Tęsiame pasivaikščiojimus po apleistas Šiaulių žaliąsias zonas su architektu Algimantu Černiausku. Praėjusį kartą leidomės prarasta ežerų grandine nuo Rėkyvos ežero Prūdelio link. Šįkart kelionę tęsiame užžėlusiomis Talkšos ežero pakrantėmis pro prestižiniu Šiaulių Užupiu taip ir netapusį unikalųjį Kalniuką Ginkūnų ežero link.
Iš Šiaulių viduryje esančio Talkšos ežero valomas užterštas dumblas, čia sumerkti ES milijonai ir tikimasi įrengti gerą irklavimo bazę su europine trasa, sutvarkyti pakrantes. Tačiau kol kas Talkša įrėminta apžėlusių takų ir saugoma skardinės lapės, kad kas nepasvajotų apie botanikos sodą ar šiaulietišką Užupį.
Tuneliu palei ežerą
„Talkšos uždumblėjimas — laiko klausimas. Trasos įrengimas — teisingiausias sprendimas. Jei atsirastų Menų fabrikas su terasomis ir vaizdu į ežerą, būtų labai gerai, jei išsikels kalėjimų kompleksas — irgi puiku,“ — vertina iš kitapus ežero atsiveriantį miesto reljefą architektas Algimantas Černiauskas.
Jis prisimena dar prieš porą dešimtmečių keltą idėją kalėjimo vietoje įrengti viešbutį, mat iš kamerų atsiveria fantastiniai vaizdai į ežerą.
Einame pėsčiųjų taku, bet pro šabakštynus beveik negalime matyti ežero. Kur ne kur stovi buvusių šviestuvų liekanos, paties tako kokybė apverktina.
„Jei galvosime, kad želdynai valo orą, tai gerai, bet kad tu negali jais gėrėtis, pamatyti, suvokti, jei taku palei ežerą eini, kaip tuneliu, o į jį veda tik žvejų praminti keliukai - tai jau apsileidimas“, — komentuoja A. Černiauskas.
Architektas vėl kalba apie miesto unikalumą: „Kai pagalvoji, kad nuo čia — pora kilometrų iki Katedros... Kodėl valtelė ar laivelis, kaip atrakcija, negalėtų kelti žmonių į kitą pusę, kodėl nepastačius prieplaukos? Gaila, kad turėdami tokį potencialą vidury miesto, mes neturime, kaip juo naudotis“.
Anot A. Černiausko, ežeras ir jo pakrantės turi gausybę neišnaudotų galimybių ir be europinės trasos įrengimo.
„Tuneliu“ prieiname Talkšos paplūdimį, kuriame išversta šiukšlių krūva.
Atsiveria vaizdas į miestą, senąsias kapines, Katedrą ir skardinę lapę, kuri iš kitos ežero pusės, A. Černiausko žodžiais, Katedros fone atrodo labai agresyviai.
Apie botanikos sodo viziją
Botanikos sodo idėja šalia Talkšos, ten, kur dabar yra Jaunųjų gamtininkų stotis, A. Černiauskui kilo dar tada, kai jis dirbo vyriausiuoju miesto architektu, beveik prieš 20 metų.
Tuo metu Šiauliuose dar nebuvo Botanikos sodo, o ore plaukiojo utopinė idėja apie Šiaulių universitetą. Dabar Botanikos sodas universiteto entuziastų dėka mieste yra, nors ir nelabai patogioje vietoje.
„Žinoma, dabar reikėtų tartis su universitetu, ar jie norėtų vėl kurti sodą iš naujo. Bet gal miestui tereikėtų suteikti didesnį plotą, mintį ir palaiminimą, patys universitetai rašo projektus ir gauna lėšų“, — architektas neatsisako savo vizijos matyti prie Talkšos botanikos sodą su įrengtomis oranžerijomis, kavine, gal mini zoologijos sodu, pasijodinėjimo paslaugomis.
Atsiradus miesto pašonėje tokiam traukos centrui, įsitikinęs architektas, atgytų ir visas Salduvės parkas.
Miestą priartinti prie vandens
Važiuojame ežero pakrante į kitą pusę. Dešinėje paliekame A. Černiausko su kolegomis projektuotą Saulės laikrodžio aikštę.
„Mes tada įprasminome miesto jubiliejų ir pagrindinę idėją — priartinome miestą prie vandens. Šalia ežero atsirado naujas reiškinys — amfiteatras“, — pasakoja architektas. Tačiau šis projektas, anot jo, buvęs pirminės idėjos tąsa.
Iš tiesų viskas prasidėję nuo Kalniuko.
Kalniuko „tvaikas“
Įsukame į Kalniuko rajoną ir architekto širdis atsigauna.
