Tbilisyje, kur kartu su kitais lietuviais pagal mainų programą studijavome, kuprines kelionei į Turkiją susikrovėme likus savaitei iki Kalėdų. Prisižadėjom sau ir bendramoksliams bei laikiniems sugyventiniams grįžti Kūčių silkės. Taigi turėjome du limitus: laiko ir, studentams įprastą, pinigų.
Arhanas siūlo tiesiai į Stambulą
Perėję Sarpio pasienio punktą, pažymėtą raudona vėliava su Pusmėnuliu ir žvaigždute, atsidūrėme sunkvežimių apsuptyje. Jų eilė driekėsi kelis kilometrus nuo sienos. Mums bepėdinant palei dulkėtus ratus ir tariantis, nuo kur geriausia pradėti stabdyti, iš paskos lėtai išriedėjo baltas gigantas ir ėmė signalizuoti. Atsisukę pamatėme vairuotoją mojant, kad liptume į kabiną. Čia tai geras, susižvalgėm, nespėji rankos pakelti, jau stoja.
Edita su Dariumi įsitaisė ant vairuotojo lovos, aš – keleivio sėdynėje. Iš dešinės šiaušėsi Juodosios jūros keteros, iš kairės bėgo pirmąkart matomi turkų kaimeliai, miesteliai, mečetės, fabrikai, arbatmedžių plantacijos. Kaitino dvidešimties laipsnių šiluma.
Vairuotojas Arhanas, be turkų, mokėjo keturis rusiškus žodžius: priviet, vodka, spasiba ir očen krasivo. Mes pademonstravom prieš kelionę išmoktas frazes (tešekiuler – ačiū, param jok – pinigų neturim). Arhanas visą kelią žiūrėdamas tai į mus, tai į kelią, kažką pasakojo, ir atrodė, nėmaž nesijaudino, kad mes menkai tesupratom, ką.
Prieš išleisdamas Trabzone, kuriame mūsų laukė nakvynė, jis pateikė pasiūlymą: Ankara, – ranka priešais save parodė, tada, imituodamas miegą, padėjo ranką po skruostu, – Stambul, – vėl prieš save ištiesė ranką ir pažvelgė į mus su klaustukais akyse. Teisinomės nuo pusantro tūkstančio kilometro bendros kelionės laukiančiais draugais. Arhanas nenusileido. Mūsų atkaklus atsisakinėjimas jį pastebimai nuliūdino.
Tiek gerai, kad Arhanas pagaliau nutilo. Kai jis sustabdė puškuojantį sunkvežimį kelkraštyje, pasilenkiau daryti durų. Bet jos nė nepajudėjo – tuo metu nuo jūros pakilęs stiprus vėjas jas stipriai laikė.
– Negaliu atidaryt, viskas, nebeišlipsim, – atsigręžiau į mirštančius iš juoko Editą ir Darių. Kai įtempusi jėgas atstūmiau duris, skubiai šokome iš kabinos. Arhanas su apmaudu žvelgė į mus, vėjo taršomais plaukais ir drabužiais, jam mojuojančius.
Kelionė autostopu miesto centre – įmanoma (tik ne Ankaroje)
Trabzone, mieste ant Juodosios jūros kranto, linksmai naktį praleidome pas studentus Otkiurą ir Arhaną. Juos susiradome per nemokamos nakvynės paieškai ir siūlymui skirtą socialinį tinklalapį Couchsurfing.org.
Pora valandų miego ir vėl ant kojų. Tikslas – aukštai tarp uolų išsidėstęs pusantro tūkstančio metų senumo Sumelos vienuolynas. Vos pasirodėme Trabzono autobusų stotyje, mus apspito kostiumuoti agentai, siūlantys keliauti pačiais geriausiais jų bendrovės autobusais. Neaukštas vyras, sulaižytais plaukais ir randuotu veidu pasiūlė kelionę į vieną pusę už penkias liras (1 lira = apie 1,5 lito). Tik pusvalandį palaukit, paprašė jis ir, apsisukęs, išėjo tęsti medžioklės. Lauke baisiai kepino saulė. Darius pažiūrėjo į šalia besidriekiančią gatvę, tada į žemėlapį ir, reikšmingai atsikrenkštęs, pasiūlė pusvalandį išnaudoti prasmingai, t. y... keliauti autostopu.
– Bet išvažiavimas iš miesto už septynių kilometrų.
