Niekam nėra paslaptis, kad bene daugiausia pinigų laidotuvėms išleisdavo ir vis dar išleidžia Lietuvos nusikalstamo pasaulio atstovai. Jie trokšdavo ne vien prabangių karstų, įspūdingų kostiumų ar pompastiško išėjimo. Savo svarų palikimą jie demonstruoja iki šiol matomais, gigantiškais antkapiais garsiose Lietuvos kapinėse.
Kokios buvo Lietuvos nusikalstamo pasaulio vadų laidotuvės, kiek pinigų joms išleisdavo jų bendražygiai ir kodėl šiais laikais tokių nužudytų asmenų šeimos verčiau renkasi privatumą? Apie visą tai ir dar daugiau kalbamės su bestseleriais tapusių knygų apie mafijos užkulisius autoriumi Dailiumi Dargiu.
Dailiau, jūs esate surinkęs ganėtinai daug įdomios informacijos ne tik apie nusikalstamą Lietuvos pasaulį, bet taip pat ir apie tokio pasaulio atstovų laidotuves. Ar rinkti informaciją apie atsisveikinimus su tokiais asmenimis buvo sunku?
Neslėpsiu, buvo tikrai sudėtinga. Nelabai žmonės nori kalbėti tokia tema, juk tai labai intymu ir privatu. Buvo sunku prašnekinti žmones tokia tema, bet džiaugiuosi, kad pavyko tai padaryti.
Kuo mafijos atstovų, vadų laidotuvės būdavo tokios išskirtinės? Galbūt renkant faktus, tam tikros detalės patraukė jūsų dėmesį?
Organizuojant tokias laidotuves, jie labai troško pasirodyti ir sulaukti dėmesio. Nusikalstamo pasaulio atstovams galbūt gyvenimas nelabai susiklostė, tačiau savo laidotuvėmis jie norėjo įeiti į istoriją.
Jeigu žiūrėtume istoriškai, tokių asmenų laidotuvės visais laikais buvo daug kartų gigantiškesnės ir prabangesnės nei jų vestuvės. Jiems atrodydavo, kad laidotuvės turi būti pompastiškos ir išpūstos. Jiems reikėjo pasirodyti vienam prieš kitą.
Laidotuvėms pinigų jie negailėdavo, didžiules pinigų sumas investuodavo į karstus, pirko brangiausius kostiumus mirusiesiems. Nors visi supranta, kad tokie kostiumai mirusiesiems nereikalingi, žmogų palaidosi ir viskas, tačiau jie tam skirdavo didžiules sumas.
Kalbant apie pačių laidotuvių organizavimą, kostiumų ir karstų parinkimą ar tai kaip atrodys velionis. Savo norus diktuodavo šeima ar viską spręsdavo grupuočių nariai?
Šeima tokiais atvejais ir taip būdavo apimta skausmo, gedėdavo. Nužudytų asmenų giminaičiai paprastai jau neturėdavo didžiulių sumų pinigų, todėl, mano manymu, sąlygas diktuodavo tie, kas remdavo tokias pompastiškas laidotuves: grupuočių nariai ir buvę bičiuliai.
Ar teko domėtis, kiek vidutiniškai būdavo išleidžiama pinigų tokioms pompastiškoms laidotuvėms?
Senesniais laikais tokioms laidotuvėms negailėdavo ir 10 tūkst. dolerių. Dabartiniais laikais laidotuvėms irgi išleidžia nemažai pinigų, prašo, kad paaukotų nužudytų asmenų artimiesiems.
Kaip suprantu, prabangūs ir didingi karstai buvo iš tiesų svarbi laidotuvių dalis. Juos senesniais laikais veždavosi net iš užsienio?
Senesniais laikais karstus veždavo ir iš užsienio, bet ir laidotuvių namų savininkai turėdavo pasiūlyti vieną ar kitą išskirtinį, prabangų variantą.
Kiek teko girdėti per pastarąjį dešimtmetį, dėl tokių prabangių karstų ypač pyksta krematoriumų darbuotojai. Nes net ir žinant, kad karstas bus sudegintas, o velionio palaikai atguls į urną, jų bičiuliai vis tiek renkasi prabangius ąžuolinius karstus, kurie dega net iki paros laiko. Nors tai sunkiai suvokiama protu, bet žmonės tikrai nori pompastikos.
Galbūt klausant apie mafijos atstovų laidotuves, kai kurios iš jų jums pačiam pasirodė ypač įspūdingos?
Aš pats tokiose laidotuvėse nedalyvavau, kalbėjau tik su žmonėmis, kurie jose dalyvavo, jas organizavo ar buvo susiję su darbu laidotuvių namuose. Kaip įspūdingesnes išskirčiau Remigijaus Daškevičiaus-Daškės laidotuves.
