Moteris atskleidžia, kad idėja siūti žaislus gimė prieš pustrečių metų, kai dukra gimtadienio proga padovanojo nuotolinius anglų kalbos mokymus, kaip virbalais megzti žaislinį šunį.
Pagal juos Vilija išmoko megzti gyvūnus ir taip virbalais numezgė pirmąjį žaislinį šunelį „Numero Uno“.
„Taip pradėjau juos megzti, nes labai norėjosi išmokti. Žinoma, iššūkis buvo žvėriškas, nes kursai įrašyti buvo anglų kalba, bet įveikėme bendromis jėgomis su dukromis, žiūrint ir stabdant ekrane vaizdus ir skaičiuojant, kas ekrane parašyta. Nuo to ir pradėjau“, – atskleidžia ji.
Žaislų kūrimo procesas
Paklausta, iš ko kuria žaislus, Vilija sako, kad naudoja tai, ką turi – paprasčiausius virbalais mezgamus siūlus. Jai svarbu sunaudoti turimas medžiagas, o ne viską pirkti naujai.
„Tai yra praktiškai likutiniai siūlai. Žinoma, reikia prisipirkti papildomai dažniausiai mocherinių siūlų, nes kailiukui reikia, kad būtų toks truputėlį švelnesnis, bet visi kiti tai yra paprasti elementarūs siūlai – vilna, medvilnė“, – pažymi pašnekovė.
Pasak moters, žaislų kūrimo procese dažniausiai naudojamos schemos anglų kalba. Ji pradeda nuo akių uždėjimo pagal nurodymus ir mezga virbalais.
„Kai mokykloje mokydavomės megzti kojines senais laikais, mokytojas sakė: „Išmoksite megzti kojines, mokėsite megzti viską.“ Čia turbūt tas pats – jei moki megzti, tiesiog mezgi, skaičiuoji akis ir supranti mezgimo procesą“, – priduria ji.
Vilija taip pat pažymi, kad pirmiausia numezgama gyvūno „išklotinė“ – lyg kailio forma. Vėliau, siuvant, po truputį formuojamos ir užpildomos galva, kojos, pilvas, o kamšalas suteikia žaislui galutinę formą.
Be to, moteris sulygina žaislų mezgimą su kulinarija. Ji sako, kad yra receptas, o tavo užduotis – sudėti visas dalis: siūlus, virbalus, laikytis aprašymo ir skaičiuoti akis, kartais improvizuojant.
„Žinoma, aš jau laikau save kūrėja, todėl pradedu improvizuoti. Čia pridėti akis, čia nuimti, čia pažiūrėti, kas gausis, čia sukeisti siūlus, kokius noriu. Ir taip gimsta tai, kas gimsta – šuo, katė, žirafa, elnias, arklys“, – atskleidžia pašnekovė.
Į žaislų vidų pašnekovė prikemša kamšalo. Jos žaislai unikalūs tuo, kad į kiekvieną jų įdeda širdelę, kurią nuneria viena iš jos dukrų: „Kiekvienas žaisliukas turi po įnertą širdelę. Aš dirbu iš visos širdies.“
Ji priduria, kad teoriškai į žaislo vidų būtų galima įdėti ir siūlų likučius – tai būtų ekologiškiau, tačiau pabrėžia, kad žaislas turi išlaikyti savo formą:
„Jeigu pridėsi į jį vilnos, iš jo nieko neliks. Kadangi tai yra žaislai, vaikai turi su jais žaisti, juos terlioti, svarbiausia – kad juos būtų galima skalbti.“
Pagaminusi virš 100 žaislų
Moteris pasakoja, kad vieno žaislo pagaminimas jai užtrunka maždaug dvi savaites. Kadangi dirba nuo 8 iki 17 val., mezga tik po darbo arba savaitgaliais.
„Man užtenka apie dvi savaites numegzti vieną žaislinį šunį. <…> Iš viso, nuo pat pradžių, jau tikrai esu pagaminusi daugiau nei 100 žaislų“, – sako ji.
Vilija pažymi, kad kiekvieno žaislo modeliai yra panašūs, tačiau unikalūs, nes dažniausiai gamindama ji nebeturi tų pačių siūlų, todėl kiekvienas kūrinys gaunasi vis kitoks.
„Mezgant vis tiek keičiasi nuotaika, kyla naujų minčių – kažką sugalvoji, kokią nors detalę pridėdi, ar ausytė juoda, ar balta. Tikrai kiekvienas žaislas šiek tiek skiriasi“, – teigia ji.
Pasak moters, mėgstamiausias jos sukurtas žaislas yra pats pirmasis šuo, kuris iki šiol liko pas ją. Vėliau ji pagamino ir žaislinį meškėną, tačiau daugumą savo darbų parduoda, o dalį paaukoja.
„Gyvūnėlius siunčiu į prieglaudas, o dabar svarstau Velykų laikotarpiu surengti antrą akciją – numegzti ančiukų ir paaukoti juos onkologinėms ligoninėms, sergantiems vaikams“, – dalijasi Vilija.
Nors žaislų kūrimas yra jos hobis ir aistra, ji pabrėžia, kad tai nėra pagrindinis pajamų šaltinis.
„Fiziškai neturėčiau laiko iš to daryti verslą, kuris duotų pakankamas pajamas. Be to, nenoriu, kad mezgimas virstų fabriku ar rutina“, – atskleidžia ji.
Moteris džiaugiasi, kai žmonės dalijasi atsiliepimais apie jos gamintus žaislus, o socialinėje erdvėje sulaukia ypatingai daug reakcijų ir palaikymo:
„Man patinka, kai parašo žmogus, pas kurį pateko šuniukas ar kačiukas, ir pagiria. Smagu žinoti, kad vaikai su jais žaidžia. Man tai labai svarbu – juk toks ir yra žaislo gyvenimas.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
