Ar tik artimo žmogaus netektis yra sielvartas? Skyrybos, darbo ar verslo praradimas, gyvūnėlio netektis, elementaraus daikto pametimas, net ir pralaimėjimas rinkimuose gali būti sielvartas. Bet kokia netektis yra sielvartas. Tai, prie ko mes labai stipriai prisirišom ir gyvenimas atima, yra netektis.
Skaudžiausiai išgyvename netekę artimo, brangaus žmogaus, draugo, mylimojo ir tada mus užvaldo sielvartas, kurį lydi emocijos: liūdesys, pyktis, kaltės jausmas, bejėgiškumas ir tuštuma. Sielvartas atveria gilias žaizdas, užslėptas traumas, parodo mūsų žmogišką esybę, mūsų žmogišką trapumą.
Sielvarto įveikimas dažnai užtrunka, nes tai yra natūralus, sudėtingas emocinis procesas. Kas gi padeda įveikti visą šią puokštę netikėtai užklupusių išgyvenimų, pasakoja Nomeda Sabeckienė, mąstymo pokyčio ambasadorė, sertifikuota pasaulyje populiaraus Byron Katie psichoterapinio metodo „The Work“ specialistė.
– Labai svarbu yra nebijoti jausti. Ir pyktis, ir liūdesys, ir bejėgiškumas, ir kaltės jausmas: visa tai yra jausmai, o visos neigiamos emocijos ir jausmai kaupiasi pilvo srityje. Žinote, kai pereina toks tarsi šiurpas per pilvą, nes kūnas taip atpažįsta šias emocijas.
Artimojo netektis yra didelis skausmas, kurį lydi pyktis dėl to, kad aš netekau, iš manęs atėmė tai, kas man yra brangu. Kiekvienas žmogus yra egocentriškas. Todėl jam mirtis ar netektis yra pirmiausia susijusi su juo pačiu.
Tas momentas yra labai keblus, nes kai tik mūsų protas susifokusuoja į tai, ko aš negausiu (meilės, dėmesio, šilumos, apkabinimų, pokalbių, palaikymo) mes nematome, kad tą dėmesį, meilę, šilumą, ryšį, palaikymą gauname ir iš kitų, bet mūsų protas to jau nerodo, tarsi užblokuoja mus.
– Kada bus gerai?
– Nebus gerai, nes to žmogaus jau nėra. Reikia suprasti, kad tai, ko netekome, nesugrįš. Belieka vienintelis uždavinys – išmokti gyventi be to žmogaus. Ir tai nelengvas uždavinys, nes prisiminimai, kurie kelia jausmus, kiša koją. Reikia laiko. Pats laikas, žinoma, negydo.
Gydo tai, ką mes darome su tuo laiku. Kaip gebame keisti požiūrį į netektį. Ir susidraugauti su netektimi, pradėti vėl džiaugtis gyvenimu tikrai galime. Tik tam reikia specialistų pagalbos, darbo su savimi. Maldos. Palaikymo. Aplinkinių supratingumo.
Savo jausmų pripažinimas ir išgyvenimas yra pirmas žingsnis į pasveikimą. Taip, tikrai liūdna, taip, tikrai pikta, tikrai skaudu, žiauriai skaudu, be proto skaudu.
Kodėl mes raminam kitą? Nes mes patys nesugebam išbūti savo skausme. Ir kai šalia matom kitą, mūsų pačių skausmas sudvigubėja ir mums tada norisi išsivaduoti, kad mums patiems būtų geriau, o žmogui reikia padėti tiesiog išbūti drauge.
Ką mes galim kartu, kaip suaugę žmonės vienas kitam padėti? Tik išbūti kartu. Neliepti baigti, nustoti, bet kartu tiesiog išbūti jo sunkume, liūdesyje, kito žmogaus sielvarte.
Skausmą, pyktį, bet kokį nemalonų jausmą galima išpiešti, išjudėti, iškvėpuoti. Formų ir būdų yra įvairių.
– Ar pati susidūrėte su didele netektimi?
– Artimų žmonių netektis esu patyrusi du kartus. Mano tėtis buvo tas žmogus, kuris mane lepino. Tais laikais buvo sunku gauti kramtomosios gumos, flomasterių, kreidelių, lėlyčių. Tai buvo deficitinės prekės, o mano tėtis man jas gaudavo.
Po jo mirties mama tiems dalykams pinigų nešvaistė. Ji norėjo mane edukuoti, todėl pirkdavo man žurnalus, kitus naudingus dalykus, bet man labai trūko tų malonių smulkmenėlių, kurias suteikė tėtis, kurie nebuvo tokie svarbūs, bet man tai buvo kaip meilės ryšis.