„Čia ne apie pastatų grožį kalba, reikia pajusti Kalniuko tvaiką su sava bendruomene, čia gimusia ir užaugusia. O žinant, kad pasikėlus į kalną už penkių minučių — centras, iš viso fantastika“, — negaili komplimentų Kalniukui architektas.
Jis prisipažįsta Kalniuką įsimylėjęs prieš 30 metų, kai išvaikščiojo ir išfotografavo kiekvieną šio kvartalo kampelį. Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius architektas dalyvavo Kalniuko rajono idėjų konkurse, ir jį laimėjo.
„Tuometinė valdžia skelbė idėjų konkursus, o mes dabar ne tik nerenkame idėjų, bet jas užmirštame. Juk kartais pakaktų prikelti kažkur lentynose gulinčius popierius“, — apgailestauja architektas.
Stabtelime Rygos gatvėje. Potencialiai gražiausioje Kalniuko vietoje, iš kurios atsiveria vaizdas į Katedrą ir miestą, ir kurioje A. Černiauskas buvo suprojektavęs trikampę aikštę, dabar stovi metaliniai garažai.
„Čia juk Užupis, oazė, o ką mes matome — pagrindinė gatvė ir laikini garažai. Jei miestas imtųsi, tai ir išspręstų problemą, o dabar — garažynas ir tiek...“, — apgailestauja architektas.
Jam imponuoja tai, kad visos gatvės sueina į vandenį.
„Ir tos struktūros neįtraukti į miesto centrinę dalį yra nusikaltimas. Ją reikia propaguoti, iškelti“, — tikina architektas.
Pagal A. Černiausko projektą netoli trikampės aikštės turėjo stovėti Kalniuko rotušė su kolonomis ir terasa (dabartinis Jaunųjų turistų centras), o prieš ją — varpinė su karilionais.
Pakeliui link unikalaus Jaunųjų turistų centro statinio praeiname gėlėmis apsodintus medinukus ant kalvelių. „Anksčiau visas Kalniuko rajonas stovėjęs ant kalvelių, paskui jas skuto, vežė žvyrą į Tilžės gatvę, taip pradingo neįtikėtinas reljefas“, — pasakoja architektas.
Šiauliai — kultūros sostinė
Pagal tuometines architekto idėjas centrinėje Kalniuko aikštėje su vaizdu į bažnyčią turėjęs atsirasti kaimo turgus su arkliais ir ūkininkų produktais — virti netipinis anų laikų miestui gyvenimas. Svajota apie parduotuvėles ar dirbtuves pirmuose aukštuose, menininkų studijas.
„Jau tada norėjau, kad visi atkreiptų dėmesį į šios vietos potencialą“, — sako architektas.
Tačiau potencialas, anot pašnekovo, ir šiandien nėra dingęs. Čia galėtų vykti Šiaulių dienų renginiai, mugės, netradiciniai koncertai, užuot spaudusis į bulvarą, lyg nebūtų kitų erdvių.
Valtis miesto centre
Sukame gatve prie irklavimo bazės, kur vyksta veiksmas — sportininkai ruošiasi varžyboms. Miestui ši pakrantė yra nepažįstama ir neprieinama.
Sutiktas vietinis žvejys lipa į valtį miesto centre ir giriasi vakar ištraukęs penkiolika lynų.
Kalniuko rajonas, pasakoja architektas, kadaise buvęs tarsi iškyšulys, o visur aplinkui, kur vėliau pastatyta „Šiaulių stumbro“ gamykla (dabar “Tilžės“ prekybos centras) tyvuliavęs vanduo. Liuteronų kapinaitės buvusi aukščiausia Kalniuko vieta. Saksų žemėlapyje, anot A. Černiausko, yra rodoma čia buvus kūlgrindą.
Nugarkaulio pabaiga ir galimybės
Vykstame toliau ir sustojame ties posūkiu į Ginkūnus. Iš čia matyti visas miesto siluetas.
„Norėjau parodyti miesto nugarkaulį iš čia..., — sako architektas, — Šiauliai neturi upių kanalų, bet turime ežeryno sistemą, kurią turime vertinti“.
Anot A. Černiausko, jeigu šią ežerų grandinę miesto planuotojai įvilktų į europinį, pavyzdžiui, Rėkyvos aukštapelkės baseino gamtinio karkaso atstatymo projektą, tikrai realu pretenduoti į Europos Sąjungos paramą.
„Tik reikia padaryti ne kažkokio gabaliuko — prūdo iškasimo ar šabakštyno išvalymo — projektą. Struktūrinio dalyko visai kita vertė ir prasmė“, — tikina architektas.
