Prieš gerą dešimtmetį kartu su draugais antrus metus buvo išvykęs į mainų programą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Matas Puodžiūnas pasakoja, kad tikslas buvo pakeliauti, padirbti ir prasidėjus rudeniui vėl kibti į mokslus Lietuvoje.
Deja, tačiau ne veltui sakoma, kad ne visuomet viskas vyksta pagal planą. Rugpjūčio pabaigoje jis svečiavosi Šiaurės Karolinoje, kur po darbų kartu su draugais susirinko prie baseino. Būtent ten įvyko trauma, iš esmės pakeitusi vaikino gyvenimą.
„Buvo ganėtinai tamsus paros metas, išjungtos šviesos, tačiau baseine vis dar buvo pilna žmonių. Nieko daug negalvojęs ėmiau ir nėriau. Tik vėliau paaiškėjo, kad baseine esantys žmonės, kurių galvos kyšojo iš vandens, buvo ne atsistoję, o klūpėjo ant kelių.
Baseinas buvo negilus, tad nerdamas trenkiausi su galva į dugną ir taip susilaužiau stuburą“, – prisimindamas apie neapgalvotą poelgį ir nutikusią nelaimę pasakoja pašnekovas.
12 valandų operacija
Akimirką, kai atsitrenkė į dugną, Matas prisimena iki šiol, o po jos sekė ir visos kitos detalės. Pašnekovas sako, kad tuo metu jį apėmė išgąstis, mat negalėjęs atsispirti nuo dugno ir apskritai pajudinti kojų jis suprato, jog nutiko kažkas rimto.
„Supratau, kad lūžo kaklas. Plūduriavau ant pilvo, o šalia buvę žmonės per daug nekreipė dėmesio. Prisimenu, kad apėmė pyktis, jog nuskęsiu tokiame negiliame baseine. Tačiau, visgi, kažkam pavyko mane apversti.
Kadangi aplinkui buvo dauguma banglentininkų, jie iškart iškvietė greitąją, o greitoji – malūnsparnį. Su mašina iki artimiausios ligoninės būtų kelio kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos, o su malūnsparniu iki ten nuskridome vos per 15 minučių.
Tuo atveju laikas buvo labai svarbus, nes, kai nutinka tokia trauma, labai greitai išbrinksta stuburo smegenys, kurios ima remtis į lūžusius kaulus ir slankstelius, tad skubėjo suleisti steroidų, kad šis tinimas sustotų ir liktų kuo mažiau padarinių“, – paaiškina M. Puodžiūnas.
Atvykus į ligoninę Mato laukė sudėtinga 12 valandų operacija: „Pridiktuotos neurochirurgų medžiagos išėjo visa knyga – 209 puslapiai.“
Pašnekovas sako besidžiaugiantis, kad medikai apskritai apsiėmė vykdyti tokią sudėtingą operaciją, kadangi, pasak jo, neretai nutikus panašiai traumai vyresniame amžiuje, tokios sudėtingos operacijos gydytojai nerizikuoja daryti.
Pasiteiravus, kokios tuo metu buvo medikų prognozės, vyras pasakoja, kad jos buvo prastos – neįgaliojo vežimėlis, tad Matas labiausiai bijojo, kad taps našta tėvams. Visgi, jis sako iš pradžių net ir neįvertinęs, kokio rimtumo traumą patyrė, kol galiausiai ligoninės tarpduryje nepamatė atvykusios savo mamos ir brolio:
„Medikai kuo greičiau norėjo susisiekti su mano tėvais, kad šie už mane priimtų svarbius sprendimus. Prognozės iš tiesų buvo labai sudėtingos, bet žingsnis po žingsnio net jiems patiems tuo netikint pavyko mane atstatyti.“
Už gerumą atsidėkoja parama
Po atliktos sudėtingos operacijos Matui Jungtinėse Amerikos Valstijose teko praleisti dar tris mėnesius, kol sugijus kaklui, šis galėjo saugiai sugrįžti atgal į Lietuvą.
„Teko palaukti, kol sugis kaklas, kurį prilaikė į galvą sugręžti varžtai. Būčiau galėjęs grįžti ir anksčiau, tačiau norėjau, kad varžtus išimtų dar čia, nes kitu atveju būtų daugiau bėdos – skirtųsi ir matinė sistema, ir pati procedūra ganėtinai sudėtinga. Iš ligoninės Amerikoje išėjau galėdamas šiek tiek pavaikščioti, pasiremdamas dvejais ramentais“, – teigia pašnekovas.
M. Puodžiūnas pasakoja, kad patirtis parodė, jog nutikus rimtai traumai užsienyje, sveikatos draudimas suteikiantis 50 arba 100 tūkst. eurų gydymui yra beveik nieko nereiškianti suma. Už operaciją, gydymą, medikamentus ir reabilitaciją Matui buvo priskaičiuota 720 tūkst. dolerių suma.
Laimei, fondų, ligoninės ir, svarbiausia, gerų žmonių dėka, kurie savanoriškai paaukojo Mato gydymui pinigų, vyrui pavyko susimokėti tokią didžiulę sumą.
„Dar būnant Amerikoje man padėjo keli fondai, o ir pati ligoninė nurašė didelę dalį sumos kaip sėkmės istoriją, labdarą. Lietuvoje paramą organizavo tėvai ir draugai.
