi sunkūs laikai atneša teigiamus pokyčius po kriziniame laikotarpyje.
„Labai daug žmonių pervertina vertybes, labai daug žmonių save supranta naujai, labai daug žmonių atranda save iš esmės, supranta turėjimo ir buvimo vertę, gyvenimo patyrimo, gyvenimo džiaugsmo, gyvenimo laimės. Dalykai, kurie atrodo vakar teikė laimę, šiandien nebėra tikros laimės šaltinis. Tada žmogus iš tikrųjų labai daug investuoja į santykį, į savęs pažinimą ir tai yra labai pozityvu, tai yra augimas“, – kalbėjo kunigas.
Visuomenės susiskaldymas – „praloštas“ pilietiškumo egzaminas
Vis tik, nors pokriziniu laikotarpiu matomi teigiami pokyčiai, krizių laikotarpiu išryškėja neigiama tendencija – didelis žmonių susiskaldymas. Tai – išbandymas žmonių tarpusavio santykiams, kurie, kaip pastebi kunigas, pandemijos laikotarpiu subyrėjo.
„Visas pasaulis turėjom koronos viruso iššūkį, mes turime dabar karų iššūkį. <...> Aš ne vieną kartą esu sakęs įvairiose progose ir tai yra puiki proga pakartoti: tiek nepagarbių žodžių mes vieni kitiems kaip tauta, kaip lietuviai, visuose lygmenyse pasakėme iššūkių ir nelaimių akivaizdoje, tai turbūt mūsų senelių ir prosenelių karta raudonuoja prieš Dievą ir nežino, kur akių dėt.
Kiek nepagarbos, kokiais epitetais, kokiais išsireiškimais į baimę mes atsakėme eliminuodami, į pasimetimą. Arba patys suprasdami, kad tiek buvo dezinformacijos, tiek buvo specialiai kažkokia brukama informacija, žmonės jautrūs, jie patikėjo, o mes ne informacinius šaltinius užkardėme, bet mes labai daug smurto, labai daug piktų žodžių vienas kitam pasakėme.
Ir, aš manau, tuose dalykuose mes pilietiškumo egzaminą ir pralošėme, išlaikėme labai blogu pažymiu ir iš krizės pandeminės mes išėjome labai susiskaldę ir tai yra blogai“, – sakė R. Doveika.
Anot jo, krizės ir iššūkiai turi ne skaldyti, o vienyti, auginti ir brandinti tautą, valstybę, kuri turi svarbiausius savo dėmenis: kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas, tačiau visa tai atmetame į šalį.
Vis tik ar tai – bausmė, mūsų, kaip tautos, nesubrendimo pavyzdys ir visuomenės atvaizdas veidrodyje? Pasak kunigo, tai – nebūtinai bausmė, veikiau neatsakingo žmonių elgesio pasekmės ir verta kelti klausimą, kas yra mūsų autoritetai, skatinantys žengti teisingu keliu:
„Tą Dievas ir rašo per kreivų žmonių sakinius tiesiu sakiniu, jis siunčia ir pranašus, siunčia autoritetus, siunčia lyderius, siunčia tuos, kuriems įkvepia dovaną vienyti, gydytis, rūpintis, telkti. Bet ką mes su jais padarome?
Mes šiandieną esame tauta, kurioje kas šiandien yra tautoje autoritetas iš meno pasaulio, religijos pasaulio? Ar apskritai menas, religija dar šiandien daro įtaką mano kasdienybės pasirinkimams, ar tiktai suvartoti ir laisvalaikio produktai šie dalykai yra? Kas šiandien yra autoritetas valdžios institucijose, giminėje, šeimoje, tėvų-vaikų santykiuose?
Dievas siunčia tokius dalykus, tiktai kartais mes esame akli nebematyti, kurti negirdėti, greiti susiskaldyti. O kadangi gyvename už rojaus ir esame šiek tiek pažeistos prigimties, tada ir karto greiti labai blatnai susitvarkyti savo gyvenimėlį: susidėlioti savo burbulus, susidėlioti savo garantuotus dalykus. Ir manau, kad ta didžiausia „bausmė“, kuri gali ištikti žmogų, tai būti labai užtikrintam kažkur tai ir garantuotam.“
Pasigenda vieno svarbaus dalyko
Kalbai pasisukus apie tai, ar pats kunigas dažnai klauso radijo ir ar mato, už ką galėtų „pabarti“ radiją ar kitas žiniasklaidos priemones, R. Doveika pabrėžia – barti nėra išmintinga išeitis, svarbu kurti dialogą, kalbėtis, ko, pasak jo, pastaruoju metu trūksta daug kur.
Jis kalbėjo, kad pasaulyje stebimos tendencijos, kai pasitaiko atvejų, kuomet vienos žiniasklaidos priemonės aiškiai stovi vienoje pusėje, o kita – kitoje, žmogus, neturėdamas autoriteto, diskutuoti turi savyje ir priartėti prie kuo autentiškesnės tiesos tampa sudėtinga.