Tuo metu mane supo daug žmonių ir aš iš jų gavau daug dėmesio, šilumos, daug meilės. Mane kiekvienas lepino savaip, bet ne su kramtoma guma, lėlytėm, ne su kreidutėmis. Aš užsidariau liūdesio ir baimės kokone. Užsidariau savyje ir neleidau sau pamatyti realybės ir to, kas mane supa aplink, nes dėmesį nukreipiau tik į trūkumą, į netektį. Mano atveju nebuvo kaltės jausmo, nes aš buvau per maža. Man buvo 9 metai.
Paskui netekau savo sužadėtinio, kai man buvo 21-eri. Atrodė, kad gyvenimas iš manęs tik atima ir nieko neduoda. Pasidarė baisu mylėti, nes atims. Baisu atverti širdį, nes tikėjau, kad 100 % atims.
Ačiū Dievui, kad laikui bėgant, eidama saviugdos keliu suvokiau, kad ne atima, bet duoda, tereikia tik atverti širdį ir priimti tai, kas yra.
Jau būdama vyresnio amžiaus, pamačiau, kad netektys tiesiog giliai giliai sėdėjo pasąmonėje ir trukdė man džiaugtis gyvenimu, trukdė priimti meilę. Kai padirbėjau su visais savo skausmingais praeities prisiminimais, pamačiau, kiek daug žmonių mane supo, kiek daug gavau ir dėmesio, ir meilės, ir rūpesčio, gavau tikrai labai daug. Ir dabar turiu gražią šeimą – su vyru auginame 4 vaikus. Štai kiek daug gavau!
Bet dabar, kai dirbu su žmonėmis mirus jų artimam žmogui, pvz., avarijos atveju, girdžiu, kaip stipriai žmonės kaltina save: „kam aš jį išleidau?“, „galėjau neišleisti“, „norėjau pasakyti „ne“.
O ligos atveju, kai artimasis gulėjo ligos patale, kankina jau kitos mintys: „per mažai meldžiausi“, „per mažai padariau, per mažai stengiausi“, „jeigu būčiau daugiau pasimeldusi, tai Dievas būtų išgelbėjęs“. Netgi prasideda pyktis ant Dievo: „Kodėl jis mano artimojo neišgelbėjo?“.
– Bet juk žmonės tikintys, ar jie nesusitvarko?
– Ar tu esi tikintis ar netikintis, žmogaus fizinio kūno jau niekada nebus, ir tai yra didžiulis skausmas. Mes suvokiam, kad nebus fizinio apkabinimo, ir šito žmogaus, jo jau nebus. Kai yra skausmo momentas, skausmas užima viską ir tada belieka vienas klausimas: „Kodėl, Dieve, ir kodėl, Dieve, man?“.
Tik tada, kai leidi sau išgyventi visas fazes, ateina suvokimas, kad mes negalime savintis kito žmogaus nei gyvenimo, nei mirties. Tai ne nuo mūsų priklauso. Ne mes šios žemės valdovai.
Aš manau, kad tikinčiam žmogui vis tiek lengviau su netektimi taikytis, nes turi ir žinai, už ko užsikabinti. Tu turi viltį. Turi tikėjimą. Dievą.
Jeigu esi tikrai gilus tikintysis krikščionis ir tiki į mirusių prisikėlimą, tau yra viltis, kad su savo brangiu žmogumi susitiksi pomirtiniame gyvenime. Tikintis žmogus gali pasimelsi, dar pasikalbėti su dvasininku, jis turi ramstį – Dievą, o netikintis, šio ramsčio neturi, tai tada jo pirmas ramstis turėtų būti profesionalus specialistas.
– Žmonėms sunku rasti pagalbą. Ar tai tiesa?
– Mes tikrai rasim žmonių, mes tikrai rasim knygų, mums tikrai padės. Jei nepasikliausim vien savimi ir naiviu tikėjimu, kad su laiku viskas praeis. Kai mums reikia pagalbos, mes rasim ir pinigų. Labai daug yra terapijos rūšių ir jeigu tu suvoki, kad reikia padėti sau, tu rasi būdą sau padėti.
Dabar turim labai daug literatūros ir naujų galimybių. Kas ieško, tas randa, kas beldžia, tam atidaroma, kas meldžiasi, tas gauna. Yra kvėpavimo praktikos, meno terapijos, šokio, minčių, tam tikrų įsitikinimų tyrinėjimo praktikos. Su pastarosiomis aš ir dirbu. Judesys labai gerai veikia.
Yra būtina eiti pagalbos, o pagalbą mes turime. Tai yra psichologų, psichoterapeutų, įvairių specialistų pagalba. Pas specialistą eiti būtina tam, kad neliktume įstrigus kančios, aukos ir sielvarto būsenoje.
– O koks metodas geriausias?