Jo laidotuvės buvo pompastiškos, o pats jis palaidotas Kaune, prestižinėse Petrašiūnų kapinėse, vadinamajame sportininkų kalnelyje. Jo artimiesiems kurį laiką buvo sunku, nenorėjo leisti ten jo laidoti. Dabar tose pačiose kapinėse norima palaidoti ir Remigijų Morkevičių. Tai prestižinės kapinės, į kurias pakliūti nori daugelis.
Anksčiau laidojant nusikalstamo pasaulio atstovus buvo siekta kuo daugiau viešumo, o kaip yra šiais laikais? Nužudytų artimieji vis dar nori palaidoti mafijos vadus garsiai ir viešai ar vis dėlto renkasi privatumą?
Manyčiau, kad tikrai pamėgo privatumą. Jeigu prisimintume to paties nužudyto Deimanto Bugavičiaus laidotuves, ten stovėjo žmonės su skėčiais, niekas neįsileido žurnalistų, o visi praėjimai buvo uždaryti.
Taip pat ir Remigijaus Morkevičiaus laidotuvės buvo savotiškai įdomios, žiniasklaida neturėjo jokios galimybės prieiti, užfiksuoti tam tikrus asmenis. Galbūt šiais laikais artimieji įspūdingas laidotuves nori sukurti artimam žmonių ratui, tačiau patys lankytojai nenori, kad jų nuotraukos atsidurtų viešoje erdvėje.
Be to, tokias laidotuves labai stebi ir teisėsaugos pareigūnai. Tokiais momentais lengviausia užfiksuoti, kas renkasi, kas su kuo bendrauja, kokiais automobiliais atvažiuoja. Dabartinė karta yra atsargesnė ir viešos pompastikos nenori.
Kiek teko matyti jūsų knygose esančiose nuotraukose, ne ką mažiau įspūdingesni būna ir nusikalstamo pasaulio atstovų antkapiai. Ar tokie didingi antkapiai yra pasirenkami ir dabar?
Iš tiesų mane nustebino, kad anksčiau populiarūs didingi ir masyvūs antkapiai yra kuriami ir šiais laikais. Žinoma, jeigu kalbėtume apie ankstesnius laikus, įspūdingi antkapiai buvo tokių asmenų kaip Remigijaus Daškevičiaus, Georgijaus Dekanidzės, su Agurkiniais sieto Ryčio Korsako. Tačiau ir šių laikų, pavyzdžiui, Deimanto Bugavičiaus antkapis pakankamai primena Rusijos madas: iškalta jo beveik viso ūgio nuotrauka, matosi laikrodis neblogas ant rankos, antkapis tiesiog iš tolo šviečia.
Tokia didžiulių antkapių mada yra atėjusi iš Rusijos. Tokie žmonės labai norėjo būti matomi ir pagerbti. Pavyzdžiui, net „Vilniaus brigados“ bosams priskirto Igorio Tiomkino-Tiomchos antkapis yra kur kas kuklesnis, nors jis buvo ryškesnė ir įtakingesnė asmenybė nusikalstamame pasaulyje.
Ar teko girdėti, kad tokių nusikalstamo pasaulio veikėjų antkapiai būtų perdaromi, sukurti iš naujo?
Teko girdėti, kad yra buvę atvejų, kad kai kurie veikėjai užsako bičiuliams antkapius ir lieka nepatenkinti galutiniu rezultatu. Tokiais atvejais jie tiesiog sumušdavo antkapio architektą ar skulptorių. Tokių istorijų girdėjau ne kartą. Bet taip būdavo 1997–2005 metų laikotarpyje, nes vėliau šešėlinio pasaulio asmenys tapo ramesni...
Kalbant apie įtakingų mafijos pasaulio atstovų kapus, ar jie yra tvarkomi ir itin prižiūrimi iki šių dienų? Galbūt laikui bėgant jie yra pamirštami?
Bendrai paėmus, laikui bėgant tokie antkapiai tampa nepastebimi, mažai lankomi. Nužudytus asmenis dažniausia laidoja tėvai, artimieji, kurie vėliau numiršta ir kapai tampa nelankomi.
Nelankomų kapų daugėja ir tikrai tai nėra tik nusikalstamo pasaulio atstovų kapai. Kai kurie žmonės išvažiuoja ir į užsienį, keičiasi laikai ir suvokimas. Jau dabar matoma, kad lietuviai vis mažiau lankstosi prie kapų, jie pradėjo daugiau vertinti gyvenimą, dabartį ir mažiau pasiduoda sentimentams kapuose.
