Šiandien Viltei jau 10 metų, o su ja kalbą rastų, greičiausiai, kiekvienas – sklandžiau bendraujančio vaiko tektų paieškoti. Vis dėlto, mergaitė ir jos šeima turi didelę svajonę, kuri pakeistų jų gyvenimus – vaikščioti.
Prisimindama dukros laukimą, Jurgita sako nejutusi jokių nemalonių pojūčių ir nė negalvojusi, kad kažkas gali būti negerai – kiekvieno apsilankymo pas medikus metu paaiškėdavo, kad mažylė pilve vystosi gerai, atlikti genetiniai tyrimai taip pat nerodė jokių patologijų.
Gimdymas prasidėjo netikėtai
Kaip įprasta, J. Juškuvienė nėštumo metu dirbo, o ir laikas išeiti į dekretą dar nebuvo atėjęs, kai 2012-ųjų vasario 10 dieną, gūdžią žiemą, darbe ji pasijautė prastai, nors sako nė nesupratusi, kad jau laikas susitikti su dukrele.
„28 savaitę darbe prieš pietus staigiai pasidarė bloga, paprašiau vyro, kad nuvežtų į ligoninę. Mums neįvardino, kodėl prasidėjo gimdymas, svarstė, kad gali būti infekcija, bet tyrimai nieko nerodė. Pamenu, buvo penktadienis, iš 4 darbovietės aukšto vos nulipau iki mašinos, išvykome į ligoninę ir man nebeleido išeiti, nes, pasirodo, buvo nubėgę vandenys – ne visiškai, bet šiek tiek, aš net nepajutau, nes laukiantis dažniau vaikščiojau į tualetą, todėl to nesureikšminau, be to, tai pirmasis nėštumas“, – prisimena pašnekovė.
Viskas įvyko taip staiga, jog nei pati Jurgita, nei jos vyras nespėjo suprasti, kas vyksta, tik išskubėjo į ligoninę. Ten medikai dar svarstė gimdyvę vežti į kitą miestą, tačiau rizikuoti negalėjo – gimdymą priėmė Šiaulių ligoninėje. Taip vos 28 savaičių, sverdama 1245 gramus, pasaulį išvydo Viltė.
Mergaitė buvo tokia maža ir trapi, kad, rodos, galėjo tilpti delne, tačiau motinystės džiaugsmais Jurgita ilgai nesidžiaugė – tris dienas prabuvus Šiaulių ligoninėje, Viltė išgabenta į Kauno klinikas, Naujagimių reanimaciją.
„Manęs kartu nepriėmė gultis į ligoninę, nes nebuvo vietų, buvo pats neišnešiotukų bumas, visi inkubatoriai užpildyti. Man palatoje vietos neturėjo, nors paskui išsiaiškinome, kad buvo mokama palata, bet mums niekas apie tai nesakė, o mes buvom išsigandę, jauni, nesitikėjom, kad viskas taip staigiai vyks“, – pasakojo mergaitės mama.
Kova už gyvybę
Du mėnesiai – tiek laiko truko kova už dukros gyvenimą. Dar gyvendama Pakruojyje, Jurgita kas dvi dienas keliaudavo į klinikas aplankyti savo pirmagimės ir nuvežti mamos pieno, nors jo nuo streso ir nerimo buvo itin mažai.
„Buvo šokas, reikėjo kovoti už jos gyvybę. Du mėnesius ji augo inkubatoriuje, pradžioj jos iš ten net neišimdavo, išryškėjo gelta, turėjo guldyti po lempomis. Ji svėrė kiek daugiau nei kilogramą, buvo labai mažytė, todėl buvo ir deguonis tiekiamas į nosį, ir davikliai priklijuoti prie kojytės, kad rodytų pulsą ir širdies ritmą“, – sunkiausius momentus prisimena J. Juškuvienė.
Po dviejų mėnesių, jau išmokusi valgyti iš buteliuko ir priaugusi svorio, Viltė su tėvais galėjo keliauti susipažinti su savo namais. Galiausiai tėvai galėjo pasidžiaugti pirmagime, tačiau laimę greitai vėl pakeitė nerimas – mažylės raida ėmė atsilikti:
„Ji visąlaik būdavo įsitempusi, kai miegodavo, bet aš, kaip pirmą kartą mama, stengiausi negalvoti, kad tai gali būti kažkas blogo. Ir šeimos gydytoja nieko nepastebėdavo, kas du mėnesius važiuodavom į sekimo kabinetą Naujagimių klinikoje, ten pasverdavo, žiūrėdavo, ar galvytėje išsivaikščiojo kraujosrūvos, tikrindavo regėjimą.
