• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

46-erių vilnietė Jurgita Paknia nuo vaikystės mėgo įvairius rankdarbius – siuvinėjimą, mezgimą, nėrimą ir papuošalų kūrimą, tačiau ilgą laiką nerado vienos labiausiai patinkančios srities. Šiuo metu ji kuria skiautinių lovatieses ir sako, kad nors ši veikla ją traukė jau seniai, prireikė laiko, kol išdrįso pabandyti.

13

46-erių vilnietė Jurgita Paknia nuo vaikystės mėgo įvairius rankdarbius – siuvinėjimą, mezgimą, nėrimą ir papuošalų kūrimą, tačiau ilgą laiką nerado vienos labiausiai patinkančios srities. Šiuo metu ji kuria skiautinių lovatieses ir sako, kad nors ši veikla ją traukė jau seniai, prireikė laiko, kol išdrįso pabandyti.

REKLAMA

Nors moteris dirba visai kitoje srityje – yra inžinierė ir jau 20 metų gyvena Stokholme, Švedijoje, ji sako, kad širdis traukia į Lietuvą.

Būdama sodyboje Ignalinos rajone, atsitiktinai sutiko netoliese gyvenančią moterį. Išsikalbėjusi su ja, sužinojo, kad ši įsigijo dygsniavimo mašiną, kuria galima siūti lovatieses. Pasak Jurgitos, ji nedrąsiai, bet pamažu pradėjo bandyti kurti lovatieses pati.

„Keli metai, kai siuvu, ir tikrai man tai patinka. Gaila, kad neturiu pakankamai laiko tam skirti, nes dirbu, bet šis užsiėmimas labai smagus“, – atskleidžia Jurgita.

REKLAMA
REKLAMA

Kurti įkvėpė senelės kaimynė

Jurgita pasakoja, kad jos meilė rankdarbiams buvo įskiepyta dar vaikystėje. Pirmąją lovatiesę ji pamatė savo močiutės namuose – ją rankomis iš senų močiutės ir senelio drabužių siuvo kaimynė.

REKLAMA

„Būdama maža mergaitė dažnai lankydavausi pas tą kaimynę. Ji gyveno kukliai, mažoje trobelėje ir siūdavo rankomis. Prisimenu, kaip sėdėdavo prie nedidelio langelio, pusiau tamsoje, viską kruopščiai siūdama“, – prisimena moteris.

Pasak jos, šie vaizdai įstrigo jos pasąmonėje. Be to, Jurgita prisimena, kaip po močiutės mirties lovatiesė tapo ypatingu jos prisiminimu.

„Močiutė ją labai mylėjo ir visada apsiklodavo kojas. Po jos netekties nuvykau į močiutės namus ir kaip tik teta su pussesere tvarkė, išmetinėjo senus močiutės drabužius. Staiga pamačiau, kad šiukšlių maiše kyšo lovatiesės kampas“, – pasakoja ji.

REKLAMA
REKLAMA

Ji iš karto paklausė, ar tikrai planuojama ją išmesti. Teta paaiškino, kad lovatiesė sutrinta, todėl niekas į ją nepretendavo. Jurgita tuoj pat nusprendė ją pasiimti, nes ši lovatiesė jai buvo brangi ir visada ją turėjo šalia savęs.

Nors lovatiesės audinys buvo sudėvėtas ir turėjo skylučių, nes buvo siūtas iš senų drabužių, kiekvienas jos siūlas priminė močiutės meilę ir šilumą, kurią ji nešė per visus metus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Moters teigimu, lovatiesės ją „viliojo“ jau seniai. Ji dažnai lankydavosi parodose, stebėdavo ir grožėdavosi eksponatais, tačiau niekaip neišdrįsdavo to išbandyti. Jai atrodė, kad lovatiesės siuvimas yra gan sudėtingas darbas.

Atskleidė, kaip vyksta procesas

Lovatiesės kūrimo procesas gali užtrukti įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos technikos sudėtingumo, audinių parinkimo ir pačios idėjos įgyvendinimo. Pasak moters, besidominčios skiautinių siuvimu, vidutiniškai lovatiesės viršutinės dalies pasiuvimas užtrunka apie savaitę.

REKLAMA

„Pirma gimsta idėja, kurią tu nešiojiesi savo mintyse kelerius metus. Ji kažkaip rutuliojasi, vėliau pradedi ieškoti tinkamų audinių. Tai yra procesas, nes jų visų neturi namuose“, – sako ji.

