Į tetos laidotuves vykau prieš kelias savaites. Ji jau buvo garbaus amžiaus, netoli 80-ies. Atsisveikinimas vyko labai jaukus ir, kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis, malonus.
Skambėjo tyli muzika, degė žvakės, o karstas skendo baltose gėlėse. Tetos anūkai pasirūpino ir nuotraukomis – visi atėję galėjo prisiminti tetą, kokia ji buvo vaikystėje, jaunystėje. Senovinėse nuotraukose – patys gražiausi atsiminimai apie mirusią tetą.
Gražias laidotuves nustelbė mano pusseserės iš Londono elgesys. Vos atėjusi, ji prie karsto padėjo gėlių, pareiškė užuojautą artimiausiems, prisėdo pabūti kartu. Po valandos ar kelių, žiūriu, ji eina prie karsto.
Fotografavo karstą
Maniau, kad atsisveikinti su teta, nes minėjo, jog laidotuvėse negalės dalyvauti, tačiau ne! Ji išsitraukė savo telefoną ir prie karsto pradėjo fotografuoti mirusią tetą! Negana to, jos telefono garsas buvo įjungtas, todėl visa salė ne tik matė, bet ir girdėjo, kaip prie karsto stovinti moteris fotografuoja mirusį žmogų. Man buvo gėda, jog ji mano giminaitė, net nebuvo kur akių dėti.
Aš maniau, kad mirusieji buvo fotografuojami prieš kokius penkiasdešimt metų. Esu mačiusi tokių „fotosesijų“, kai ir mirusysis kadre, ir visa šeima šalia.
Mano pusseserė, beje, ne tik kad nufotografavo, bet ir, akivaizdu, nematė tame nieko blogo, nes kai vėliau paklausiau, kodėl ji taip darė, ji man atšovė: „Noriu turėti prisiminimui.“
Gal aš būsiu ir labai nepopuliari arba kažko nesuprantanti, tačiau, mano galva, reikia bendrauti, fotografuotis ir bičiuliautis su žmonėmis, kol jie yra gyvi, o ne vėliau stovėti prie karsto ir fotografuoti.
Autorius: skaitytoja Eglė
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]
Nebeturite ką rašyti?!
Na manau, kai palaikai kremuoti, ir pastatoma urna, šalia graži gyvo žmogaus nuotrauka, pagal mane nieko blogo, Bet ir tik tuomet, kai salėje yra tik patys artimiausi ir jų reikėtų atsiklausti, ar galima fotografuoti.