„Mano tėvo svajonės“ tapo 41-ąja, per karantiną perskaityta Pauliaus knyga. „Visos mano veiklos baigėsi, daugiau nieko ir neveikiu, tik skaitau“, – sako Paulius, mielai sutikęs pasidalinti savo įžvalgomis apie pirmąją Baracko Obamos knygą.
Dienos šviesą „Mano tėvo svajonės“ („Dreams from My Father“) išvydo 1995-aisiais, kai politine karjera nė nekvepėjo. Tuo metu būsimasis JAV prezidentas studijavo Harvarde, Teisės mokykloje. Išrinktas žurnalo „Harvardo teisės apžvalga“ prezidentu, jis tapo pirmuoju afroamerikiečiu universiteto istorijoje, kuriam buvo patikėtas toks postas. Pasirodė keletas straipsnių, Obamos pavardė ėmė mirgėti viešumoje ir jis iš leidyklos sulaukė pasiūlymo aprašyti savo šeimos istoriją.
„Kibau į darbą, tikėdamasis, kad mano šeimos istorija ir mano pastangos ją suvokti galbūt leis atvirai pakalbėti apie prarają tarpo rasių, apie laikams keičiantis ir skirtingoms kultūroms susiduriant kintančią mūsų tapatybę, tokius amerikietiškam pasauliui būdingus reiškinius, neatsiejamus nuo šiandieninio mūsų gyvenimo“, – taip savo apsisprendimą rašyti knygą Barackas Obama aiškina antrojo leidimo, kuris pasirodė 2004-aisiais, pratarmėje.
Barackas Obama nuoširdžiai prisipažįsta iš savo pirmosios knygos daug nesitikėjęs. Tačiau atsiliepimai buvo palankūs. Dar daugiau – 2008-aisiais už šią knygą jis gavo apie 950 tūkstančių dolerių. Dar daugiau nei pusantro milijono dolerių į būsimojo prezidento sąskaitą atkeliavo likus keletui dienų iki jo priesaikos. Leidykla Barackui Obamai sumokėjo už knygos adaptavimą vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Politiko atvirumas sužavėjo skaitytojus ir kritikus. Knyga tapo „The New York Times“ bestseleriu, buvo apdovanota „The British Book Awards“ auksinės plunksnos statulėle.
„Mano tėvo svajonės“ – itin jautri, atvira knyga tiems, kam svarbu suprasti pasaulio kontekstą, – sako Paulius Ambrazevičius. – Amerikoje, Mineapolyje, vėl aidi šūviai, o policininkai šaudo negalinčius apsiginti juodaodžius. Perskaitęs knygą, supranti, iš kur visa tai kyla. Baracko mama – baltaodė, tėtis – juodaodis iš Kenijos, prezidentas visą savo gyvenimą tarsi nešioja dvi tapatybes“. Pauliui atrodo, kad tokia ir yra svarbiausia knygos žinia: tapatybė prasideda nuo rasės, tačiau rase nesibaigia.
„Visi mes per daug regėjome, kad trumpai trukusią mano tėvų sąjungą – juodaodžio ir baltaodės, afrikiečio ir amerikietės – priimtume kaip savaime suprantamą. Todėl kai kam sunku mane priimti kaip sau lygiavertį. Kai manęs nepažįstantieji, ir baltieji, ir juodieji, sužino, kokia mano kilmė (dažniausiai ši žinia jiems būna netikėta, nes apie mamos rasę lioviausi pasakoti dar dvylikos ar trylikos, įtardamas, kad taip lyg ir noriu įsiteikti baltaodžiams), pamatau jų abejonę, juk jiems tenka iš naujo mane vertinti, tiriamai kažko ieškoti mano akyse. Jie nebežino, kas aš“, – rašo Obama.
Paulius neabejoja, kad tokios ir turėtų būti tikrųjų lyderių knygos – jautrios, asmeniškos ir labai atviros: „Barackas šokiruojančiai atviras. Jis kalba apie narkotikus, alkoholį, motyvacijos stoką, pasakoja apie santykį su tėvu, kurio jis neturėjo, – dvejus metus paauginęs sūnų, Obama vyresnysis išvyko į Keniją. Panašu, kad Baracką tėvo šešėlis persekiojo ilgus metus“.
Baracko Obamos žmona Michelle įsitikinusi, kad knyga „Mano tėvo svajonės“ Barackui buvo tarsi mėginimas iš to šešėlio išeiti ir išsiaiškinti savo santykius su tėvu.
Su mama, savo knygoje rašo Barackas Obama, jis palaikė itin artimą ryšį. Praėjus keletui mėnesių po to, kai pasirodė knyga, ji mirė, pralaimėjo trumpą, bet skaudžią kovą su vėžiu. Mama skaitė knygos, kurią rašė sūnus, juodraščius.
„Ji taisė nutikimus, kuriuos buvau ne taip supratęs, stengėsi nutylėti, jei kartais ne taip ją buvau apibūdinęs, bet kaipmat imdavo aiškinti, kodėl mano tėvas vienaip ar kitaip elgdavosi, ar net ginti atžagaresnius jo būdo bruožus. Ligą ji priėmė oriai ir ramiai, netgi su humoru, padėjo man ir mano seseriai toliau gyventi savo gyvenimą, bet mūsų siaubas, noras neigti ligą buvo didelis, kaip ir nuolat užplūstančios sielvarto bangos. Jei būčiau žinojęs, kad ji neišsikapstys, galbūt būčiau parašęs kitokią knygą – kur kas mažiau mąstęs apie prarandamą motiną, o labiau džiaugęsis asmeniu, kuris buvo nepajudinamas mano gyvenimo ramstis“, – savo autobiografijoje rašo Barackas Obama.
2004-aisiais, kai leidykla nusprendė „Mano tėvo svajones“ perleisti, Obama bent keletą kartų perskaitė pirmąjį knygos egzempliorių. Jis prisipažįsta net keletą kartų susiraukęs, kai pamatė nevykusiai parinktus žodžius, painesnį sakinį ar pernelyg tikslingai reiškiamus jausmus. „Man maga sutrumpinti knygą bent penkiasdešimčia puslapių, nes laikui bėgant ėmiau labiau vertinti glaustumą. Bet negaliu teigti, kad knygoje skamba ne mano balsas; ir dabar istoriją pasakočiau visai taip, kaip prieš dešimt metų, net jei kai kurios pastraipos man pačiam, kaip politikui, nėra naudingos, nes parankios žiniasklaidos komentatoriams ir opozicijai“, – rašo prezidentas 2004 metų leidimo pratarmėje.
Rodos, Paulius Ambrazevičius, skaitydamas tą balsą irgi išgirdo. Sako, tai – knygos vertėjo Daumanto Gadeikio nuopelnas. „Studijavau politikos mokslus, esu matęs ne vieną Baracko kalbą, klausęs daugybės interviu. Net ir skaitydamas knygą lietuviškai, rodos, girdi jo balsą, pauzes, dėliojamus akcentus“, – sako Paulius ir primena, kad už garsinę savo autobiografijos versiją Barackas buvo apdovanotas „Grammy“ statulėle.