– Stabdom čia.
– Nu nesąmonė, – suprunkštėm su Edita, – bet galima bandyt.
Suguldėme kuprines ir iškėlėme nykščius. Plačiai išsišiepę, tik šį kartą labiau sau, nei pravažiuojantiems nustebusiems, draugiškiems, pasipiktintiems, susirūpinusiems, pašaipiems veidams. Sumanymas, nors skamba neįtikėtinai absurdiškas, baigėsi sėkme. Gal po penkiolikos minučių mus paėmė reikiama kryptimi keliaujantys du vyrukai. Jie, bekalbėdami su mumis, nusprendė nusukti keliolika kilometrų nuo savo maršruto ir kartu aplankyti vienuolyną.
Sužavėti Sumelos reginio (žr. nuotr.), tęsėme kelionę į Samsuną, pas kitą Couchsurfing draugą Dursuną. Miestą vėl pasiekėme sunkvežimių vairuotojų gailestingų širdžių dėka. Važiavome iš lėto, bet užtikrintai. Dažnai stoviniavome išgerti turkiškos arbatos iš mažų stiklinaičių, panašių į tas, kurios pas mus naudojamos stipriems gėrimams.
Dursuno buto prieangyje mus pasitiko iš portreto žvelgiantis Atatiurkas. Šio, pirmojo respublikos, prezidento kultas paplitęs visoje šalyje; Atatiurkas tarpukariu reformavo Turkiją pagal Europos demokratijų pavyzdį, jo iniciatyva buvo įvestas europietiškas kalendorius, arabiški rašmenys pakeisti lotyniškais, priimta Konstitucija ir Civilinis kodeksas, panaikinti Šariato įstatymai. Dursunas skaito „The Economist“, klausosi Pink Floydų ir Bob Dylano bei kritikuoja parlamentarus. Kad prie to prisidėjo prieangyje pagerbtas Atatiurkas, garsiai neabejojome Samsuno paplūdimyje su Dursunu skanaudami turkiškus saldainius.
Kitą rytą Dursunas važiuodamas į darbo susitikimą, pametėjo mus keliasdešimt kilometrų link Ankaros. Pakeliui sustojome papusryčiauti; mėgavomės turkiška kiaušiniene menemen. Dursunas atsisveikindamas pažadėjo kada nors mus aplankyti Lietuvoje.
Į Ankarą susistabdėme du ne itin kalbius vyrukus, visą kelią mus vaišinusius spalvotais kukurūzais. Apsistojome Editos pažįstamos vaikino, menininko Teomano, bute-studijoje. Ankara – antras pagal dydį Turkijos miestas po Stambulo. Dariaus draugas, filosofijos studentas Ali mus vežiojo savo mažiuku automobiliu ir kalbėjo apie tai, koks jam šis miestas nuobodus, dirbtinis ir bedvasis. Pasak Ali, per tokį trumpą laiką taip greitai išaugęs, miestas turi skurdoką istoriją ir kultūrą. Dvi dienos – tiek laiko buvome Ankaroje ir tai tikrai per trumpas laikas, kad galėčiau pasakyti, ar tai tiesa. Kaip kokie greitaeigiai turistai, išsirinkome tris įspūdingiausius objektus: Atatiurko mauzoliejų, Anatolijos civilizacijų muziejų, Kocatepe mečetę. Labiausiai nustebome mečetės pirmajame aukšte radę didžiulį prekybos centrą – pasirodo, Turkijoje religija ir prekyba nesipjauna.
Keliavimas autostopu miesto centre, naktį – taip pat įmanomas (bet nepatartinas)
Daugiausia nuotykių mūsų laukė paskutines dvi viešnagės Turkijoje dienas, kai bandėme ištrūkti iš sostinės ir judėjome svarbiausio savo kelionės tikslo – Kapadokijos - link. Dvi valandos blaškymosi ieškant reikiamo autobuso nekaip paveikė tranzuotojų nuotaiką. Galiausiai pasidavėme ir nušliaužėme į traukinių stotį, iš kur pavyko pasiekti autostopui tinkamą tašką.