– Naudojant Byron Katie psichoterapinį metodą „The Work“, kurį taikau savo praktikose, nekovojame su realybe. Aš padedu klientui palaipsniui išgyventi ir priimti visas emocijas, kurios yra natūralios ir neišvengiamos.
Taip lengviau praeina liūdesys, pyktis, bejėgiškumas, tuštuma, jeigu yra likęs kaltės jausmas. Emocijų priėmimas leidžia lengviau susitaikyti su praradimu ir sumažinti vidinį pasipriešinimą ar kaltinimą.
Dar aš taikau J. F. Demartinio metodą. Vienas pagrindinių šio metodo principų – atrasti pozityvius ir negatyvius aspektus kiekvienoje gyvenimo situacijoje.
Kai patiriamas praradimas, dr. J. F. Demartinio metodas siūlo ieškoti, kaip šis praradimas galėjo turėti ir teigiamų pasekmių arba kokių naujų galimybių jis atvėrė. Taip siekiama pakeisti požiūrį į sielvartą ir priartėti prie vidinės ramybės.
Abu metodai padeda peržengti pradinę skausmingą emocinę reakciją ir atveria kelią į sąmoningą bei įsisąmonintą požiūrį į skausmą. Tai padeda pamatyti, kad net ir sielvarto situacijoje gali būti augimo ar prasmės galimybių, pavyzdžiui, tokių kaip sustiprėti emociškai, geriau suprasti gyvenimo trapumą ar iš naujo įvertinti vertybes.
Tai padeda nukreipti energiją nuo sielvarto į asmeninį augimą ir atsparumo stiprinimą, o ne į užsidarymą kančios kokone. Juk iš tiesų su mumis viskas yra gerai, mes esam saugūs, apart minčių, kad turi būti kitaip. Tas vidinis prieštaravimas vidinis konfliktas ir kelia skausmą.
– Būna, kad sielvartas nepraeina?
– Yra tam tikri etapai, vadinamosios fazės. Tai yra neigimas, pyktis, tada gilaus sielvarto laikotarpis, todėl svarbu leisti sau išgyventi ir praeiti pro tą neigimą – priešinimą tam, kas įvyko, tada liūdesį, pro tą tuštumą.
Baisiausias yra tuštumos jausmas, nes tuštumos jausmas yra toks, kad tarsi manęs pačio tenai nėra ir tik tada, kai tai pereini įvyksta tas susitaikymas, priėmimas. Nesąmoningai, žmogus gali likti neigimo būsenoje visą gyvenimą, jei su savimi nedirbs, nesikreips pagalbos į specialistus.
– O jei miršta artimas, bet mūsų santykiai su juo nebuvo geri?
– Kai santykiai su mirusiu artimu žmogumi buvo sudėtingi ar konfliktiški, sielvartas gali būti sunkesnis, nes mirtis gali palikti neišspręstų klausimų, kaltės jausmą, apgailestavimą ar pyktį. Žmogus gali jausti, kad neturėjo galimybės susitaikyti, atsiprašyti arba atleisti. Šitas sudėtingų emocijų derinys gali sustiprinti sielvartą ir padaryti jį sunkiau išgyvenamą.
Geri santykiai dažnai teikia tam tikrą uždarymo jausmą – galima lengviau susitaikyti su praradimu, nes žinome, kad turėjome teigiamą ir prasmingą ryšį. Kai santykiai buvo blogi, sunkiau rasti prasmę ar paguodą.
Žmogus gali pradėti kaltinti save dėl to, kad nesugebėjo pagerinti santykių ar išspręsti problemų iki artimojo mirties. Tai gali apsunkinti sielvarto procesą, nes sunkiau atleisti sau ar paleisti praeities įvykius.
Tokie sudėtingi santykiai reikalauja daugiau laiko ir pastangų, kad sielvartas būtų išgyventas, o emocijos – priimtos ir paleistos.
Kaltės jausmas yra labai sunki emocija. Tai yra našta, tu gyveni ne tik savo gyvenimą, bet pasąmonėje nešiesi dar ir kito žmogaus gyvenimą, o tai slegia pečius ir dažniausiai kaltės slegiami žmonės turi sprando problemas, turi įtampą pečiuose.
Jeigu žmogus nesąmoningas, nesuvokia, kad reikia ieškotis pagalbos, tai jis pats jausti kaltės nenori, tada nesąmoningai tą kaltės jausmą perkelia kitam, dažniausiai savo šeimos nariams, kažkuo juos kaltina taip tarsi nuo savęs nusiimdamas tą kaltės naštą, kurią pats ir nešiojasi. Vyksta tarsi nesąmoningas kaltės numetimo–perdavimo procesas.