Sekimo kabinete klausdavo, ką ji jau geba daryti, bet ji nepradėjo klūpoti, atsisėsti, kaip kiti kūdikiai, nebandė atsistoti ir eiti – tada mums pasakė, kad gali būti cerebrinis paralyžius.“
Mažylei buvo vos vieneri, kai tėvams teko išgirsti šią skaudžią žinią ir susigyventi su nauja realybe.
Kaltino save
Šiandien Jurgita atvira – ilgą laiką ji kaltino save, kad viskas gavosi taip, kaip gavosi.
„Buvo labai skaudu, atrodė, kad žemė iš po kojų išslydo, labai sunkiai tai priėmiau – kelis metus dėl to labai kaltinau save, kad nesupratau, kas vyksta, anksčiau, kad prasidėjo gimdymas, mano mama ir vyras klausė, kodėl anksčiau nieko nesakiau, kad blogai jaučiuosi, bet aš nesijaučiau blogai – jokių požymių, kurie keltų įtarimą, nebuvo“, – atvirauja moteris.
Dar tik trečiokė Viltė gyvenime kovojo jau daugybę kovų, tačiau neleidžia diagnozei jos stabdyti – mergaitė lanko mokyklą, leidžia laiką su draugais, tiesa, viena ranka įsikibusi į mamos arba tėčio ranką.
„Mokykloje ji turi mokytojo padėjėją, kuri nuveda į valgyklą pavalgyti, į tualetą, į baseiną. Namie aš arba vyras jai padedam, nes judėjimas ribotas. Kažkiek namie į sieną pasirėmusi ji paeina, bet lauke jos vienos nepaleisi – už vienos rankos ir keliaujam visur kartu“, – kalbėjo mama.
Tiesa, per savaitę tenka apsilankyti ne vienoje procedūroje ir susitikti su ne vienu specialistu, tad Jurgitai dirbti nėra galimybės – reikia pasirūpinti, kad dukra visur spėtų. Šeima stengiasi mankštintis ir namuose, tačiau Viltei braukiant ašarą, kartu ją braukia ir mama.
Didžiausia svajonė – vaikščioti
Sunkiausias laikas, ko gero, buvo po to, kai 2019 metais mergaitei atlikta sausgyslių ilginimo operacija, prabėgus dviem metams po pirmosios. Jau artėjo karantinas, tad mankštintis teko namie, tad buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai:
„Kai yra augimo šuolis, labai išsitempia raumenys ir sausgyslės nespėja, tada ji vaikšto sulenktais keliais, todėl reikia operacijos. Po jos laukia ilga reabilitacija, gipsas, mėnesis ligoninėj, savaitė namuose, po to vėl mėnesis sanatorijoj, kol atsistatom, iš naujo išmokstam vaikščioti, lankstyti kojas.
Ji yra jauti ir bijo sulenkti kojas, vargstam – prieš karantiną, nuvažiavus į sanatoriją ji nelabai prisileido specialistų, grįžom namo, viskas jau buvo uždaryta, tad teko man pačiai su kineziterapeute telefonu konsultuotis ir bandyti daryti pratimus – vargom, ašarų buvo. Viltė verkė, aš su ja kartu.“
Svajonė vaikščioti – pasiekiama, tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip norėtųsi. Tam, kad tai taptų realybe, prireiks dar ne vienos operacijos ir ne vieno apsilankymo pas specialistus. Laimei, mama sako matanti didžiulį postūmį į priekį.
„Pradžioj visiškai su vaikščiojimu buvo prastai, esam išbandę ir daug įvairių vaikštynių, triratį išbandėm, bet jai yra baimė pirmą kartą pabandyti, ji sako, kad nenori, nepavyks, nelabai pasitiki savimi, reikia ją drąsinti.
Progresas yra, bet kiti galvoja, kad viskas čia labai greitai – taip neišeina, nes reikia kovoti ir su jos nusistatymais, kartais ji užsispiria, kad nedarysiu ir nieko negali padaryti – ar kojos sulenkti, ar laiptais lipti, kad koją tiesiai dėtų, ji daro, kaip jai patogu ir viskas“, – pasakojo mergaitės mama.
Paklausta, kaip pasikeistų šeimos gyvenimas, jei tik didžiausia svajonė išsipildytų, Jurgita atvira – dukros savarankiškumas yra didžiausias jos siekis, o kartu su tuo ateitų ir palengvėjimas bei jausmas, kad viskas bus gerai.
Norintys padėti Viltės svajonei išsipildyti, gali tai padaryti prisidėdami finansiškai žemiau nurodytais rekvizitais:
Viltės Juškutės labdaros ir paramos fondas „Svajonės link“; Įmonės kodas: 305922191; Sąskaitos nr: LT027300010170034327; Banko kodas: BIC-HABALT22; Mokėjimo paskirtis: parama Viltei. PAYPAL: [email protected]