Užstrigome pusiaukelėje. Kuo toliau į žemyninę Turkijos dalį, tuo mažiau eismo. Su sustojusio BMW vairuotoju tepavyko išsiaiškinti, kad jis važiuoja į miestelį 50 kilometrų iki Kapadokijos. Nors kiek į priekį pasistūmėsim. Tik, kai vairuotojas pravažiavo savo miestą ir nieko nesakydamas tęsė kelionę Kapadokijos kryptimi, ėmėme nerimauti ir įtarti, jog toks gėris nebus už dyką. Mūsų nuostabai, išlipinęs mus Nevšehiro autobusų stotyje, vairuotojas (čia turėtų būti iš didžiosios raidės) tik kukliai nusišypsojo ir visiems paspaudė rankas. Skriejom į Kapadokiją kaip ant sparnų.
Unikalų kraštovaizdį išvydome besileidžiant saulei. Jau temo, tad po valandos žvalgymosi ir keiksmų likimui, sutrukdžiusiam atvažiuoti anksčiau ir pabūti ilgiau, ėmėme stabdyti tiesiog šalia įėjimo į Gioremės urvus ir jau ištuštėjusios turistų autobusų aikštelės. Pavyko pasiekti artimiausio miestelio autobusų stotį.
– Kada artimiausias autobusas į Sivą, – suskubome sužinoti apie miestą, kuriame mūsų laukė per vėlgi Couchsurfing surasta nakvynė.
– Šeštą, – sulaukėme bilietų pardavėjo atsakymo.
– Tai jau netrukus, – apsidžiaugėm.
– Ne, ne vakare šeštą. Ryte šeštą, – pataisė jis.
Teliko... keliauti autostopu? Bent jau mums tai pasirodė geriausias sprendimas. Ne tik vidury miesto, bet dar ir naktį. Mašinų lempoms šviečiant į akis, Dariui murmant nerimo mantras, su Edita kvatojom iš savo nutrūktgalviškumo.
– Sustos, Dariau, pamatysi, – raminome.
Ir sustojo! Pirmieji vairuotojo ištarti mums žodžiai nestebino: Are you crazy, guys, or what? (Žmonės, ar jūs išprotėjot ar ką?). Vietinės kolegijos dėstytojas, turizmo specialistas, baisėjosi mūsų keliavimo būdu. Ir dar Turkijoje? Čia juk taip pavojinga, dėstė jis rimtai. Mums, paprašius pavėžėti iki pagrindinio kelio, vedančio į Sivą, jis atsakė:
– Klausykit. Padarom taip: aš jus nuvežu ir palaukiu penkiolika minučių, ir jei nieko nesusitranzuosit, (o taip greičiausiai ir bus, nes tamsu nors akį pirštu durk), tai galėsit pas mane pernakvot.
Keisčiausia, kad nereikėjo penkiolikos, užteko penkių. Šįkart juodas džipas, kurio vairuotojas, JAV studijavęs verslininkas, mus apnakvindino draugo bute Kaiseryje ir kitą dieną pametėjo iki išvažiavimo iš miesto.
Turėjome, apsukę ratą, vėl atsidurti Trabzone. Dariaus siūlymu, nebestabdėme sunkvežimių, nes su tokiu greičiu Tbilisy būsim nebent už savaitės. O turim dvi dienas.
Tačiau teko daryti išimtį, kai mus vežusio automobilio padangą nuleido niekieno žemėje: tarp kalnų, kur artimiausia gyvenvietė – už keliasdešimt kilometrų.
– Važiuojam su fūra tik tada, jei tiesiai į Trabzoną, – stratego balsu prabilo Darius.
– Man jau nebejuokinga, Dariau, – supykau, – tikimybė, kad iš čia kažkas važiuotų į tiesiai į Trabzoną (kuris buvo už 350 kilometrų), tokia, kaip kad iš kokio penkių trobų kaimiūkščio Skuodo rajone kas nors važiuotų tiesiai į Vilnių.
Palūkėjome pusvalandį. Prazvimbė vienintelė mašina su įkaušusiais vyrukais. Horizonte pasirodė viltis sunkvežimio nosies pavidalu.
– Trabzon??? – surikome, kai sunkvežimis sustojo.
– Trabzon, – palinksėjo iš aukštos sėdynės vairuotojas.
– Trabzon?! – perklausėm netikėdami ausimis. Reikšmingai susižvalgėme ir čiupę dulkėtas kuprines, dėkingai žvelgdami į savo išgelbėtoją vairuotoją Masuną, sušokome į vidų.
Vėlavome į vakarienę lygiai dešimt minučių. Silkės gavome dviejų rūšių. Aišku, kad buvo verta.
Inga Janiulytė