„Čia mes matome, kad susiduriame su nauja religija Europoje – vienos tiesos religija. Tos tiesos, kurios dabar yra propaguojamos, ir jeigu tu tik turi dialogą, turi klausimą arba turi kitą nuomonę, tada iš karto tau „woke“ kultūra, atmetimo kultūra, reiškia, automatiškai jau yra įrankiai, kurie, jeigu tu nesi štai šito mąstymo kelyje, iš karto esi atsisijojamas, atmetamas ir sunaikinamas“, – teigė kunigas.
Jis sako pasigendantis ne tik diskusijų, bet ir pozityvaus padrąsinimo, kad žmogus nebūtų paliktas vienas su naujiena, padrąsinimo, kad „išbūsim, ištversim, mes galim, mes susitelksim“.
Anot kunigo, kone visais atvejais, kad ir kas įvyktų, atsiranda žmonių, norinčių įgelti, palaikyti įtampą, vidinį susierzinimą. Laidos vedėjo paklaustas, ar tai gali būti valstybės ir jos visuomenės nebrandumo požymis, R. Doveika teigė, kad viskas, ko mums trūksta – atviras pokalbis, įsiklausymas į kitus.
Pabrėžė jaunosios kartos ydą
Be to, pasak kunigo, trūksta gebėjimo rasti įrankius ne susipriešinti, o būti žmogumi kitam žmogui. Pagarbos, žmogiškumo vienas kitam trūkumas, jo teigimu, gimdo nepasitikėjimą ir žmonių santykiuose, ir didesniu mastu.
„Mes burbulus sukurt sugebėjom, susiskaldyti sugebėjom, mes sugebėjom pasakyti labai daug nepatogių žodžių, mes sugebėjome šiandien susistatyti į tam tikras kastas, sistemas ir visus tuos dalykus.
Kažkodėl tai apsimėtyti purvais mes sugebėjome, bet vienas kitą nuprausti, vienas prieš kitą atsiklaupti, vienas kitam į akis pasižiūrėti, vienas pro kitą praeinant gatve „labas“ pasakyti, bent akims leisti susitikti, o ne praeiti. <...>
Tai reiškia, kai kurie procesai, kurie vyksta, reiškiniai, kuriuos mes matome, tai mūsų nepadarytų arba neteisingai padarytų veiksmų rezultatas, kuris kaip sniego gniūžtė sukuria kitas gniūžtes ir tada atsiranda ta sniego lavina, kuri atšaldo ir užkloja ledu labai daug žmonių santykių“, – teigė kunigas.
Galiausiai jis prabilo apie opią šiuolaikinės visuomenės problemą – egoistiškumą, nusisukimą nuo tikėjimo. Kunigas R. Doveika sako, kad vos vienas požymis rodo, jog jei niekas nesikeis, užaugs egoistų ir cinikų karta.
„Kuo greičiau mes turime iš savęs eliminuoti tą, ką aš pastebėjau. Jeigu jaunosios kartos tas mąstymas kaip vėžys išplis, tai bus labai nelengva, kad jeigu aš neturiu už ką šitame savo gyvenime atiduoti gyvybės, tai koks bevaisis ir liūdnas yra mano gyvenimas iš esmės.
Ir kai jaunas žmogus šiandien pasako: „aš neturiu už ką atiduoti savo gyvybės, ji man pačiam labai brangi, labai svarbi“, tai pavojus, kad mes turėsime pakankamai ciniškų, egoistiškų žmonių kartą. Apskritai, jeigu tu šeimoje už savo žmogų negali atiduoti gyvybės, tu nevertas tos santuokos. <...>
Ir kiekvienas mes galime savo aplinkoje turėti, už ką aš galiu savo gyvybę atiduoti, nes mes galime elgtis kitaip. Nereikia svajoti, kad kitos kartos tai padarys, tai mūsų kartai, mūsų epochai, mūsų šiandienai duodamos užduotys: susigrąžinti, gerbti, saugoti, mylėti vienas kitą.“
R. Doveika pabrėžė, kad visada galime ir turime duoti atsaką negatyvumui, „pastatyti gerumo barikadas, supilti gerumo pylimus“ ir niekada nepamiršti, kiek gėrio potencialo turime ir jei jį išnaudosime teisingai, susikursime žymiai šviesesnį rytojų. Svarbiausia tai, į ką „atgręžtas mūsų veidas, atvira širdis ir atidengti delnai“.
Užbaigdamas pokalbį kunigas kiekvienai dienai ir artėjančių Velykų proga turėjo vieną palinkėjimą: „Susigrąžinkim tikėjimą, save, žmogų. Tikėkim ne ateitimi, nes aš esu labai giliai įsitikinęs, mes esame ne tik ateities žmonės, mes esame amžinybės žmonės, ir būtent kurkime tą savo amžinąjį buvimą pagarbos, meilės ir vienas į kitą atgręžtų veidų santykiuose.“
Visą pokalbį „Žinių radijo“ laidoje „Radijo žmonės“ galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