– Pakalbėkime ir apie kai kurias senąsias lietuvių laidotuvių tradicijas. Kaip jos padeda susitaikyti? Raudojimai, verkimai, kurie buvo mūsų papročių dalis, jie psichologiškai padeda ar apsunkina gedėjimą?
– Manau, kad tai gera tradicija. Dabar vyrauja nuomonė, kad per laidotuves turi neverkti, reikia paleisti. Ašaros lyg būtų tavo silpnybės bruožas. Žmogus išgyvena didelį skausmą, ir tas skausmas lieka mūsų viduje. Jį galima nuslėpti.
Gali apsimesti, gali prisitaikyti, bet įsivaizduokim, kai miršta man artimas žmogus, mano širdį tai drasko. Man yra skaudu, tai jeigu susivaldysiu prie kitų, aš juk vis tiek verksiu, bet verksiu pasislėpęs. Kai verki viešai, yra dar jautriau, dar skaudžiau, o kai žmonės ateina tavęs paguosti, viskas lipa dar labiau į viršų.
Bet tada kas atsitinka? Tu esi atviras, ir kartu esi labai nuoširdus. Tu pats prisilieti prie savo paties skausmo. Ir taip vyksta gijimo procesas. Ir tame skausme tu esi ne vienas, tu esi ryšyje su kitais, kurie su tavim drauge, tave palaiko tavo skausme.
Juk sako – pasidalink džiaugsmu – jo padvigubės, pasidalink sielvartu, jo sumažės. Yra tas užsimezgantis ryšys, kai aš verkiu ir man negėda rodyti savo ašarų, man negėda būti jautriam ir man negėda parodyti, kad man yra skaudu. Tampi atviras savo pažeidžiamume. Būtent taip vyksta gijimo procesas. Tai, nuo ko mes bėgame, tas mus dar labiau vejasi. Taip jau yra.
– Dabar laidotuvės trumpėja, greitėja?
– Teisingiau būtų pabūti su mirusiuoju ilgiau, nepralekiant, ne vienai valandai, ar tik iš užsienio atskristi 20 minučių į kremavimą. Aš matau prasmę senoje tradicijoje, nes tas svarbias dienas būdamas prie žmogaus tu prisimeni visas akimirkas. Kai tu leidi sau išgyventi, perleidi visus prisiminimus ir su tuo susijusias emocijas per visą kūną.
Emocijos yra mūsų kūne ir kai aš esu ryšyje su savo emocijomis, aš taip pat esu ryšyje ir su savo kūnu, su savimi. Aš prisimenu tą žmogų, aš išraudu, tiek, kiek sau leidžiu išraudoti, aš prisimenu tiek, kiek sau leidžiu prisiminti, kad paskui aš lieku tiek tuščias, kad man nebereikia išgyventi to tuštumos momento.
Bet kai viskas skuboj, jausmas kūne pasilieka ir tada pasireiškia pykčiu, kuris gali būti nukreipiamas į kitą žmogų, į kitą situaciją, įskaudinti tuos, kam tas mūsų pyktis net ir nepriklauso.
Žmogus gali pasidaryti daug jautresnis darbe, reaguoti į tam tikras situacijas keistai ir pats nesuprasti kodėl, bet taip yra todėl, kad neišgyvenau visko iki galo, viduje dar sėdi neišgedėtas, neišbūtas skausmas, galbūt beviltiškumas, bejėgiškumas, gal net ir pyktis.
– Anksčiau dar nešiodavom ir gedulą…
– Nepritarčiau dėl to, kad juodas drabužis, juoda spalva pati savaime jau yra slegianti. Yra žmonių, kuriems juoda spalva yra kasdienybė, ir jiems ar gedulas, ar ne gedulas, jie yra pripratę prie tos spalvos. Bet pati netektis yra slegianti. Tai sunki emocija.
Jei nesi pratęs nešioti juodų drabužių, tai nešioti juos visus metus tikrai turėtų būti papildoma našta. Aš nemanau, kad to reikia. Jeigu tu leidi sau išgedėti, išliūdėti, pereiti per skausmą, tai gali leisti sau išgyventi prisiminimus ne per skausmą, bet per grožį. Gražiai ir puikiai praleistą laiką. Ir tik tada įsijungia tas tikrasis tikėjimas, kad tokia Dievo valia.
Bet aš galiu su tuo žmogumi turėti ryšį gražiuose prisiminimuose. Prisiminti tai, kas buvo gera, nes žmogus nemiršta, miršta jo fizinis kūnas, bet prisiminimai, vaizdai visą laiką lieka su mumis, kur mes bebūtumėm, kur mes bekeliautumėm ir kokį drabužį bevilkėtumėm mes visą laiką tuos prisiminimus saugome ir nešiosimės savo atmintį iki savo pačių mirties.
Autorė: Agota Spiečiūtė