Audinių pasirinkimas vaidina itin svarbų vaidmenį galutiniame rezultate. Norint sukurti estetiškai patrauklią lovatiesę, reikia suderinti spalvas, tonus ir raštus, kad nebūtų akį rėžiančių derinių.

„Užtrunka ir toks procesas, kad susirinkčiau tinkamus audinius. Aš mėgstu nusipirkti tam tikrus audinius, skirtus skiautinių siuvimui, aišku, Lietuvoje to pasirinkimo nelabai yra. Daugiausiai Švedijoje perku, ten didesnis pasirinkimas“, – teigia moteris. Tokiu būdu ji gali užtikrinti, kad gautas produktas atitiks jos kūrybinius standartus.

REKLAMA

Ji pasakoja, kad Lietuvoje skiautininkės dažnai ieško audinių „Humanoje“, kur gali rasti medžiagų, tinkančių jų projektams.

„Skiautiniui tinka medvilnė, bet, aišku, būna ir tokių, kurios siuva iš įvairiausių audinių. Kai kuriuos audinius būna labai sunku suvaldyti, pavyzdžiui, sintetinį audinį, nes jis slidus. Yra labai daug darbo, reikia sutvirtinimų.

Iš lino galima siūti, bet jis yra labai kietas, todėl kai susiuvinėji mažas kiauteles, gaunasi daug siūlių, didelis gumbas. Reikia viską sulyginti, išlyginti lygintuvu. Yra kur padirbėti“, – procesą atskleidžia Jurgita.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Audinių rinkimo procesas, pasak jos, nors ir gali pasirodyti paprastas, dažnai būna dinamiškas ir kartais net sudėtingas.

„Atrodo, nusipirkai marškinius, juos priderinsi, bet nusineši namo ir pamatai, kad ne tas tonas medžiagos, ieškai tinkamesnio“, – dalijasi ji. Vėliau moteris projektuoja ir piešia, skaičiuoja, kokio dydžio skiautinio reikės.

„Pažiūri spalviškai, susiderini, nusifotografuoji, pažiūri tonus. Vėliau prasideda pjaustymas, karpymas, dėliojimas į vietas ir susiuvimas. Būtent karpymas ir susiuvimas užima nesudėtingam skiautiniui savaitę darbo“, – toliau pasakoja ji.

REKLAMA

Taigi, moteris atskleidžia, kad nors lovatiesės sukūrimas reikalauja laiko ir kantrybės, pasiruošimo etapas gali trukti net kelerius metus, kol mintys ir idėjos galiausiai virsta realybe.

Kūrybos nemato kaip verslo idėjos

Jurgita šiuo metu kuria skiautinius iš senų mamos chalatų, kuriems yra daugiau nei 30 metų. Šie audiniai ne tik primena šeimos istoriją, bet ir suteikia galimybę moteriai išreikšti savo kūrybiškumą. „Apie 10 darbų esu sukūrusi, visus išdalinu“, – sako ji.

REKLAMA

Jurgitos kūryba yra daugiau kaip hobis, o ne verslas. Paklausta, ar mato tai kaip verslo galimybę, Jurgita atsako neigiamai.

„Nematau tokių galimybių, nes tai yra brangus užsiėmimas, bent jau Lietuvoje. Žmonės nėra pasiruošę mokėti tokių pinigų už tokias lovatieses, nors daug laiko ir energijos tam atiduodi“, – pabrėžia ji.

Be to, pasak moters, skiautinio kūrimas reikalauja nemažai išlaidų, nes šiame procese yra brangūs ne tik audiniai, bet ir reikalingas didelis kiekis medžiagų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kai pasiuvi skiautinio viršų, kuris yra sudėliotas iš mažų skiautelių, tada į skiautinio vidų įeina sinteponas, kurį būtinai reikia pirkti. Vėliau eina pamušalas, apatinė dalis, nes jis pasidaro toks kaip sumuštinis, viršutinė graži dalis. Pavyzdžiui, jeigu dvigulei lovai siuvi, reikia penkis metrus audinio nusipirkti, o tai irgi kainuoja“, – atskleidžia moteris.

Kiekviena skiautinio dalis reikalauja kruopštumo ir tikslumo. Kai kurios moterys daigsto pačios, o kitos renkasi rankinį siuvimą arba naudojasi siuvimo mašina namų sąlygomis. Jurgita atrado moterį, kuri daigsto už ją.

„Susimoki už procesą, kurį ji atlieka“, – pasakoja Jurgita. Nors skiautinių kūrimas gali būti brangus ir ilgas procesas, vilnietei jis suteikia džiaugsmą ir leidžia išreikšti meilę savo šeimos istorijai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų