Jos kelias nuo mergaitiškų svajonių turėti šunį, gyventi dviejų aukštų name, vairuoti keturių durų automobilį nusitiesė iki pat amerikietiškos svajonės Olimpo – Baltųjų rūmų. „Niekas ir niekada neatims jūsų istorijos. Ji priklauso jums“, – įsitikinusi Michelle.
Prezidento žmonos parašyta knyga sužavėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Lietuvių kalba jau pasirodė ir paties buvusio JAV prezidento Baracko Obamos autobiografija – „Mano tėvo svajonės“. Michelle knygoje galima rasti užuominų apie tai, kaip prezidentas šią knygą rašė. Prieš dvi savaites „Netflix“ platforma pradėjo rodyti dokumentinį filmą „Becoming“, kuriame kino režisierė Nadia Hallgren užfiksavo Michelle gyvenimo akimirkas tuo metu, kai ji keliavo po pasaulį, pristatydama savo knygą.
Michelle Obamos knyga „Mano istorija“ buvo išleista praėjus vos metams po to, kai Obamų šeima išsikraustė iš Baltųjų rūmų ir savo vietą užleido Donaldui Trumpui ir jo žmonai Melaniai. Knygą lietuvių kalba išleido leidykla „Alma littera“, išvertė Inga Būdvytytė, Indrė Kaulavičiūtė, Jovita Liutkutė, Dangirutė Giedraitytė.
Vaikystė, studijos, pirmasis darbas, karjera, pažintis su Baracku Obama, dukrų Malios ir Sashos gimimas, pirmosios ponios pareigos, iniciatyvos, kurios daugybę jaunų merginų įkvėpė siekti karjeros aukštumų, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nepasiduoti skurdui ir smurtui, – tai temos, kurias savo knygoje paliečia Michelle Obama.
2009-2017 metus praleidusi šalia savo vyro – JAV prezidento Baracko Obamos, Michelle savo knygoje apžvelgia ne visai paprastą jaunos juodaodės moters kelią į svajonę.
„Mokiausi aukšto lygio koledže, kuriame dauguma studentų baltaodžiai, o aš buvau juodaodė, kilusi iš darbininkų klasės. Daugybėje vietų buvau vienintelė moteris, vienintelė afroamerikietė. Buvau ir nuotaka, ir nerimastinga ką tik iškepta mamytė, ir sielvarto draskoma dukra.
Dar visai neseniai buvau pirmoji Jungtinių Amerikos Valstijų dama – oficialiai šis darbas nelaikomas darbu, bet jis tapo man tramplinu į neįsivaizduojamų galimybių jūrą ir buvo iššūkis: suteikė man progų mokytis kuklumo, pakylėdavo iki žvaigždžių ir nuleisdavo ant žemės, o kartais patirdavau viską vienu metu“, – rašo savo knygoje Michelle.
Per tuos metus, kai jai teko stovėti šalia savo vyro, prezidento, Amerika šiai moteriai atsiskleidė visomis spalvomis. Ji dalyvaudavo privačiuose labdaros vakaruose, kurie vykdavo labiau muziejus primenančiuose namuose. Vonios kambariai čia būdavo išpuošti brangakmeniais.
Ji lankė Katrinos uragano užkluptas, namų netekusias šeimas, kurios iki ašarų džiaugdavosi ir tuo, kad turi bent veikiantį šaldytuvą ar viryklę. Jai teko susidurti ir su lėkštais, veidmainiais žmonėmis, ir su tais, kurių dvasios gelmės neaprėpiamos, o sielos stiprybė stulbinama. Pasaulyje ji sutiko daugybę vaikų, kuriems pavykdavo prajuokinti, suteikti vilties ir kurie, vos tik drauge pradėdavo kapstytis sode, palaimingai pamiršdavo, jog šalia – prezidento žmona.
„Vieni mane laikė įtakingiausia moterimi pasaulyje, kiti apšaukdavo „pikta juodaode“, – ji rašo. – Šypsojausi nuotraukose šalia tų, kurie bjauriaisiais žodžiais plūdo mano vyrą per nacionalinę televiziją, bet vis tiek norėjo židinio atbrailą puošiančio įrėminto prisiminimo.
Vienas iš dabartinių Jungtinių Valstijų Kongreso narių yra tyčiojęsis iš mano sėdynės. Ne kartą buvau įskaudinta. Ne kartą išties įniršusi. Tačiau dažniausiai stengdavausi iš viso to pasijuokti“.
Michelle savo knygoje atvirai pasakoja apie savo gyvenimo vyrą, kurį likimas lėmė sutikti: „Jis man pasakojo, kad kadaise buvo kur kas laisvesnis ir pašėlęs. Pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų visi jį pravardžiuodavo Bariu. Paauglystėje jis rūkydavo žolę įsitaisęs kokioje nors jaukioje, žalumoje skendinčioje vietelėje vulkaninės kilmės kalno papėdėje Oahu saloje.
Studijuodamas Vakarų koledže, atrado jau blėstantį aštuntojo dešimtmečio žavesį, klausėsi Hendrixo ir „The Rolling Stones“. Maždaug tuo metu jis nusprendė prisistatinėti nesutrumpintu vardu – Barackas Husseinas Obama – ir ėmė gilintis į sudėtingus savo tapatybės klausimus. Jis buvo baltaodis ir juodaodis, afrikietis ir amerikietis.
Buvo kuklus ir kukliai gyveno, tačiau puikiai suprato, kad didžiulės jo proto galimybės galėtų atverti jam duris į priveligijuotą pasaulį. Buvo akivaizdu, kad visa tai jis vertino rimtai. Galėjo atrodyti nerūpestingas ir juokauti, bet niekuomet nepamiršdavo savo įsipareigojimų. Atrodė, tarsi ko ieškotų, nors pats dorai dar nežinojo, kur visa tai jį nuves“.
Kai Michelle ir Barackas susituokė, šiai teko pripažinti, kad ištekėjo už netradicinio mąstymo žmogaus. „Mudu mokėmės prisitaikyti vienas prie kito, siekėme nedalomo ir amžino junginio mes. Nors buvome tie patys žmonės, nors buvome pora jau kelerius metus, mūsų statusas pasikeitė, nes abu turėjome po antrąją pusę, kurią reikėjo puoselėti. Jis buvo mano vyras. Aš – jo žmona“, – savo knygoje apie santuokos pradžią rašo prezidento žmona.
Aštuonerius metus jiedu praleido Baltuosiuose rūmuose. „Laiptų čia buvo daugiau nei galiu suskaičiuoti, – ji rašo, – ką jau kalbėti apie liftus, kėglių takelį ir nuosavą floristą. Miegojau lovoje, kurios patalynė buvo itališka. Maistą mums gamino pasaulinį pripažinimą pelniusių šefų komanda ir jį patiekdavo geriau nei penkių žvaigždučių restoranų ar viešbučių profesionalai.
Už durų stovėdavo ginkluoti slaptųjų tarnybų agentai su ausinėmis, nutaisę bejausmius veidus ir iš visų jėgų stengdavosi nesikišti į asmeninį mūsų šeimos gyvenimą. Galiausiai mes pripratome, bent jau iš dalies, prie šios keistos naujųjų mūsų namų didybės ir nuolatinio tylaus kitų asmenų buvimo“.
O paskui viskas baigėsi. Po jausmingų atsisveikinimų, paskutinį kartą išėjusi pro Baltųjų rūmų duris Michelle sako turėjusi save atrasti iš naujo. „Mano mergaitės į Baltuosius rūmus atsikraustė su lėlytėmis „Polly Pocket“, apklotėliu, vardu Blenkis, ir pliušiniu tigru, kurio vardas Tigras; dabar viena jau paauglė, kita – jauna moteris, abi turi planų ir savo nuomonę. Mano vyras savaip mėgina prisitaikyti prie gyvenimo po Baltųjų rūmų ir atgauti kvapą. O štai ir aš šioje naujoje vietoje, norinti tiek daug papasakoti“, – taip savo istoriją knygoje pradeda moteris, kuriai, sakoma, priklauso labai didelė Baracko Obamos sėkmės dalis.
Michelle visą laiką buvo šalia Baracko. Net ir tuomet, kai jis keliaudavo vienas, ji tarsi nematomas šešėlis sklendė paskui, padėdama, užjausdama ir palaikydama jį. Ji matė, kaip nelengvai gimė pirmoji vyro knyga „Mano tėvo istorija“, kurioje Barackas bandė ieškoti savo šaknų.
„Svarbiausia, Barackui pavyko aprašyti savo gyvenimo istoriją, – savo autobiografijoje pastebi Michelle. – Sulipdyti į visumą, rodos, nesuderinamas afrikietiškos, kanzasietiškos, indonezietiškos, havajietiškos ir čikagietiškos tapatybės dalis ir iš naujo atrasti vidinę pilnatvę. Aš juo didžiavausi.
Šiuo pasakojimu Barackas tarsi literatūriškai susitaikė su tikru, seniai neegzistuojančiu savo tėvu. Žinoma, pastangos suartėti buvo vienpusės, mat Barackui teko pačiam užpildyti kiekvieną senojo Obamos paliktą spragą ir atskleisti kiekvieną jo paliktą paslaptį. Kita vertus, Barackui šitai nebuvo jokia naujiena. Supratau, kad nuo pat vaikystės visą jam tekusią naštą stengėsi vilkti pats“.