Tuo metu dar buvo litai, todėl likau labai nustebęs, kokią nemažą sumą jiems pavyko surinkti. Ją išnaudojau apmokėti medikamentams ir reikalingiausiems daiktams. Prisimenu, kad tėtis buvo sudaręs visą didžiulį sąrašą žmonių, kurie prisidėjo. Padėjo net ir žmonės iš mokyklos, su kuriais, atrodo, visai nebendravome“, – pasakoja verslininkas.
Dabar Matas savo padėkos dalį atiduoda kitiems ne tik pasakodamas asmeninę istoriją, norėdamas įspėti kitus būti atsargiems, ir atvirkščiai, įkvėpti tuos, kurie sunkiai serga, tačiau ir organizuodamas pagalbą Ukrainai:
„Visam gyvenimui sau daviau pažadą ir pačiam padaryti kažką panašaus, gerumu atsidėkoti už paramą, kurios sulaukiau. Tai lydi ir dabar, organizuojame paramą nuo karo kenčiantiems asmenims Ukrainoje, rengiame labdaros aukcionus.“
Kelias į sėkmę – nuolatinė kova su savimi
Šiuo metu jis atsakingas už vadovavimą vienam naktiniam klubui ir yra dar kelių barų bendraturtis. Matas pasakoja, kad tik grįžęs iš Amerikos kartu su broliu ir draugais pasinėrė į verslo nišą. Tačiau tam, kad būtų toks, koks yra dabar, jam teko patirti ir ne itin malonių akimirkų.
„Minčių buvo visokiausių, pradedant nuo to, kad visą gyvenimą būsiu našta savo tėvams, kad šiems teks kraustytis į butą pirmame aukšte, nes su vežimėliu negalėsiu kitaip užvažiuoti ir baigiant tuo, kad nežinosiu, kaip reikės atiduoti tėvams tokią sumą už patirtas gydymo išlaidas. Kiekvieną dieną prisidėdavo naujų baimių.
Visgi, prie mano sėkmės labai prisidėjo tėvų, brolio palaikymas. Iš Amerikos grįžau padaręs nemažą šuolį į priekį. Lietuvoje, nors ir buvo skurdesnės sąlygos, tačiau ir toliau manęs medikai nepaleido, greitas sveikimas neleido įkristi į depresiją. Teko pačiam atsistoti, kuistis, krapštytis ir kažkaip sugrįžti ant kojų“, – nusišypso Matas.
Per ganėtinai trumpą laiko tarpą – vos per tris mėnesius – atsitiesti padėjo ir rimtas bei itin intensyvus reabilitacijos režimas:
„Amerikoje nepripažįstamos jokios vonios, masažai, ten yra tik juodas darbas su treniruokliais, visai kaip sporto salėje. Skiriama ir elektrostimuliacija, tačiau, vis dėlto, 80 proc. laiko yra skiriama tavo prisitaikymui, kaip gyvensi toliau su savo negalia.
Savotiški pratimai pateikiami per įprastas užduotis, kaip elgesį virtuvėje, automobilio atrakinimą, kavos virimą, dantų pastos sukimą ir spaudimą bei t. t. Tai man labai patiko, už galimybę turėti tokią reabilitaciją galiu tik žemai nusilenkti.“
Matas sako, kad patiko ir tiesmukas gydytojų bendravimas. Pasiteiravus, ar galės būti toks pat, koks buvo anksčiau, vyras sako sulaukęs atsakymo be užuolankų; „Niekada“. Būtent tai M. Puodžiūną privertė galvoti, kaip jam teks gyventi ir kaip negalią paversti privalumu.
Apie patirtą traumą jaunystėje dar šiandien primena ir išlikę padariniai. Anksčiau buvęs dešiniarankis, Matas iki šiol nesugeba su ja rašyti, tad būtent dėl to viską padaryti išmoko su kaire ranka.
„Visa mano dešinė pusė yra kaip po gero insulto, silpnesnė už kairę. Spastika yra pagrindinė bėda, kuri būdinga patyrus įvairias stuburo traumas. Šie nevalingi traukuliai savotiškai kiekvieną dieną primena apie save ir trukdo gyventi. Negaliu užsiiminėti ekstremaliu sportu, tačiau džiaugiuosi, kad nebuvau didelis jų mėgėjas anksčiau (nusijuokia).
Radau sau kitos veiklos, būdų, kurie padeda gyventi: išmokau savaip valytis dantis, užsivesti automobilį, turiu savo išrastus pasilengvinimus buityje. Žmogaus protas – stulbinančiai kietas mechanizmas. Neleidžiu sau galvoti ir nesijaučiu, kad esu prastesnis už šalia esančius žmones. To net ir nesistengiu parodyti“, – tvirtai teigia Matas.
Vilnietis taip pat sako sportuojantis bei kartas nuo karto apsilankantis pas neurochirurgus pasitikrinti, kaip atrodo kakle įstatytos dvi titano plokštės, kurias prilaiko dvylika varžtų.
„Po kažkiek laiko tenka pasitikrinti ar ji neslenka, nemaišo. Negali juk visą laiką gyventi tarsi porceliano kiaušinyje, norisi ir į gamtą išvykti, ir plaukti. Kadangi kakle tai yra svetimkūnis, neprigimtinė kūno dalis, tenka vis pasitikrinti, atlikti „techninę apžiūrą“, – pridurdamas nusijuokia.
