Man spektakliai siejasi su elegancija – maža delninukė, bateliai, apgalvota apranga. Ta nuotaika, atmosfera įpareigoja pasitempti, o ką jau kalbėti apie aktorius, kurie savo talentą skiria būtent mums – žiūrovams.
Net nesusimąsčiau, kad yra aplink mane ir kitaip galvojančių. Tai, ką užuodžiau ir pamačiau spektaklyje, buvo elgesys, visiškai peržengęs visas įmanomas ribas.
Vyksta pirmas spektaklio veiksmas, o aš imu užuosti kažkokį kumpio kvapą. Oi, galvoju, matyt išalkau. Tada kažkas sučežėjo – pasisuku aukštyn, o už manęs įsitaisiusi porelė valgo sumuštinius iš užkandžių dėžutės.
Įmanoma tokį dalyką protu suvokti? Sumuštinis su kumpiu teatre! Gal dar kotletus išsitrauks?
Pasižiūrėjau į juos, pakomentavau, kad nemandagu salėje valgyti, bet toliau nebegalėjau ramiai sėdėti.
Kas tų žmonių galvose darosi – jie gal teatrą su kinu supainiojo?
Suprantu kino teatre gėrimai ir spragėsiai yra tarsi atributas, būtinybė, bet į teatrą, kur vaidina tikri aktoriai prieš pat tave, valgyti sumuštinį yra virš visko!
Vat ir galvoju, jeigu buvo alkani, tai galėjo pavalgyti prieš spektakli. Juk tikrai ne maži vaikai, kad būtina būtų kažką kramtyti. Galų gale, net mažiems vaikams galima įdėti į spektaklį atsigerti vandens, kokią tyrelę, kad tyliai suvalgytų ir nekeltų didelio triukšmo ir neerzintų kitų svečių.
Tai va iki ko mes nusiritome – vaidiname, kad einame kultūrintis į spektaklius, o iš tiesų juose elgiamės kaip neišauklėtos kiaulės.
Autorius: skaitytoja Irena
Prezidento Brazausko tu gyvenime nesi matęs, nes jis net pasivaikščioti eidavo dailiai apsirengęs. Tik tu ir panašūs gali šniurkšti kaip kupriukas senelis.
